Trūksta motyvacijos ir ambicijų

I. Laursas svarsto, kad nedarbas reiškia gerokai daugiau nei pajamų ar pridėtinės vertės nebuvimą. Jo teigimu, žmogus, kuris neužsiima mėgstama veikla, nėra laimingas. Darbas, pasak investuotojo, yra kelias į laimę, saviraišką. „Kad ir kiek žmogui duotum pinigų, jei jis neturi veiklos, prasmės, nemanau, kad jis gali būti laimingas“, – sako I. Laursas.

Nedarbą jis laiko kompleksine problema, tačiau pastebi, kad ji itin ryški tarp jaunimo. Ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Europos šalyse, Amerikoje jaunimas nebenori dirbti ir darbas jiems nebėra vertybė. Lietuvoje, pastebi investuotojas, nedirbančio jaunimo yra gerokai daugiau nei kitų amžiaus grupių nedirbančiųjų.

I. Laursas svarsto, kad jauniems žmonėms trūksta ne tik motyvacijos, ir ambicijų. Be to, jo teigimu, jaunuoliai, baigę universitetus, turi per didelių lūkesčių: tikisi iškart aukštų pareigų, didelio atlyginimo, nors iš tiesų įprasta, kad karjeros laiptais kylama pamažu, kartu su augančia patirtimi.

Valstybė neskatina dirbti

Lietuvoje nedirba apie 30 tūkst. jaunų darbingo amžiaus žmonių. Vis populiarėja schema kurį laiką, pusmetį ar metus, padirbti, o tuomet eiti į Užimtumo tarnybą ir gyventi iš bedarbio išmokos, kuri ne tiek ir daug skiriasi nuo prieš tai gauto atlyginimo.

I. Laurso teigimu, tokia sistema, kai žmonės gauna išmokas vien todėl, kad nenori dirbti, nėra sąžininga. Jam tai primena sovietmečio tipo socializmą, kai viskuo rūpindavosi valstybė, o iš žmogaus tebuvo reikalaujama ištikimybės vykdomai politikai. Be to, tokia sistema neskatina dirbti. Investuotojo teigimu, visai kas kita, kai valstybė remia ne tuos, kurie nenori dirbti, o visiems suteikia vienodą bazinę paramą.

„Taip elgiasi turtingos šalys, tokios kaip Skandinavija. Ten žmonėms užtikrinimas bazinis pragyvenimo lygis – kad jie turėtų, ką valgyti, kur gyventi. Buvo atlikta įvairių eksperimentų ir jie parodė, kad tik nedidelė dalis žmonių, patenkinę bazinius poreikius, renkasi nieko nedaryti. Dauguma, kai nuo jų pečių nukrenta prievolė rūpintis pragyvenimu, imasi jiems mielos veiklos – pasuka į sportą, socialinį verslą, kuris negeneruoja daug pajamų, ir kt.“ – pasakoja I. Laursas.

Svarbu laisvė rinktis

Statistika rodo, kad itin daug dirbančiųjų nemėgsta savo darbo, o tai verčia jaustis nelaimingais. Tai – viena iš priežasčių, kodėl žmonės nenori dirbti. I. Laurso teigimu, būtent todėl minėta sistema, kai valstybė patenkina bazinius žmogaus poreikius, yra pati pažangiausia. Kai žmogui nebereikia dirbti vien tam, kad uždirbtų maistui, būstui ir mokesčiams, jis gali užsiimti iš tiesų mielu darbu, taip ne tik tapdamas laimingas, bet ir formuodamas savo tapatybę.

Žmogus turėtų dirbti tiek, kiek pats nori. Galbūt – vos dvi dienas per savaitę, o gal – ir visas septynias.

Tačiau investuotojas pažymi, kad valstybė neturėtų per daug reguliuoti, ką, kaip ir kiek žmogus turėtų dirbti. Būtent todėl keturių dienų darbo savaitė jam skamba ne kaip prasminga idėja, o kaip pigus populizmas. Jo teigimu, žmogus turėtų dirbti tiek, kiek pats nori. Galbūt – vos dvi dienas per savaitę, o gal – ir visas septynias.

„Vienaragiai negimsta dirbant keturias dienas per savaitę“, – sako I. Laursas ir priduria, kad jei žmogus nori kuo greičiau susikurti būsimo gyvenimo pamatą, kad vėliau galėtų daugiau ilsėtis, visiškai normalu dirbti ištisą savaitę.

Pasaulyje pastebima dar viena tendencija: samdomi darbuotojai nebėra lojalūs darbdaviams, itin dažnai keičia darbus. Pasak investuotojo, tai nėra blogai. Jo teigimu, svarbiausia – laisvė rinktis. Jei žmogus turės tokią laisvę, įsitikinęs jis, tuomet ir motyvacija dirbti bus didesnė, ir nedarbo skaičiai mažesni.

Visas „Žinių radijo“ reportažas – vaizdo įraše: