Rekordinės degalų kainos piktina ne visus Lietuvos gyventojus. Rankas trina kontrabandinių degalų vežėjai ir perpardavinėtojai. Šių Rusijos pasienio miestelyje Kybartuose yra kone kiekvienoje gatvėje.

Apie 6 tūkst. gyventojų turinčio Kybartų miestelio istorija – tarsi mitologinio iš pelenų pakylančio paukščio Fenikso skrydis. Nuosmukiai ir pakilimai – Kybartų kasdienybė nuo pat gyvavimo pradžios XIV a. Šiandien apie buvusią didybę primena dideli pastatai, matomi vos įvažiavus į miestelį, ir kadaise klestėjusi milžiniška geležinkelio stotis.

Dabartinį istorijos etapą patys kybartiečiai vadina nuosmukiu, o gyvenimą mieste – vargingu. Daugelis įmonių žlugus Sovietų Sąjungai taip pat žlugo, o prasidėjęs aktyvus pasienio gyvenimas atkūrus nepriklausomybę, kai Rusijos Kaliningrado srities gyventojai plūsdavo į miestelį apsipirkti, jau praeityje.
„Pavėlavote keletą metų, reikėjo čia atvykti, kai kaliningradiečiai plūdo į Kybartus apsipirkti. Pas mus juk maistas buvo pigesnis, turguje rusai pirkdavo daržoves, kurias patys retai augina, kitus produktus ir pilnais krepšiais grįždavo namo. Kontrolės punktuose nusidriekdavo rusų eilės. Daugybė automobilių pardavėjų taip pat važiuodavo per Kybartus. Pabrangus vizoms, kai įstojome į ES ir įsiliejome į Šengeno erdvę, tokių vaizdų nepamatysite“, – pasakojo pasienyje sutiktas kybartietis Liudas.
Anksčiau buvęs aktyvus pasienio miestelis pastebimai apmirė. Dabar į Rusiją dažniausiai važiuoja patys lietuviai, o bene vienintelis jų tikslas – pigūs degalai.

Senų mašinų pranašumai

Kiekvieną rytą senutėliai „Audi“ ir „Volkswagenai“ rikiuojasi netoli pasienio perėjimo punkto. Kasryt – tie patys automobilių numeriai, tie patys veidai. Kelionės tikslas – artimiausios degalinės Rusijoje ir parduotuvės pasienio zonoje.
Degalų, Rusijoje kainuojančių apie 2,5 lito, lietuviai pilasi sklidinus bakus – juk ir šių markių automobiliai pasirinkti pirmiausia dėl talpių degalų bakų. 90 litrų rusiško benzino į Lietuvą atvežami neišdeginus nė lašo: kad nebūtų naudojami perparduoti įsigyti degalai, visuose automobiliuose pasirūpinta sumontuoti dujų įrangą.
Rusiškus degalus kybartiečiai perka degalinėse vos už kilometro nuo sienos ir iškart vėl suka į Lietuvą. Namie draugams ar pažįstamiems degalai parduodami beveik visu litu brangiau. Tą patį kelią sukaria ir dėl rūkalų.
Dauguma nerizikuoja, degalų ir cigarečių veža tiek, kiek leidžiama oficialiai: kelionė vis tiek atsiperka.
„Stengiuosi nepiktnaudžiauti kelionėmis į Rusiją, nes galima ir nuostolių patirti. O vizos juk brangios: metams – tūkstantis litų“, – pasakojo netoli Kybartų gyvenantis Kęstutis Šimkus.

Netikri neįgalieji

Tai, kad dauguma laukiančiųjų pasienyje į Rusiją veržiasi tik degalų, ne paslaptis ir pasienyje esančio automobilių terminalo kontrolieriui Artūrui Baltrušaičiui.
Žodis po žodžio apie rusiškų degalų perpardavimą kaip pagrindinį pragyvenimo šaltinį prabyla ir kiti pasienyje sutikti pašnekovai. Tiesa, tuo verčiasi ir marijampoliečiai, vilkaviškiečiai, kitų Suvalkijos mietų ir miestelių gyventojai.
Nelegalus degalų gabenimo verslas turi ir užkulisių. Jau kuris laikas daugėja nepatenkintų vairuotojų, pasipiktinusių neįgaliaisiais, lengvatinėmis sąlygomis patenkančiais į Kaliningrado sritį. Jie taip pat keliauja ne į Rusijos muziejus, o iki artimiausių degalinių.

80 litų už reisą

„Kaip nesipiktinti, jei esi priverstas visą dieną laukti, kol tave praleis per sieną, o tie vadinamieji invalidai per tą laiką spėja nukakti į Rusiją tris ar net keturis kartus. Per vieną tokį reisą vidutiniškai galima uždirbti apie 80 litų.
Apskaičiuokite, koks jų uždarbis. Tikruosius invalidus aš suprantu ir palaikau, bet čia daug tokių, kurie pažiūrėti – sveiki ir drūti. Stebiuosi, iš kur staiga atsirado tiek neįgaliųjų ir kodėl jie ėmė veržtis į Kaliningrado sritį. Esu girdėjęs, kad gauti neįgaliojo pažymėjimą nesunku – tereikia turėti pažįstamų ir sumokėti 1000 litų. Taip neturi būti, jei vežame kontrabandą, bent sąlygos turi būti lygios“, –  svarstė K.Šimkus.
Kasdien iš Marijampolės rajono atvykstanti Marytė piktinosi: Rusijos pusėje visi – ir neįgalieji, ir kiti vairuotojai – eilėse stovi be jokių lengvatų. Ji tikino, jog norėdama sieną galėtų kirsti ir greičiau, tačiau gaili pinigų kyšiui.
„Būna dienų, kai per sieną pervažiuoja iki 90 neįgaliųjų, tuomet kiti žmonės automobilių aikštelėje priversti laukti. Kiek automobilių pervažiuoja per sieną, priklauso nuo to, kaip dirba Rusijos pareigūnai. Tačiau ir neįgalieji, ir laukiantieji yra degalų vežėjai“, – neslėpė A.Baltrušaitis.
Neįgalieji nesiginčija: degalų iš Rusijos gabenimas yra ir jų pragyvenimo šaltinis. Tačiau lengvatos bent iš dalies kompensuoja likimo skriaudas.
„Gaunu 600 litų invalidumo pensiją. Kaip iš tokių pinigų pragyventi, kai reikia dar ir brangius vaistus pirkti? Gaučiau bent 6 kartus daugiau, mesčiau šį verslą. Visa tai – ne iš gero gyvenimo, o iš būtinybės. Mane stebina tik tai, kad degalus gabena ir labai jauni žmonės, jie juk galėtų turėti ir normalų darbą. Jei sveikata leistų, nedvejodamas pasirinkčiau tikrą darbą“, – tikino šalia Kybartų gyvenantis judėjimo negalią turintis Bronius.

Pakliūva į spąstus

Apie tai, kad dauguma į Rusiją per Kybartus važiuojančių lietuvių yra degalų perpardavinėtojai, žino visi aplinkinių rajonų gyventojai, todėl renkasi kitus pasienio kontrolės punktus.
Nežinantieji šių subtilybių rizikuoja patekti į spąstus. Į juos praėjusią savaitę pateko ir komandiruotėn į Kaliningradą vykęs kaunietis verslininkas Darius.
„Vykau į Kaliningradą dviem dienoms. Tačiau vieną jų sugaišau pasienyje. Kybartuose pralaukiau 10 valandų. Pirmos komandiruotės dienos planai nuėjo šuniui ant uodegos. To, kas vyksta šiame pasienio punkte, negaliu suprasti. Jei būčiau žinojęs, į kokius spąstus pateksiu, sieną būčiau kirtęs kitoje vietoje“, – prisipažino Darius.