„Aplinkosauginius interesus suderinti su žemės ūkiu, manau, kad tikrai įmanoma. Kai kuriose vietose tai būtų iššūkis, nelengva tą padaryti, bet manau, kad įmanoma. Visada reikia turėti omeny, kad tvarumas, apie kurį mes kalbam, tai jis remiasi ant trijų kojų, tai yra socialinis, ekonominis ir aplinkosauginis“, – laidoje „ELTA kampas“ sakė I. Hofmanas.
Komentuodamas dabar matomas priešpriešas tarp aplinkosaugininkų ir žemdirbių bendruomenių, ministras pažymi, kad jos kyla dėl nepamatuotų ir netinkamų aplinkosauginių tikslų.
„Aplinkosauginiai tikslai neturėtų nužudyti mūsų ūkių. (...) Vis tik reiktų suprasti, kad žemės ūkis tai yra gaminantis sektorius, kuriantis pridėtinę vertę ir mes kiekvienas darom poveikį“, – aiškino jis.
Anot I. Hofmano, žemdirbiams rūpi aplinka, kadangi jų gyvenimo būdas yra neatsiejamai susietas su gamta. Visgi, ministras apgailestauja, kad keliami aplinkos politikos tikslai dažnai tarnauja tik pačių aplinkosaugininkų tiesioginiai interesui.
„Visi ūkininkai, būdami ta gamtos dalimi, taip pat yra suinteresuoti ir sveiku dirvožemiu ir neužterštu vandeniu. (...) Ir yra kita dalis aplinkosaugininkų, jeigu juos taip galima pavadinti, kurie turi tiesioginės ar netiesioginės naudos iš įvairiausių aplinkosauginių veiklų, taip ir iš įvairių projektų“, – teigė naujasis žemės ūkio ministras.
„Kad jie reikalingi, be abejo, aš to nekvestionuoju, bet kartais gerais norais pragaras grįstas“, – pridūrė jis.
– Ką tik prisiekėte tapti ministru, tačiau turėsite palikti savo ūkį Radviliškio rajone ir persikelti į Vilnių. Čia didžiulis gyvenimo pokytis ir visa tai įvyko vos per kelias savaites. Kas jus įtikino priimti sprendimą keisti savo gyvenimą ir tapti žemės ūkio ministru?
– Na, labai stipriai įtikinėjo bendruomenė, ir aš gerbiu bendruomenę, kad reikia imtis šitų pareigų, kad ateina laikas atiduoti ir valstybei duoklę. Be abejo, jie visi supranta, kad tai yra nelengvas darbas, kad tai yra didžiulė našta, bet turi kažkas ryžtis. Tai gerbiu bendruomenę ir ji labai smarkiai motyvavo mane.
– Pradžioje trumpai aptarkime praėjusios Vyriausybės darbą. Buvo du žemės ūkio ministrai – Kęstutis Navickas ir Kazys Starkevičius, apie pastarąjį esate teigiamai atsiliepęs, kai buvo svarstoma jo kandidatūra. Tai kaip jūs vertinate buvusios Žemės ūkio ministerijos vadovybės darbą? Kas buvo gerai, o kas buvo negerai?
– Be abejo, čia nėra gal labai taip ir smagu kalbėti, nes jau tai yra praeitis, bet jeigu jūs taip klausiate, tai buvo labai daug negerų dalykų žemės ūkyje ir su žemės ūkiu, vadovaujant ministrui Navickui. Tos problemos turbūt prasidėjo nuo gero santykio su žemdirbių savivalda, su socialiniais partneriais, nebuvimo. Dar vieną išskirčiau dalyką, kuris taip pat ir lėmė blogą žemės ūkio kryptį, tai kad Žemės ūkio ministerija iniciatyvą formuoti žemės ūkio politiką, kurti strateginį planą atidavė Aplinkos ministerijai, na ir po to prasidėjo visos kitos problemos.
– Dėl Aplinkos ministerijos, iš tikrųjų pastebime visi mes, kad yra konfliktas tarp aplinkosaugininkų ir žemdirbių. Kad aplinkosaugininkai, jeigu yra jų palaikomas projektas, žemės ūkio atstovai jam nepritaria, taip pat būna ir atvirkščiai. Kokios yra šaknis šitos priešpriešos, kaip jums atrodo?
– Tos šaknys turbūt slypi interesuose. Na ir tokių perdėtų lūkesčių, ar perdėta tokia iniciatyva užkrauti visas klimato bėdas žemės ūkiui.
– Ar įmanoma suderinti aplinkosaugininkų ir žemdirbių interesus?
– Manau, kad įmanoma, bet aš pataisyčiau, ne kiek aplinkosaugininkų, bet aplinkosauginius interesus suderinti su žemės ūkiu, manau, kad tikrai įmanoma. Kai kuriose vietose tai būtų iššūkis, nelengva tą padaryti, bet manau, kad įmanoma. Visada reikia turėti omeny, kad tvarumas, apie kurį mes kalbam, tai jis remiasi ant trijų kojų, tai yra socialinis, ekonominis ir aplinkosauginis.
Mes neturėtume, arba tiksliau, turėtume įvertinti visus šiuos tris aspektus ir turėtų būti suderinamumas. Aplinkosauginiai tikslai neturėtų nužudyti mūsų ūkių. Tai būtent tie keliami nepamatuoti tikslai, arba netinkamos priemonės ir sukelia tas priešpriešas prieš žemės ūkį. Vis tik reiktų suprasti, kad žemės ūkis tai yra gaminantis sektorius, kuriantis pridėtinę vertę ir mes kiekvienas darom poveikį. Kiekvienas žmogus daro poveikį, kiekviena veikla daro poveikį – energetika, pramonė, transportas, tame tarpe ir žemės ūkis ir to neišvengsim. Deja, toks yra gyvenimas.
– Sakote, ne aplinkosaugininkų, bet aplinkos interesus. Ar čia yra kažkoks nesusišnekėjimas, kad aplinkosaugininkai, jūsų nuomone, prasikerta su aplinkos interesais, ar čia kažkas kitko yra, kaip jūs tai suprantate? Jūs minėjote, kad galbūt čia yra suinteresuotų asmenų.
– Čia yra visko – yra žmonių, kurie tikrai nuoširdžiai rūpinasi gamta ir jiems tai yra svarbu, tas aplinkos išsaugojimas, taip pat ir ūkininkams, nes žemės ūkis yra gamtos dalis. Visi ūkininkai būdami ta gamtos dalimi taip pat yra suinteresuoti ir sveiku dirvožemiu, ir neužterštu vandeniu, juo labiau, kad ir jie yra tie patys, jų vaikai, jų giminės, mes irgi esame tos pačios šalies gyventojai, ant tos pačios vienos vaikštome žemės ir tas taip pat yra suinteresuotumas.
Ir yra kita dalis aplinkosaugininkų, jeigu juos taip galima pavadinti, kurie turi tiesioginės ar netiesioginės naudos iš įvairiausių aplinkosauginių veiklų, taip ir iš įvairių projektų. Kad jie reikalingi, be abejo, aš to nekvestionuoju, bet kartais gerais norais pragaras grįstas.
– Gal jau esate susitikęs su naujuoju aplinkos ministru ir pasikalbėjęs apie tai, ką galėtų daryti Aplinkos ministerija, ir ką galėtų daryti Žemės ūkio ministerija, kad jos viena kitai netrukdytų?
– Ne, neteko taip betarpiškai pabendrauti ilgesnį laiką, susitikom šiandien (pokalbis vyko ketvirtadienį – ELTA) pirmą kartą Seimo salėje, keletu minčių tiktai apsikeitėm, taip labai bendrai, labiau kolegiškai nei dalykiškai, tai dar neteko.
– Grįžkime prie žemės ūkio: kokie yra didžiausiai iššūkiai, kurie dabar slegia žemės ūkio sektorių? Ką jūs matote ir ar jau galite pasiūlyti sprendimus, ar bent jau pristatyti, ką reikėtų padaryti per jūsų kadenciją, kad šie iššūkiai bent jau būtų palengvinti?
– Yra tų iššūkių, yra vienas iš tokių pagrindinių, tai kada tam tikri sektoriai papuola kartas nuo karto į krizes, ir kada žemdirbiai turi pardavinėti savo pagamintą produkciją žemiau savikainos, tai čia, sakyčiau, tokia įsisenėjusi problema. Be abejo, mintis būtų sukurti Pieno įstatymą, kuris teisingai sureguliuotų kainą tarp grandžių. Taip pat, yra tokios įsisenėjusios problemos kaip ūkių pasitraukimas iš gamybos, spartus gyvulininkystės traukimasis, gyvulių skaičiaus mažėjimas, melioracijos problemos.
Aplinkosauginius interesus suderinti su žemės ūkiu, manau, kad tikrai įmanoma.
Yra minčių kaip tą galima būtų spręsti ar spręsti iš dalies, didelė dalis tų problemų susijusios su finansais. Mes turim biudžetą tokį, kokį turim, galimybės yra tokios, kokios yra, ir tie klausimai gal ir nebūtų įsisenėję jeigu jie būtų paprasti, jau jie iki manęs būtų išspręsti. Deja, tai yra sudėtingai klausimai, sudėtingos problemos, bandysim jas spręsti bent jau iš dalies, o koks bus rezultatas, pažiūrėsime.
– Sakote, kad pieno supirkimo kainas reikėtų sureguliuoti, galbūt matote ir kitų žemės ūkio sričių, kur tas būtų reikalinga?
– Pienininkystės ir tos pieno kainos yra karščiausios, aktualiausios ir labiausiai mes patiriame tą per ūkių mažėjimą, gyvulininkystės ūkių pasitraukimą ir aš nesakyčiau, kad gal sureguliuot, kaip jūs klausiate, bet teisingą kainos paskirstymą grandinėje reiktų pasiekti. Kad visos šalys – ūkininkas, žemdirbys, gamintojas žaliavos, perdirbėjas ir prekybininkas – teisingai pasiskirstytų savo pajamas šitoje grandinėje ir tokiu būdu siekti tokio rezultato, kad žemdirbiai nebūtų priversti pardavinėti savo produkciją žemiau savikainos ypatingai ilgą laiką.
Kada trumpą laiką, tai galima suamortizuoti, sakykime, uždirbamo pelno sąskaita, bet kada ilgą laiką tęsiasi tos žemos produkcijos supirkimo kainos, tai jau sukelia pasekmes ir dažnai negrįžtamas pasekmes. Tiesiog ūkiai negalėdami išlikti, negalėdami išgyventi, traukiasi iš gamybos.
– Vyriausybės programoje rašoma – teisės aktais pripažinsime žemės ūkį strategiškai svarbiu šalies sektoriumi nacionaliniam saugumui ištikrinti, jūs ir pats esate apie tai kalbėjęs. Ką toks pripažinimas leistų užtikrinti žemės ūkiui, kaip jis pagerintų esamą padėti?
– Pirmiausia, mes visi žinotume, kad žemės ūkis mums yra svarbus sektorius, užtikrinantis nacionalinį saugumą ir, be abejo, siekiai, tikslai turėti savo maisto gamybos grandį būtų labai svarbu. Ne veltui aš sakau, kad tai nacionalinį saugumą užtikrinantis sektorius, nes įsivaizduokit, kas būtų, jeigu mes neduotume kelias dienas žmonėms maisto. Tai būtų didžiulė katastrofa. Mes kada turim labai lengvą prieinamumą, prie maisto, prekybos centruose, visur kitur, reikia tik turėti pinigų, tai mes dažnai nepagalvojam, kokį kelią nuėjo produktas, kol jis atsidūrė ant prekystalio ar prekybos centrų lentynoje.
Iš tikrųjų, ta svarba leistų naudotis ir kitais įrankiais, tame tarpe ir finansiniais įrankiais nacionaliniu lygiu, ir tiesiog tai būtų sektorius, kuris būtų pirmose gretose, prilygintas kaip ir gynyba, vidaus reikalai, saugumas, taip pat ir žemės ūkis, apsirūpinimas maistu.
– Išskyrėte maisto grandinių trumpinimą, kaip vieną iš tikslų, tačiau kaip žadate tai užtikrinti, ko tiksliai reikėtų? Nes panašu, reikėtų ne tik pripažinti žemės ūkio svarbą nacionaliniam saugumui, bet ir kažko daugiau, galbūt investuoti į kokias nors žemės ūkio sritis papildomai.
– Taip, teisingai jūs sakote, dėl konkurencijos rinkoje, įvertinus mūsų klimatinę zoną, geografinę zoną, mes pralaimime su piečiau esančiomis šalimis ir specifiniai sektoriai, tokie kaip žuvininkystė, sodininkystė, uogininkystė, jiems yra iššūkių vien dėl klimato ir tikrai jiems reikalinga pagalba.
Nebūtinai finansinė, gali būti ir kita pagalba, teisinis reguliavimas gali būti palankesnis, ar administracinės naštos mažinimas, tame tarpe, aišku, įskaitant, ir finansinė pagalba. Dėmesys tikrai turėtų būti, ypatingai, pavyzdžiui, paimkim tuos paminėtus sektorius, jie yra imlesni ir darbo jėgai, daugiau žmonių galime įdarbinti.
– Užsiminėte apie biurokratinės naštos mažinimą. Norėčiau paklausti, jūs kaip ūkininkas ar pats esate susidūręs su pertekliniu reguliavimu ir kokiose vietose? Kas labiausiai veikia bendruomenę, kalbant apie biurokratinę naštą?
– Tai aš kaip ūkininkas ir turbūt kiti ūkininkai susiduria su įvairių žurnalų pildymais, kur tikrai būtų galima juos supaprastinti, arba optimizuoti. Na pavyzdžiui, yra toks atliktų darbų žurnalas, ar jis yra reikalingas? Lygiai taip pat, kaip prieš apdorojant laukus augalų apsaugos priemonėmis, yra tos priemonės, kurias visada reikia prieš dvi dienas registruoti sistemoje. Bet žemės ūkis, reikia suprasti, jis yra be galo dinamiškas, ir dvi dienos, jeigu užeis kenkėjų banga, ir bus palankios sąlygos, dvi dienos gali padaryti didžiulę žalą – ir 30 proc. ir 50 proc. ir gali būti, kad jau ir nebebus ką gelbėti.
Visą tai reikia suprasti ir vertinti. Įvairiausi yra terminai, yra nemažai tokio reglamentavimo, kur bandoma žemės ūkį įtraukti į tokius laiko rėmus, terminus. Tai yra žemės ūkiui ne visais atvejais tinkama, nes žemės ūkis yra priklausomas nuo gamtos aplinkybių. Kartais gali būti, kad oro sąlygos, pavyzdžiui, neleidžia padaryti vienų ar kitų darbų, arba, tarkime, ta pati vegetacija gali prasidėti vienais metais anksčiau, kitais vėliau, pavyzdžiui, pasėliai gali suaugti anksčiau, bet gali ir vėliau. Arba jeigu bus sausa, nesudygs, sudygs vėliau.
Reikia suprasti vieną dalyką – žemės ūkis tai nėra fabrikas, kur atėjai, mygtukus suspaudei ir pasileido gamyba. Žemės ūkis yra nuolatinėje gamtos įtakoje ir vienodų situacijų žemės ūkyje nebūna, todėl tas reglamentavimas, o kartais perteklinis reglamentavimas, įvairios taisyklės tampa našta – mes visko negalim sureguliuoti. Visko taisyklėmis, įsakymais, įstatymais, visko negalime, reikia tą suprasti, ir būtų tikslas pasižiūrėti, kur galima supaprastinti ir, pavyzdžiui, ūkininkui leisti pačiam priimti sprendimą.
Tarkime, pasėlius auginam, pasėlinius augalus, kurie rakina anglį dirvožemyje, kada juos įterpti? Tai galbūt būtų galima nurodyti kažkokį intervalą. Ūkininkas, kaip ūkio šeimininkas, jis pats geriausiai žino, kada ir ką jam daryti, kaip ir verslininkas, lygiai taip pat.
– Vyriausybės programoje pamačiau dar vieną įdomią mintį – papildomomis finansinėmis priemonėmis skatinsime žemdirbių įsteigtus žemės ūkio kooperatyvus investuoti į perdirbimą, rinkodarą, inovatyvių produktų gamybą. Kokie būtų tie inovatyvūs produktai, kuriuos galėtų gaminti mūsų ūkininkai?
– Labai geras jūsų klausimas ir labai didelis akcentas yra. Pirmiausia, čia reikėtų atskirti vieną dalį, jos be abejo susijusios, bet reikėtų dėti akcentą ten, kad mums yra labai svarbus perdirbimas. Mes turim šiandien, pavyzdžiui, grūdų žaliavos pakankamai daug ir žemės ūkis dažnai kaltinamas, kad mes eksportuojame, kad nesukuriame aukštesnės pridėtinės vertės produkto, ir tai yra tiesa, tik nereiktų dėl to kaltinti vienų ūkininkų. Reikia matyti visą kontekstą – ne vienų ūkininkų reikalas užsiimti perdirbimu, tai yra antroji grandinė, yra ir verslas.
Valstybės interesas, tikslas būtų skatinti perdirbimą ir jeigu norim proveržio, tai reikėtų mums kažkokios perdirbimo gamyklos, turiu omeny grūdus, nes tos žaliavos mes turime daugiausia. Kaip pavyzdžiui yra kooperatyvo „Pienas LT“, perdirbimas – tai yra puikus pavyzdys, nuostabus pasiteisinęs projektas, kažką norėtųsi padaryti ir su grūdais.
Koks tas būtų produktas? Na dabar yra labai populiarūs augaliniai baltymai ir vieną iš opcijų matyčiau, kad galima būtų iš kviečių išgauti baltymą. Arba kitas, kaip pavyzdys, nežinau kiek tai realu – visi vienkartiniai indai, puodeliai kavai, kuriuos mes naudojame pakankamai daug – galbūt ateityje būtų galima tuos puodelius gaminti iš tų pačių grūdų, iš kviečių.
Tokie puodeliai net išmesti į aplinką būtų maistas paukščiams ar kitiems gyvūnams arba paprasčiausiai tiesiog suirtų. Tai būtų ir panaudojama žaliava, kuri būtų žiedinės ekonomikos, bioekonomikos dalis, nes ji nepaliktų savo pėdsako aplinkoje, kaip šiukšlė. Va tokia kryptimi turėtume kurti kažkokį inovatyvų produktą, bet ne tik inovatyvų, bet tokį produktą, kurio poreikis būtų ir rinkoje.
Čia dabar man atsakyti yra labai sunku, taip, kalbėsime su kooperatyvais, kurie iš tikrųjų jau ir vysto šiek tiek, bet tas perdirbimas nėra labai didelis, jis labiau vietinės reikšmės, su žoliniais pašarais turim pavyzdžių, bet norėtųsi tokio didesnio proveržio, didesnio fabriko, kuris galėtų perdirbti. Galime kalbėti apie rapsus, apie „Kurana“, bioetanolio gamyklą Pasvalyje, tai norėtųsi kažką tokio sukurti.
Ar tai pavyks, ar tai realu? Manau, kad realu, nes latviai daro labai panašiai. Aš manau, kad mes tikrai nesame niekuo blogesni, reikia pasižiūrėti, kokios yra galimybes, kokie yra finansai, Europos fondų lėšos, galbūt kalbėtis ir su Ekonomikos ir inovacijų ministerija, nes vien Žemės ūkio ministerijos pajėgumų čia gali neužtekti. Tai čia jau toks būtų strateginis objektas ir netgi visą Vyriausybę būtų galima įtraukti, taip pat ir verslą, ir žemdirbius, ir kartu siekti proveržio.
– Pakeiskime temą, apie kailinių žvėrelių ūkius. Šiuo metu kailinių žvėrelių ūkius uždaryti planuojama 2027 metais, Seimo narys Viktoras Pranckietis registravo siūlymą, kad uždarymo terminą būtų galima pratęsti iki 2033 metų. Jūs sakėte, kad palaikote šitą siūlymą ir susilaukėte kritikos iš ekonomistų bei aplinkosaugininkų. Pavyzdžiui, ekonomistas Tautvydas Marčiulaitis sako, kad šitas kailinių žvėrelių ūkių verslas nėra reikšmingas Lietuvai ir naudingas nebent besivystančioms ekonomikoms. Kaip jūs reaguojate į tokią kritiką?
– Tai aš pabandysiu ir atsakyti savo argumentais. Taip, klausimas yra iš tikrųjų jautrus, bet visi tie argumentai iš priešininkų pusės, kad drausti šitą verslą, yra labiau emociniai.
Gerai, aš suprantu, jeigu visuomenė reikalauja, kad būtų šita ūkio šaka uždrausta, tvarkoj, bet žmonės, kurie užsiiminėjo ta veikla iki tol, jie nekalti, nes jie užsiiminėjo legaliai, tai nebuvo draudžiama. Kitas dalykas, netgi buvo parama skiriama šitos veiklos vystymui, tai jeigu mes uždraudžiam, mes turim ir pasirūpinti atitinkamomis kompensacijomis, nes kitu atveju tai primena bolševizmą.
Geras pavyzdys yra Danija, kuri draudė, dabar vėl leidžia, bet danai, jeigu aš nesuklysiu, skiria šito verslo uždarymui 2 mlrd. eurų, sumokėdami kompensacijas žmonėms, kurie vertėsi ta veikla, ūkio subjektams, ir netgi šio sektoriaus darbuotojams, išmokėjo kompensacijas. Tai mes turėtume irgi eiti šituo civilizuotu keliu, kaip yra priimta Vakaruose.
O šiaip tai, jeigu mes jau taip sakom, jog čia nemoralu, tai reiktų ne žvėrelius pirmiausiai uždrausti, o uždrausti kailinius. Nes jeigu mes uždraudžiam tik žvėrelius, bet kailinių neuždraudžiam, tai reiškia, kad žvėreliai gali būti auginami dėl kailių kitose šalyse, o tai greičiausiai būna trečiosios šalys, kur visai kitokie galioja ir gyvūnų gerovės standartai. Čia Europoje mes turim labai aukštus gyvūnų gerovės standartus ir turim visą kontrolės mechanizmą ir galim kontroliuoti, bet kitose šalyse, trečiose šalyse, kurios, beje, ir investavo nemažai į šitos veiklos vystymą, mes to padaryt negalim. Ir iš tikrųjų, kokį mes rezultatą pasiekėm, ar mes pasiekėm rezultatą? Čia tas pats kaip, aš savo kiemą išsišlaviau, pas mane šiukšlių nėra, bet už mano teritorijos, už tvoros gali būti šiukšlių kalnai.
Tai toks labai primityvus, sakyčiau, sprendimas, kol kas priimtas, turėtų būti kompensuota tinkamai ir atsakant į ekonomisto pareiškimą, tai aš atsakyčiau taip, kad mes iš atliekų sukūrėm aukštos pridėtinės vertės produktą, būtent šitoj veikloj, užaugindami kailį ir čia aš ir matau visą esmę. Galbūt bendrai visoje ekonomikoje ta dalis nėra didelė, bet iš antrinio produkto, iš atliekų, mes sukūrėm aukštos pridėtinės vertės produktą.
– O ką turite omeny sakydamas „iš atliekų“?
– Šitie žvėreliai maitinami įvairiomis maisto atliekomis, mėsos atliekomis, kurios nėra žmonių panaudojamos kaip maistas.
– Be to, manyčiau, kad patys aplinkosaugininkai būtų už kailinių uždraudimą, arba bent jau jie patys jų neperka. Aš supratau, kad jūs šaržuojate, bet žinokit, kad tokiems jūsų teiginiams būtų pritariama ar bent jau neprieštaraujama.
– Tai ir aš palaikyčiau. Pirmiausia, žiūrėkit, jūs labai teisingai sakot ir aš pritarčiau tam, ką jūs sakot, ir kailinių uždraudimui. Visada reikia pažiūrėti, kokio mes rezultato siekiam, ko mes norim, ką mes norim pasiekti, ir įvertinti aplinkybes, kas bus, kai mes priimsim tokį sprendimą.
Ir aš kaip sakiau, jeigu mes tiktai savam kieme uždraudžiam, bet kažkur, Baltarusijoje, kaip pavyzdys, bus laikomi šitie žvėreliai, tai mes bendro rezultato nepasiekiam, nes jeigu yra paklausa, yra ir pasiūla. Kaip dažnai šitie šalininkai, kurie už uždraudimą, sako, kad kailiniai atgyveno, galbūt, ir aš sutinku, bet jeigu rinkoj nebus paklausos – nebus ir žvėrelių, ir nebus jų fermų.
– Dar pakalbėkime apie Europos Sąjungos (ES) reikalus. Seimo Kaimo reikalų komitetas priėmė sprendimą raginti Vyriausybę nepritarti laisvos prekybos susitarimui tarp ES ir Pietų Amerikos muitų sąjungos „Mercosur“. Kokia jūsų nuomonė šiuo klausimu?
– Aš pritariu Kaimo reikalų komiteto pozicijai ir šiaip šito prekybinio susitarimo pasekmėje kiltų iššūkių mūsų žemės ūkiui. Tai pirmiausiai mėsa – jautiena ir vištiena, kadangi ten (Pietų Amerikoje – ELTA) gamybos savikaina yra mažesnė, pigesni pašarai, kitokie aplinkos auginiai žemesni reikalavimai. Taip pat ir auginimo pati technologija, pavyzdžiui, ten hormonus naudoti galima, mes nesukonkuruojame ir tiesiog tai būtų žalinga mūsų žemės ūkiui, mūsų verslui ir dėl to aš matau šitas grėsmes.
Jeigu dar įvertintume tvarumą, tai ne tik kad gamybos procesas yra netvarus, kuris taip pat, sakykim, ne Europos Sąjungos lygio. Tie visi reikalavimai, ta priežiūra gamybos, bet dar ir įvertinkime logistiką, kokia yra logistikos tarša, koks CO2 pėdsakas. Taip kad pritariu aš Kaimo reikalų komitetui ir tas grėsmes irgi matyčiau.
– Ar jūsų neįtikina buvusios Žemės ūkio ministerijos vadovybės pozicija, kad kaip tik šitas susitarimas atveria naujas rinkas Lietuvos žemės ūkio produkcijai? Nes dabar mes praktiškai neeksportuojame į Pietų Ameriką.
– Dėl ko aš ir pačioj pradžioj truputį suabejojau. Taip, nėra galbūt šitas susitarimas vienašališkai tik blogai. Yra ir galimybių, bet vis tik aš manau, kad Lietuvos žemės ūkiui būtų daugiau grėsmių nei galimybių. Kitoms ES šalims taip, galbūt yra ir galimybių sutarty.
– Ar jūs jau esate išsirinkęs savo viceministrų komandą?
– Taip, viceministrų komanda yra formuojama šiuo momentu. Dar ne iki galo ji suformuota, keletas jau pozicijų aiškios, bet aš tikiuosi, kad artimiausiu metu per keletą savaičių susiformuos galutinė politinė komanda, kuri ateina kartu su ministru, įskaitant ir patarėjus.
– Kaip tik Eltai patvirtinote vieno viceministro pavardę – tai Tomas Ambroza, kuris yra „Nemuno aušros“ narys, kandidatavo su šia partija į Seimą. Norėjau paklausti, kaip vyksta jūsų viceministrų komandos formavimo procesas? Ar jūs vienas sprendžiate, ar kartu su Remigijumi Žemaitaičiu, kartu su Gintautu Palucku? Taip pat, ar kiti viceministrai irgi būtų „Nemuno aušros“ žmonės, ar tai būtų technokratai?
– Taip, Tomo Ambrozos pavardė, jeigu jūs žinote, net buvo minima tarp galimų kandidatų į žemės ūkio ministrus ir po prezidento išreikštos pozicijos dėl nepriklausomumo „Nemuno aušros“ partijai, aš taip suprantu, ta kandidatūra net nebuvo siūloma, bet apie ją buvo ir viešojoje erdvėje diskutuojama. Todėl ta pozicija man buvo iš karto žinoma, Tomas Ambroza yra ūkininkas ir tikiuosi bus puikus viceministras, puikus komandos narys, sustiprinantis ją. Na, o visa kita, turiu aš laisvę pats formuoti komandą ir be abejo, tariantis su premjeru, su Gintautu Palucku, aptariant tas kandidatūras. Tikiuosi, kad ta komanda ir bus suformuota artimiausiu metu.
– Na, ir paskutinis klausimas – ar galėtumėt pasakyti kokį darbą, kurį norėtumėte įgyvendinti artėjančiais 2025 metais, ir vieną darbą, kurį labiausiai norėtumėte įgyvendinti per visą savo kadenciją?
– Taip, iš tų trumpalaikių darbų tai būtų turbūt net keletas – strateginio plano peržiūra ir deklaravimo taisyklės, paramos skyrimo taisyklės.
Na, o iš tų ilgalaikės perspektyvos darbų tai išskirčiau vieną, pagrindinį kaip sakot, tai konkurencinių sąlygų Lietuvos žemės ūkio, Lietuvos žemdirbiams gerinimo, įskaitant ir tiesioginių išmokų suvienodinimą Europos Sąjungoje.
(be temos)
(be temos)
(be temos)