Ekspertas paaiškino, kokius pinigų politikos įrankius pasitelkia centriniai bankai

Infliacijai euro zonoje kopiant į naujas aukštumas, sprendimų priėmėjai ir ekspertai vis dažniau pasvarsto, kad Europos centrinis bankas (ECB) jau šią liepą imsis didinti bazines palūkanų normas.

Būtent šis įrankis ilgą laiką buvo pagrindinė pinigų politikos priemonė, kurią centriniai bankai taikydavo siekiant paskatinti ekonomiką.

Tačiau, pasak Lietuvos laisvosios rinkos asocijuoto eksperto Vytauto Žukausko, pastarąjį dešimtmetį imtos taikyti ir iki to laiko daugiausiai tik teoriniu lygmeniu apsvarstytos netradicinės priemonės, tokios kaip turto supirkimo programos. Tiek konvencinės, tiek nekonvencinės pinigų politikos priemonės, ekonomisto teigimu, vienareikšmiškai lemia vidaus paklausos padidėjimą, galiausiai darantį įtaką ir sparčiam kainų augimui.

Kuo bazinės palūkanos mažesnės, tuo daugiau rezervų turi komerciniai bankai

Kalbėdamas apie konvencines pinigų politikos priemones, V. Žukauskas atkreipia dėmesį, kad reguliuodamas bazines palūkanų normas, centrinis bankas siekia paveikti tik tarpbankines palūkanų normas, kurios vėliau netiesiogiai atsiliepia ir komercinių bankų visoms paskoloms pritaikomoms palūkanoms.

Ekonomistas tvirtina, kad šiuo atveju centriniai bankai veikia tarsi „bankų bankai“, kadangi jų užduotis nėra komercinių bankų išduodamų paskolų reguliavimas, tačiau bandymas paveikti kainas, už kurias bankai skolinasi tarpusavyje. Bankai tarpusavyje skolinasi, nes turėdami limituotus rezervus, jie taip pat privalo turėti rezervus centriniame banke, kurių ėmus stigti, jų kiekį jie pasididina būtent per skolinimąsi.

Jeigu rezervų ima trūkti – bankai gali pasiskolinti iš kitų komercinių finansų įstaigų, jeigu rezervų jie turi per daug – juos taip pat gali skolinti vieni kitiems. Būtent tarpbankinio skolinimosi palūkanų normas ir bando paveiki centriniai bankai.

„Kuo palūkanos yra mažesnės, tuo daugiau rezervų renkasi turėti komerciniai bankai, nes tada jie tuos rezervus iš esmės gali perskolinti kitiems. Kuo palūkanos yra didesnės, tuo komerciniai bankai turi mažiau rezervų. Realiai rezervų kiekis visą laiką yra tam tikra prasme fiksuotas ir jį centriniai bankai gali didinti arba mažinti. Ir taip jie reguliuoja palūkanų normą“ – Eltai sakė V. Žukauskas.

Palūkanų normos sumažinimas reiškia naujų pinigų išleidimą

Kaip aiškina LLRI ekspertas, centriniai bankai tarpbankines palūkanų normas veikia suformuodami „koridorių“, kurio ribose ir varijuoja komercinių bankų taikomi įkainiai. Pinigų politikos formuotojų nustatoma indėlių palūkanų norma (deposit facility) lemia tai, kokią grąžą komerciniai bankai gautų padėdami savo rezervus centriniame banke.

„Tarpbankinių palūkanų norma niekada nenukrinta žemiau, nei indėlių palūkanų normos. Čia yra grindys. Nes tu niekada kitam komerciniam bankui neskolinsi pigiau, jeigu tau centrinis bankas moka tiek, kai padedi depozitą pas juos“, – tikino jis.

Tuo metu ribinio skolinimosi galimybių palūkanų norma (marginal lending facility) yra viršutinė riba, už kurią gali skolintis finansų įstaigos. Komerciniai bankai, pasak eksperto, visuomet skolinasi vieni iš kitų, tačiau neatsiradus galimam skolintojui, jie savo rezervus visada gali pasididinti skolindamiesi iš centrinio banko būtent už ribinę normą.

„Tai veikia kaip lubos. Tai reiškia, kad tarpbankinių palūkanų norma niekada negali kilti aukščiau už tai, kiek tu gali pasiskolinti iš centrinio banko“, – teigė V. Žukauskas.

Būtent tarp šių dviejų centrinio banko nustatomų dydžių ir kinta pagrindinių refinansavimo operacijų palūkanų normos (Main refinancing operations rate), kurios nėra konkrečiai fiksuojamos pinigų politikos formuotojų sprendimu. Tačiau bandydami paveikti tarpbankinio skolinosi normą, centriniai bankai galiausiai padidina ar sumažina rinkoje esantį pinigų kiekį.

„Jeigu nori sumažinti palūkanų normą, kuria komerciniai bankai apmokestina vienas kitą, ką tu turi padaryti? Tu turi jiems sukurti papildomų rezervų. Kad juos sukurtum, tu iš jų kažką turi paimti. Tai reiškia, kad paimi vertybinius popierius ir jiems duodi pinigų. Tai palūkanų normos sumažinimas reiškia naujų pinigų išleidimą“, – kalbėjo ekonomistas.

Tuo metu, mažinti pinigų kiekį monetarinės politikos sprendimų priėmėjai imtųsi tuo atveju, jeigu tarpbankinių palūkanų normos nukristų žemiau centrinio banko išsikeltos tikslinės pagrindinių refinansavimo operacijų normos. Tokiu atveju vertybinius popierius imama pardavinėti komerciniams bankams, o ne pirkti iš jų.

„Jeigu tikslinė norma kyla, tai tada centriniai bankai supirkinėja vertybinius popierius ir išleidžia naujus pinigus. Jeigu atvirkščiai, jis nusileidžia dėl kažkokių priežasčių, tai ką tada centrinis bankas daro – jis tada ne perka, o parduoda vertybinius popierius. Jeigu jis parduoda, tai reiškia, kad jis atiduoda vertybinį popierių ir susiurbia rezervų dalį ir tada palūkanų norma kyla į viršų“, – sakė V. Žukauskas.

Centriniai bankai siekia paveikti ir obligacijų pajamingumą

Vis tik, ekonomisto teigimu, ECB jau ilgą laiką vykdo priešingą – intensyvaus vertybinių popierių supirkinėjimo politiką. Jo vertinimu, daugelis centrinių bankų ėmėsi tokių nekonvencinių priemonių, kadangi tarpbankinių palūkanų normos jau ilgą laiką laikomos ties nuline riba.

„Kai palūkanų normos yra mažos ir kai centrinis bankas nori dar bandyti paveikti ne tik trumpojo laikotarpio palūkanų normas, bet ir ilgojo laikotarpio palūkanų normas, jis tai daro per turto pirkimus“, – tvirtino V. Žukauskas.

Pasak LLRI eksperto, obligacijų kaina ir jų pajamingumas yra atvirkščiai kintantys dydžiai. Tai reiškia, kad grąža, kurią galima gauti iš šių vertybinių popierių, priklauso nuo dabartinės jos vertės ir grąžos, kurią obligacijos turėtojas gautų po tam tikro laiko. Todėl, centriniams bankams ėmus didinti vertybinių popierių paklausą, jų kaina ima augti, o tai reiškia, kad per palūkanas gaunama grąža ima mažėti.

„Vadinasi tai, koks yra obligacijos pajamingumas, priklauso nuo to, už kiek tu ją perki. Kuo kaina yra didesnė, tuo palūkanos yra mažesnės. Tai yra esmė, kaip centrinis bankas paveikia ilgojo laikotarpio vertybinių popierių pajamingumą“, – aiškino jis.

Centrinių bankų veiksmai lemia paklausos didėjimą

Tiek tradicinės, tiek netradicinės pinigų politikos priemonės, V. Žukausko vertinimu, galiausiai padaro įtaką ir vidaus paklausai, kuri lemia ir infliacijos tempus. Išaugus komercinių bankų rezervams, paklausa taip pat ima augti, kadangi bankai turi palankesnes sąlygas išduoti daugiau paskolų.

„Yra nustatytas santykis, kurį komerciniai bankai turi palaikyti tarp išduodamų paskolų ir rezervų. Tai kuo daugiau yra rezervų, tuo daugiau komerciniai bankai gali išduoti paskolų ir tai veikia vidaus paklausą, nes tada žmonės ir įmonės gali pasiskolinti daugiau ir tada jie gali pirkti. Jų pasiskolinimas reiškia, kad jų pinigai virsta perkamąja galia“, – tvirtino LLRI ekonomistas.

Komercinių bankų rezervų padidėjimas, jo vertinimu, taip pat reiškia ir palūkanų normų sumažėjimą galutiniam vartotojui.

„Vadinasi, žmonėms skolinimasis staiga pasidarė pigesnis. Taip komerciniai bankai ne tik išduoda daugiau paskolų už tą pačią palūkanų normą, bet jie išduoda daugiau paskolų už mažesnę palūkanų normą. Tai reiškia, kad žmonės gali daugiau pasiskolinti. Kita vertus, tie žmonės, kurie jau turi paskolas su kintamomis palūkanų normomis, jie staiga moka mažiau palūkanų. Jeigu jie turi mokėti mažiau palūkanų, vadinasi, jie gali išleisti daugiau pinigų kitur“, – pridūrė jis.

Tuo metu turto pirkimo programos, pasak ekonomisto, taip pat lemia vidaus paklausos didėjimą, kadangi gyventojams sukuriama iliuzija, kad jų turto vertė išaugo.

„Jeigu palūkanų normas sumažiname, tai padidina finansinių aktyvų kainas. Finansinių aktyvų kainos tada veikia per du kanalus. Viena, žmonės pasijunta turtingesni. Tarkime, mano akcijų portfelis buvo 10 tūkst. eurų, o dabar 20 tūkst. eurų. Jeigu pasijunti turtingesnis, vadinasi, didesnę dalį turto iškeiti ir pradedi pirkti. Turtingesni žmonės daugiau pinigų išleidžia“, – pažymėjo LLRI ekspertas.

„Žmonėms padidėja galimybės skolintis. Tai reiškia, kad komerciniai bankai gali daugiau skolinti. Skolinti už pigiau. Žmonės jaučiasi turtingesni ir dėl to pradeda leisti daugiau pinigų. Apskritai, leisti pinigus apsimoka labiau, nes taupymas pasidaro mažiau patrauklus, ir importinės prekės pasidaro brangesnės. Tai veda prie vidaus paklausos didėjimo“, – apibendrino V. Žukauskas.

Nepaisant rekordinės infliacijos, imtis bazinių palūkanų normų didinimo ECB nesiima

ELTA primena, kad infliacija euro zonoje kovo mėnesį smarkiai paspartėjo. Vartotojų kainų metinė infliacija šoktelėjo iki 7,4 proc. nuo 5,9 proc. lyginant su vasario mėnesiu. Nors jos lygis šiek tiek pakoreguotas nuo ankstesnio 7,5 proc. įvertinimo, jis yra didžiausias istorijoje.

Dabartinis infliacijos rodiklis daugiau nei trigubai viršija ECB 2 proc. tikslą. Bankas tikisi, kad ateinančiais mėnesiais maisto ir energijos kainos toliau kils.

Vis tik, dar prieš paskelbiant atnaujintus kovo mėnesio infliacijos duomenis, balandžio viduryje vykusiame posėdyje ECB Valdančioji taryba nusprendė, kad po jos paskutinio posėdžio gaunami duomenys sustiprina jos vertinimą, jog trečią ketvirtį reikėtų pabaigti vykdyti grynąjį turto pirkimą pagal turto pirkimo programą. Pinigų politika priklausys nuo gaunamų duomenų ir Valdančiosios tarybos nuolat atnaujinamo perspektyvos vertinimo, pažymi ECB.

Kaip ir prognozuota, paskutinio Valdančiosios tarybos posėdžio metu ECB nepadidino 0 proc. lygios pagrindinių refinansavimo operacijų palūkanų normos, 0,25 proc. siekiančios ribinio skolinimosi galimybės palūkanų normos ir -0,5 proc. sudarančios indėlių palūkanų normos.

Balandį grynieji turto pirkimai pagal TPP bus vykdomi už 40 mlrd. eurų per mėnesį sumą, gegužę – už 30 mlrd. eurų per mėnesį sumą, o birželį – už 20 mlrd. eurų per mėnesį sumą.

Bet kokie ECB pagrindinių palūkanų normų keitimai bus daromi praėjus tam tikram laikui po to, kai Valdančioji taryba baigs vykdyti grynuosius turto pirkimus pagal TPP, ir jie bus daromi laipsniškai.

Komentuodamas pastaruosius ECB sprendimus, Lietuvos banko valdybos pirmininkas Gediminas Šimkus pažymėjo, kad, jo asmeniniu vertinimu, nėra jokių priežasčių, kodėl antroje metų pusėje euro zonos pinigų politikos formuotojai negalėtų apsvarstyti galimybių didinti bazines palūkanų normas

„Mano asmenine nuomone, nėra priežasčių, kodėl neturėtume nesvarstyti palūkanų normų didėjimo šiuo metu“, – praėjusį penktadienį kalbėjo G. Šimkus.

Vis tik ECB Valdančiosios tarybos narys pažymi, kad trečią metų ketvirtį numatytas programos užbaigimo terminas nereiškia, jog ji bus nutraukta tik artėjant rugsėjui.

Apie tai, kad bazinės palūkanų normos gali būti keliamos jau liepą, ketvirtadienį užsiminė ir ECB vicepirmininkas Luisas de Guindosas.

 



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių