„Tai ilgalaikė tendencija, vis tik atotrūkis tarp Vilniaus ir regionų nėra trumpalaikis reiškinys, nes Vilniaus konkurencingumas yra gerokai didesnis. Natūralu, kad darbo rinka čia yra daug efektyvesnė, sutraukianti tiek profesinį potencialą iš visos Lietuvos, taip pat ir aukštosios mokyklos čia yra ta kalvė, kuri paruošia darbo jėgą. Atitinkamai tiek darbdavių, tiek pačių darbuotojų tarpusavio konkurencija garantuoja, kad darbo užmokesčio tempas sostinėje ir kituose didžiuosiuose miestuose auga sparčiau nei periferijoje“, – Eltai teigė I. Genytė-Pikčienė.

Pasak ekonomistės, atlyginimų augimas sostinėje turi didesnį potencialą nei regionuose.

„Tiesa ta, kad pastaraisiais metais pakankamai reikšmingai buvo kelta minimali mėnesinė alga, kuri augimo tempą palaikė kituose regionuose ir neleido labai tam atotrūkiui išsiplėsti. Vis tik Vilnius turi orientaciją į aukštesnę pridėtinę vertę kuriančias veiklas, yra jau tarptautiniu mastu matomas ekonominis centras, tad natūralu, kad atlyginimai čia turi aukštesnį augimo potencialą nei kituose Lietuvos miestuose“, – sakė ji.

Analitikės vertinimu, karantinas buvo netipinis išbandymas visiems verslams, tačiau labiausiai palietė tuos, kurie sunkiau prisitaikė prie nuotolinio darbo.

„Regioniniu pjūviu vertinant, Vilniuje koncentruojasi technologijų įmonės, aukštą pridėtinę vertę kuriančios veiklos, kurios daug lengviau technologiškai pritaikė savo veiklą prie karantino iššūkių ir nuotolinį darbą daug greičiau įsidiegė. Tuo metu periferijoje yra daugiau pramoninė, gamybos veikla, kur yra būtinas kontaktas tiek su procesu.

Regioninę atskirtį linksniuoja daugybė Vyriausybių viena po kitos, ir ta atskirtis yra užprogramuota didėti.

Operacinių iššūkių, natūralu, gamybos įmonėms yra gerokai daugiau. Jos pirmiausia turėjo susitvarkyti su likvidumo krizės iššūkiais, finansinių srautų išlyginimu ir užtikrinimu, tai galimybių kelti atlyginimą tikrai buvo gerokai mažiau. Įmonės labiau rūpinosi apskritai savo veiklos tęstinumu ir darbo vietų išlaikymu, nei galvojo kaip motyvuoti darbuotoją didesniu atlyginimu“, – sakė ekonomistė.

I. Genytės-Pikčienės vertinimu, šiemet daug priežasčių atlyginimų augimui neturėtų būti.

„Visiems šiems metams ši rizika, nerimas ir neapibrėžtumas išliks. Natūralu, kad potencialo atlyginimams kilti daug nebus. Jei skirtume atlyginimų augimo tempus pagal viešojo ir privataus sektoriaus kategorijas, tai atlyginimai auga daugiausia viešajame sektoriuje. Privačiame sektoriuje atlyginimų augimas lėtėja. Pandeminė ekonominė krizė dar tikrai nesibaigia ir neapibrėžtumo yra labai nemažai“, – Eltai sakė ekonomistė.

Jos teigimu, regioninė atskirtis šiuo metu yra užprogramuota didėti.

„Regioninę atskirtį linksniuoja daugybė Vyriausybių viena po kitos, ir ta atskirtis yra užprogramuota didėti. Regioniniu pjūviu Lietuva yra pakankamai įvairi, ir regionai turi savo konkurencinių pranašumų, tiesiog trūksta ambicijų jais pasinaudoti tam tikrose srityse. Labai atsiremia daug klausimų į švietimo, darbo jėgos užtikrinimą. Ateinantys išorės investuotojai pirmiausia kelia klausimus, ar užteks darbo jėgos“, – sakė I. Genytė-Pikčienė.

Statistikos departamento duomenimis, vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių) antrą ketvirtį Vilniaus regione buvo 1556,9 euro ir, palyginti su pirmu ketvirčiu, padidėjo 0,9 proc.

Vidurio ir Vakarų Lietuvos regione bruto darbo užmokestis buvo 1273,4 euro ir per ketvirtį išaugo 1,5 proc.

Bruto darbo užmokesčio atotrūkis tarp šių regionų antrą ketvirtį sudarė 284 eurus.