„Swedbank“ prognozuoja, kad Europos Centrinis Bankas bazinių palūkanų normų nebemažins – jos turėtų išlikti ties 2 proc. riba bent iki kitų metų pabaigos. Apie teigiamas ir neigiamas ekonominės prognozes „Žinių radijo“ laidoje „Atviras pokalbis“ diskutavo „Swedbank“ ekonomistas Nerijus Mačiulis (toliau – N. M.) ir Vilniaus universiteto mokslininkas, ekonomistas Algirdas Bartkus (toliau – A. B.).
– Kokių metų tikėtis Lietuvai?
– N. M.: Lengvesni ar sunkesni metai bus – priklauso nuo to, iš kieno perspektyvos vertinsime. Daugeliui gyventojų svarbu, ar bus darbo vietų, ar nedarbo lygis išliks žemas, kiek didės darbo užmokestis ir kaip keisis kainos.
Iš esmės šie rodikliai apibendrina, ar jų perkamoji galia didėja, kaip jie jaučiasi ir ar gali nusipirkti daugiau kasdienio vartojimo prekių bei paslaugų, investuoti į būstą ar kažkur kitur.
Žiūrint į šiuos trumpalaikius ekonominės gerovės rodiklius, ir praėję metai buvo labai geri, ir šiemet bus geri.
Galima pradėti nuo minimalaus mėnesinio atlyginimo, kuris didėja 11 procentų, senatvės pensijos – 12 procentų, vidutinis darbo užmokestis – šiek tiek kukliau, 8 procentais. Bet kuriuo atveju tai yra pajamų augimas, kuris gerokai lenks kainų augimą. Kainų augimas gali siekti apie 3,5 procento.
Kai kalbame apie iššūkius, pirmiausia žiūrime į ilgalaikio augimo šaltinius. Daugeliui gyventojų gal nėra labai svarbu, kaip sekasi pramonės įmonėms, produkcijos eksportui, kurios rinkos atsidaro, kurios užsidaro. Tai pramonininkų galvos skausmas.
Gyventojai apie problemas įvairiuose sektoriuose sužino tada, kai nebegauna algų, kai darbdaviai paskelbia, kad turi atsisakyti dalies darbuotojų, nes nebėra iš ko mokėti atlyginimų, arba sako, kad darbo užmokesčio fondas įšaldytas ir nėra iš ko didinti atlyginimus. Tik tuomet suklūstame ir pasižiūrime, kas nutiko.
Turėtume suprasti, kad išorinis kontekstas išlieka itin neprognozuojamas ir sudėtingas, nes vyksta geopolitiniai konfliktai, labai paaštrėjusi konkurencija iš Kinijos, kuriai užsivėrė JAV rinkos, – ji dalį produkcijos realizuoja Europos Sąjungoje ir kitose rinkose, kur mes konkuruojame.
Kol kas šiemet taip neturėtų įvykti. Tiesa, turėtume suprasti, kad išorinis kontekstas išlieka itin neprognozuojamas ir sudėtingas, nes vyksta geopolitiniai konfliktai, labai paaštrėjusi konkurencija iš Kinijos, kuriai užsivėrė JAV rinkos, – ji dalį produkcijos realizuoja Europos Sąjungoje ir kitose rinkose, kur mes konkuruojame.
Taip pat dar yra JAV administracijos politika: tikriausiai nėra mėnesio, kad nebūtų kažkam pagrasinta naujais importo muitais, o tai irgi gali sudarkyti tiekimo grandines ir pakenkti konkurencinei aplinkai.
Visa tai gali sumaišyti kortas, bet kol kas pramonės augimas tęsiasi – jis sulėtėjo pastarąjį pusmetį, paslaugų eksportas auga ir čia labai didelių struktūrinių iššūkių nėra, bet jie gali atsirasti.
– A. B.: Jei vertintume ilgalaikę Lietuvos raidą, tai bendrasis vidaus produktas per tris dešimtmečius yra išaugęs tris kartus. Lyginant su kitomis valstybėmis, esame labai geroje situacijoje.
– Kodėl Lietuvoje nedarbo lygis aukštas, o ekonomikos augimas yra sparčiausias visame regione?
– N. M.: Mes turime rimtą struktūrinę nedarbo problemą. Tie, kurie ieško arba bent jau formaliai sako, kad norėtų dirbti, ir negali rasti darbo, tuo pačiu metu – beveik trečdalis įmonių sako, kad trūksta darbuotojų.
Kažkur didmiesčiuose darbo vietų yra, o didžioji dalis bedarbių gyvena toliau ir neturi galimybių važiuoti, keisti gyvenamosios vietos – ar čia susisiekimo problema? Kai kuriais atvejais gal ir kompetencijų.
Darbuotojų reikia statybose, pramonės įmonėse trūksta inžinierių, o bedarbiai neturi tokių kompetencijų, turbūt neturi nei noro, nei galimybių tas kompetencijas pakeisti. Susidaro tam tikras atotrūkis – darbuotojų reikia, bedarbių yra, bet šie du poliai nesueina.
– A. B.: Kai turime tokį aukštą augimą, lyginant su kitomis valstybėmis, tai yra ne kas kita, kaip nepanaudoto potencialo indikacija. Tai reiškia, kad galėtume turėti didesnį augimą.
Struktūrinio nedarbo problema Lietuvoje akcentuojama vis dažniau, tačiau su politikais apie tai jokios kalbos nebūna – viskas pasisuka apie tai, kaip padidinti mokesčius ar kaip sumažinti biudžeto deficitą.
Lazeriai ir biotechnologijos turi labai stiprų vardą, tik esame maži ir, žinoma, nelenktyniaujame su pasauliniais gigantais. Mes galėtume pagaminti daugiau, tik bėda yra tame, kad ta darbo jėga, kuri pas mus neturi darbo, nepasižymi tokiomis kvalifikacijomis, kurios yra reikalingos darbo rinkoje.
Struktūrinio nedarbo problema Lietuvoje akcentuojama vis dažniau, tačiau su politikais apie tai jokios kalbos nebūna – viskas pasisuka apie tai, kaip padidinti mokesčius ar kaip sumažinti biudžeto deficitą.
Visas „Žinių radijo“ interviu – vaizdo įraše:
(be temos)
(be temos)
(be temos)