„Vis­kas pra­si­dė­jo nuo to, kad 2016 metais su žmo­na Ind­re Mar­cių kai­me įsi­gi­jo­me so­dy­bą. Ap­link so­dy­bą bu­vo 8 ha že­mės. Pirk­da­mi so­dy­bą apie ūki­nin­ka­vi­mą ne­gal­vo­jo­me, bet ne­ma­žai ūki­nin­kau­jan­čių yra tarp gi­mi­nai­čių, tad, pasita­rę su jais, pra­dė­jo­me svars­ty­ti, ar ir mums nepabandžius. O čia dar at­si­ra­do ga­li­my­bė pa­si­nau­do­ti jau­nų­jų ūkinin­kų įsi­kū­ri­mui skir­ta pa­ra­ma“, – apie ūkininkavi­mo pra­džią pa­sa­ko­ja Plun­gės ra­jo­no ūki­nin­kas J. Pet­ru­tis.

Pa­sak ūki­nin­ko, di­de­lio pa­si­rin­ki­mo, ko­kios veik­los im­tis, ne­bu­vo. Au­ga­li­nin­kys­tei ir plo­tas per ma­žas, ir že­mė ne pa­ti dos­niau­sia. „Pieninin­kys­tės ūkis rei­ka­lau­ja di­de­lio pri­si­ri­ši­mo, o mes to neno­rė­jo­me. Tad nuta­rė­me im­tis mė­si­nių gal­vi­jų au­gi­ni­mo. Tuo­met mums at­ro­dė, kad mė­si­niams gal­vi­jams už­ten­ka ap­tva­ro, žo­lės ir jie sėk­min­gai au­ga, – apie pa­si­rin­ki­mą šiandien jau pa­juo­kau­da­mas kal­ba Jus­ti­nas. – Ta­čiau, pasirodo, yra vi­sai ne taip – mė­si­nių gal­vi­jų ūkis rei­ka­lau­ja ir dar­bo, ir pi­ni­gų.“

Pa­gal Lie­tu­vos kai­mo plėt­ros 2014–2020 m. pro­gra­mos prie­mo­nės „Ūkio ir vers­lo plėt­ra“ veik­los sri­tį „Pa­ra­ma jau­nų­jų ūki­nin­kų įsi­kū­ri­mui“ J. Pet­ru­čiui gyvuli­nin­kys­tės ūkiui įkur­ti bu­vo skir­ta 33,6 tūkst. eu­rų pa­ra­ma. „Už pa­ra­mos lėšas nu­si­pir­ko­me 15 li­mu­zi­nų veis­lės te­ly­čai­čių, – ūkio kū­ri­mo pa­tir­ti­mi da­li­ja­si Jus­ti­nas. – Ūkio plėt­rai bu­vo rei­ka­lin­ga tech­ni­ka. Ge­rai, kad yra ga­li­my­bė gau­ti pa­ra­mą. Pa­gal pro­gra­mos prie­mo­nės „In­ves­ti­ci­jos į ma­te­ria­lų­jį tur­tą“ veik­los sri­tį „Pa­ra­ma in­ves­ti­ci­joms į že­mės ūkio val­das“ ga­vo­me 50 tūkst. eu­rų, o šie­met – dar be­veik 49,3 tūkst. eu­rų. Už pa­ra­mos lė­šas įsi­gi­jo­me ūkiui rei­ka­lin­gos technikos: ri­ti­nių vy­nio­tu­vą, pre­są, trak­to­rių, šie­nap­jo­vę, kul­ti­va­to­rių. Jei ne projek­tai ir iš­mo­kos, ūki­nin­kau­ti tik­rai neap­si­mo­ka. Gal dėl to jau­ni žmo­nės nesku­ba sa­vo gy­ve­ni­mą su­sie­ti su ūki­nin­ka­vi­mu.“

„Ma­nau, jau­nų žmo­nių kū­ri­mą­si kai­me pa­ska­tin­tų, jei be­si­ku­rian­čiam jau­na­jam ūki­nin­kui iš kar­to bū­tų duo­da­ma bent 80 pro­c. skir­tos pa­ra­mos. Juk la­biau­siai pi­ni­gų rei­kia ta­da, kai pra­de­di kur­ti ūkį. Te­ko gir­dė­ti, kad nuo šių me­tų jau taip ir pa­da­ry­ta. Tai la­bai ge­rai“, – vy­rą pa­pil­do Ind­rė.

Ne­ma­žų in­ves­ti­ci­jų rei­ka­lau­ja ir že­mė, nes, no­rint di­din­ti ban­dą, tu­ri di­din­ti ir žemės plo­tus. Da­bar Pet­ru­čiai tu­ri apie 45 ha nuo­sa­vos že­mės ir apie 10 ha nuomo­ja. Li­mu­zi­nų ban­da pa­di­dė­jo iki 45.

„Vie­noks ūki­nin­ka­vi­mas, kai tė­vai per­duo­da ūkį, ku­ria­me ir tech­ni­ka su­pirk­ta, ir pa­sta­tai pa­sta­ty­ti, ki­toks ūki­nin­ka­vi­mas, kai pra­de­di nuo nu­lio. To­dėl, ma­nau, kad per to­kį trum­pą lai­ką esa­me gan ge­rai pa­žen­gę į prie­kį, – pir­mai­siais ūkininka­vi­mo re­zul­ta­tais pa­ten­kin­tas J. Pet­ru­tis. – Ta­čiau iš ūkio kol kas mū­sų šei­ma neiš­gy­ven­tų. Abu su Ind­re dir­ba­me. Ji dir­ba vals­ty­bės tar­ny­bo­je, aš tu­riu logistikos fir­mą. Dar dirb­da­mas Nor­ve­gi­jo­je ėmiau kur­ti kro­vi­nių per­ve­ži­mo įmonę. Nu­pir­kau ma­ši­ną, pa­sam­džiau vai­ruo­to­ją ir taip pra­si­dė­jo vers­las. Iš šio vers­lo dar ten­ka ir į ūkį in­ves­tuo­ti, nes kol kas Lie­tu­vo­je su­pir­kė­jai la­bai ma­žai mo­ka už gy­vu­lį. Pa­va­sa­rį, per ka­ran­ti­ną, su­pir­ki­mo kai­nos ypač bu­vo sumažintos. Tad par­duo­da­mi gy­vu­lius ieš­ko­me ge­riau­sios kai­nos, nes ūkiui reika­lin­gos apy­var­ti­nės lė­šos. Vie­ną kar­tą par­duo­da­me gy­vu­lius veis­lei, ki­tą sykį – mė­sai. Mė­si­nių gal­vi­jų au­gin­to­jai su­si­koo­pe­ra­vę gal­būt ga­lė­tų im­tis mėsos per­dir­bi­mo. Juk par­duo­dant ga­mi­nius vi­sai ki­tas pa­ja­mas ga­li­ma gau­ti. Kei­čian­tis kar­toms, kei­čia­si po­žiū­ris ir į koo­pe­ra­ci­ją, at­si­ran­da di­des­nis pasitikėji­mas vie­nas ki­tu. Jei ne­ri­zi­kuo­si, o lauk­si, kol kaž­kas kaž­ką tau pasiūlys, nie­ko ir ne­su­kur­si.“

Du vai­ku­čius au­gi­nan­čios ūki­nin­kų šei­mos gy­ve­ni­mas kai­me ne­gąs­di­na. „Vaikus ga­li­ma pa­ve­žė­ti iki Plun­gė­je esan­čių mo­kyk­lų. Tu­ri­nin­gai pra­leis­ti laisva­lai­kį taip pat nė­ra sun­ku. Tiek Plun­gė­je, tiek ne­to­li esan­čia­me Klai­pė­dos uos­ta­mies­ty­je vyks­ta la­bai įvai­rių ren­gi­nių, svar­bu, kad lais­vo lai­ko tam bū­tų“, – sa­vo pa­si­rin­ki­mu pa­ten­kin­ti I. ir J. Pet­ru­čiai.

Užs. 1758160