Ana Kirilova jau tris mėnesius slaugo ne Ukrainos, o Lietuvos pacientus. Gauti tokį patį darbą kaip tėvynėje, ukrainietė galėjo svajoti po septynių mėnesių mokymo.
„Mes ateiname 7 val. ryto ir vykdome gydytojo nurodymus. Sustatome lašines, atliekame kitas įvairias injekcijas, matuojame kraujospūdį ir atliekame kitus kasdienius darbus“, – pasakojo Respublikinės Vilniaus Universitetinės ligoninės (RVUL) slaugytoja Ana.
Nors ligoninėje medicininė įranga Anai jau pažįstama, lietuvių kalbos ji dar mokosi.
„Jei kalba lėtai, suprantu, ką sako lietuviškai, tačiau atsakyti dar ne visada moku“, – sakė A. Kirilova.
Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:
Ukrainietė sako, kad priprasti prie naujo gyvenimo nebuvo sunku, bet būdo susigyventi su sielvartu, ji dar nerado.
„Žinoma, baimės jausmas išlikęs, nes mano artimieji – Ukrainoje. Nerimauju ir dėl pačios Ukrainos ateities. Todėl emociškai sunku“, – atviravo moteris.
Ana su vyru ir vaiku – Lietuvoje, tačiau tėvai, brolis ir sesė – vis dar Ukrainoje. Artėjant žiemai Lietuva ruošėsi naujai pabėgėlių iš Ukrainos bangai. Valdžia skaičiavo, kad ukrainiečių skaičius gali padvigubėti, bet ši prognozė nepasitvirtino.
„Šiandien karo pabėgėlių srautas gerokai sumažėjęs“, – konstatavo Socialinės apsaugos ir darbo viceministrė Justina Jakštienė.
Anot Valstybinės duomenų agentūros, vidutiniškai per savaitę atvyksta iki 300 pabėgėlių. Šie skaičiai mažesni nei pernai rudenį.
„Kasdien atvyksta užsiregistruoti apie 50–70 asmenų. Ši tendencija tęsiasi jau apie penkis mėnesius“, – teigė Migracijos departamento direktorė Evelina Gudzinskaitė.
Valstybės donorės gali laisvai nuspręsti, kokią šalį nori paremti. Ir tik nuo donorių priklauso, kaip ir kas bus finansuojama.
Nors ukrainiečių srautas Lietuvoje spėjo stabilizuotis, šiandien pradedamas įgyvendinti Nacionalinis veiksmų planas. Humanitarinės organizacijos, nevyriausybininkai, Jungtinės Tautos (JT) suskaičiavo, kiek ir kokios pagalbos reikia ukrainiečiams. Ta proga Lietuvoje lankėsi ir JT atstovas Henrik M.Nordentoft.
„Planas apima įvairias pagrindines sritis: apgyvendinimas, sveikatos priežiūra, pragyvenimo užtikrinimas, orios sąlygos, pagalba įsidarbinant“, – kalbėjo Henrik M.Nordentoft.
Nevyriausybininkai ukrainiečiams pagalbą teikia ir dabar, tačiau išryškėjo spragos – ukrainiečius pasiekia mažesnė parama arba jos reikia dar daugiau.
„Mes turime vieną labdaros valgyklą Klaipėdoje ir tą paslaugą ukrainiečiams teikiame. Dar keturias norime atidaryti regionuose. Žinoma, atsižvelgiant, kur daugiausiai telkiasi pabėgėlių, ar tai tai būtų Marijampolė, ar Šiaulių regionas“, – kalbėjo „Maisto banko“ lėšų telkimo vadovė Dovilė Kovalskytė.
„Viena iš krypčių – apgyvendinimas. Antra iš krypčių – turėti papildomų darbuotojų, kurie padėtų valstybei reaguoti į poreikius, teikti socialines paslaugas, informuoti žmones“, – sakė „Raudonojo Kryžiaus“ atstovė Eglė Samokovaitė.
Organizacija skaičiuoja, kad paramai reikia iki 17 milijonų eurų. Pirmąkart bus bandoma pinigų gauti iš tarptautinių donorų, t. y. iš užsienio valstybių, tarptautinių organizacijų ar fondų.
„Valstybės donorės gali laisvai nuspręsti, kokią šalį nori paremti. Ir tik nuo donorių priklauso, kaip ir kas bus finansuojama“, – sakė Lietuvoje viešėjęs JT atstovas.
Iki šiol parama ukrainiečiams buvo skiriama iš pačių lietuvių suaukotų pinigų arba valstybės biudžeto. Kaip greitai seksis rinkti pinigus iš tarptautinių donorų, nežinia. Nevyriausybininkai teigia, kad bus sudėtinga. Ministerija viliasi, kad lėšas pavyks surinkti, kol ukrainiečiams baigsis tokios skaitmeninės ar popierinės pažymos, vadinamos laikinąja apsauga. Ukrainiečiams ji nustos galioti kitų metų kovą.
