– Pasak ekonomistų, Europos ekonomiką smaugs infliacija, energetikos krizė. Tarptautinis valiutos fondas prognozuoja, kad trečdalis pasaulio bus recesijoje, tai kaip suprasti pasakymą „vysis infliaciją“ ?

– Vysis, bent kol kas dar nepasivijo. Pastaraisiais mėnesiais metinė infliacija eurozonoje buvo apie 9–10 proc., atlyginimų augimas siekė apie 4 proc. Ir prognozuojama, kad šiemet eurozonoje atlyginimų augimas paspartės iki 5,5 proc. Eurozonai tai yra didžiulis augimas, bet, aišku, jis nepasiveja tų kainų augimo, kuris buvo praeitais metais.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Faktas tas, kad už tuos didesnius atlyginimus bus galima nupirkti daug mažiau nei, tarkim, prieš pandemiją? Infliacija taip pat išliks problema šiais metais?

– Turbūt esminis 2022-aisiais įvykęs lūžis – tas kainų šuolis, kuris eurozonoje buvo apie 10 proc., Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse – apie 20 proc. Jo niekaip nekompensavo padidėję atlyginimai ir buvo toks vienkartinis perkamosios galios sumažėjimas. Daugelis europiečių keliais žingsniais keletą metų atgal pajudėjo pagal tai, kiek jie gali nusipirkti prekių ir paslaugų. Žiūrint į šiuos metus, infliacija nebebus tokia problema, kainos augs gerokai lėčiau. Bet net ir paspartėsiantis atlyginimų augimas nebus pakankamas tam, kad būtų atkurta perkamoji galia. Turbūt reikės dvejų ar trejų metų, kol europiečių perkamoji galia sugrįš į tą lygį, kokiame buvo prieš porą metų.

– Kaip tie atlyginimai augs, nes vieniems kasmet padidėja atlyginimai 5–6 proc., bet yra žmonių, kurių atlyginimai nekilo dar nuo praeitos finansinės krizės.

– Tie, kurie sako, kad atlyginimai nedidėja dešimt metų, atvirai sakant, meluoja, nes nebėra tokių atlyginimų nuo praėjusios finansinės krizės. Ir minimalus mėnesinis atlyginimas (MMA), ir vidutinis darbo užmokestis (VDU) padidėjo daugiau nei dvigubai. Tokių, kurie gauna tiek pat nebeliko. Taip, yra 10–20 proc. darbuotojų, kuriems dėl vienokių ar kitokių priežasčių atlyginimai yra įšaldyti. Bet tai yra mažoji dalis dirbančiųjų. Ir tai, ką mes matėme praėjusiais metais, VDU Lietuvoje padidėjo 12 proc., MMA – 15 proc. Šiemet nuo sausio 1 d. irgi 15 proc. didėja MMA. Tai palies daugelį darbuotojų, kurie uždirba ir šiek tiek daugiau nei minimalų atlyginimą. Tai net esant tokioms sudėtingoms aplinkybėms, mažėjant paklausai vidaus ir eksporto rinkose, mažai įmonių išdrįs nekelti atlyginimų, nes darbuotojų trūksta. Nedarbo lygis yra žemiausiame lygyje per pastaruosius penkiolika metų. Taigi darbuotojų, ypač kvalifikuotų, trūkumas daug kur išlieka problema. Tiesa, kai kuriuose sektoriuose jų skaičius gali sumažėti, bet atlyginimų įšaldymas socialiai ir ekonomiškai būtų labai neatsakingas žingsnis.

Turbūt reikės dvejų ar trejų metų, kol europiečių perkamoji galia sugrįš į tą lygį, kokiame buvo prieš porą metų.

– Minimalios algos augimas yra tarsi spąstai – kuo daugiau žmonių turės daugiau pinigų, tuo infliacija bus labai didelė?

– Iš tiesų, ypač Baltijos valstybės yra įstrigusios tokioje nepavydėtinoje padėtyje. Viena vertus, kainos padidėjo 20 proc. ir visos vyriausybės jaučia pareigą kompensuoti bent iš dalies gyventojams tos perkamosios galios praradimus pakeliant MMA, neapmokestinamųjų pajamų dydį. Bet tuo pačiu mes puikiai suprantame, kad jeigu darbo sąnaudos didėja 10 – 20 proc., greta to, kad pabrango ir energijos ištekliai bei kitos žaliavos, tai tokioje aplinkoje didelė dalis tų padidėjusių darbo sąnaudų atsiduria galutinėse kainose. Tai yra viena iš pagrindinių rizikų, kurias mato Europos centrinis bankas. Ir tai yra priežastis, dėl ko taip agresyviai kelia palūkanų normas. Kad ir kaip makabriškai skambėtų, nori pristabdyti atlyginimų augimą, galbūt net sukelti recesiją tam, kad ta infliacija, kurią matėme 2022-aisiais, ir liktų praėjusiuose metuose bei netaptų nauja realybe.

– Pakalbėkime, kas dar vyks ateinančiais metais. Akivaizdu, Kinija atsidarė ir suaktyvės jos ekonomika. Kaip tai gali paveikti Lietuvą, Baltijos šalis?

– Įvairūs kanalai yra, per kuriuos galime pajusti poveikį Europoje. Viena vertus, lyg ir nebestabdomos gamyklos, atsikemšantys uostai, galėtų leisti visiškai atsigauti tiekimo grandinei. Kita vertu, čia aš neturėčiau per daug lūkesčių, nes sergamumas labai aukštas, atsidaro valstybė su daugiausiai gyventojų pasaulyje, su nuliniu imunitetu, todėl mes ir matome mirčių šuolį, sergamumo šuolį. Tas Kinijos išėjimas iš nulinės COVID-19 politikos nebus labai lengvas.

Reikia turėti omenyje, kad greta COVID-19 politikos, Kinijos ekonomiką ir gyventojų lūkesčius labai slopina ir nekilnojamojo turto (NT) krizė. NT kainos mažėja jau pusantrų metų. Statybų sektorius yra labai sudėtingoje situacijoje. NT vystytojai irgi yra įšaldę daugelį projektų. Taigi prie tokios aplinkos sunku tikėtis, kad bus didelis žaliavų kainų šuolis, kas irgi galbūt mus paveiktų neigiamai. Trečia, kitas iš tokių galimų neigiamų kanalų – didesnis energijos sunaudojimas (naftos produktų, dujų). Tai padidintų Europos perkamų suskystintų gamtinių dujų kainas. Bet kol kas tokio scenarijaus labai nebijočiau, nes dėl NT krizės, sunkaus atsidarymo po nulinės COVID-19 politikos mes bent artimiausią pusmetį Kinijos ekonomikos suklestėjimo nematysime.