Ko tikėtis ateityje, aiškino VU Ekonomikos ir verslo administravimo fakulteto profesorė Jelena Stankevičienė.
– Lietuvoje įvyko įspūdingas kainų šuolis. Kas jį tokį lėmė mūsų šalyje?
– Jeigu kalbėtume apie maisto kainų lygį, tai dabar pasiekėme 99 proc. nuo Europos Sąjungos vidurkio. Mūsų maisto kainos pasiekė vidutinį lygį Europoje. Jeigu pažiūrėtume, kur pigiau, arba palygintume pirmiausia su kaimynais, tai Latvijoje ir Estijoje brangiau atrodo. Jų kainų lygis yra virš vidurkio – 103 ar 105 proc., truputėlį aukščiau.
Pačios brangiausios šalys pagal kainų lygį būtų Liuksemburgas, Danija, Airija. O jeigu pažiūrėtume į pigiausias šalis – mūsų kaimynai lenkai, Slovakija. Rumunija būtų pati pigiausia šalis.
– Ispanija dar šiek tiek taip pat yra žemiau?
– Taip. Per dvylika metų Lietuva padarė tikrai vieną iš sparčiausių maisto kainų lygio augimo šuolių.
Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:
– Jeigu anksčiau galėjome sakyti, kad Lietuva ganėtinai pigi šalis europiečiams ir kitiems atvykusiems pas mus, tai dabar jau nebegalime taip drąsiai teigti. Bet ar tai reiškia, kad gyvename kaip Vakarai?
– Lyginant kainų lygį, tai lyg ir pasiekėme tą vidurkį. Visada svarbu palyginti ir perkamosios galios paritetą – kiek galime nusipirkti už tą atlyginimą ir taip toliau. Tai iš tikrųjų čia ne tokia džiuginanti statistika – visgi esame žemiau. Kiek galime nusipirkti – siekiame tik 88 proc. Europos vidurkio.
Pačios turtingiausios šalys būtų tos pačios – Liuksemburgas, Nyderlandai, Danija. Aukštesnės pajamos – jie gali už tas pajamas daugiau nusipirkti. Blogiau už mus atrodo Latvija ir Estija, jie mažiau gali nusipirkti. Bulgarija taip pat, tai būtų sąrašo apačioje.
– Kainos vakarietiškos, o atlyginimais, deja, kol kas vakarietiškais nelabai galime pasigirti. Kokias tai problemas ir iššūkius kelia mūsų šalies ekonomikai ir jos raidai?
– Lyg ir atrodytų, mūsų maisto kainos kaip ir vidutinės Europoje, bet pagal pajamų lygį to nepasiekiame. Tai realybėje gyvename kaip ir brangesnėje šalyje, palyginus su kitomis šalimis.
Kokias tai neigiamas pasekmes nulėmė? Aišku, kad didžioji dalis mūsų biudžeto, nes apie kainų lygį dabar kalbame, tenka maisto produktams. Ir tada atitinkamai, jeigu daugiau išleidi maisto produktams, natūraliai mažiau išleidi kažkokiems kitiems dalykams – paslaugoms, kelionėms.
Bet dar vienas svarbus dalykas – mažiau atidedi ateičiai ir senatvei. Tad, aišku, natūraliai kils tam tikrų neigiamų pasekmių.
– Ir, kita vertus, žmonėms gali būti ne taip paprasta nusipirkti maistą dėl to, kad jų pajamos yra mažos, o maisto kainos ganėtinai aukštos. Kodėl tai yra vienas iš didžiausių iššūkių visai šalies ekonomikai?
– Jeigu pažiūrėtume, kas nulėmė tokius dalykus, tai visų pirma nulėmė energetikos kainos, kiek kainuoja energija. Ir atitinkamai tą problemą dar paaštrino dvi krizės, kurias dabar turime dėl karo.
Taip pat auga ir darbo sąnaudos. Aišku, atlyginimai auga ir darbo sąnaudos auga. Tačiau jeigu anksčiau buvome tokia šalis, kuri pritraukia investuotojus turėdama pigią darbo jėgą, tai dabar taip tikrai jau negalėtume pasivadinti.
Bet, iš kitos pusės, turime labai stiprią mažmeninę konkurenciją tarp mažmeninių tinklų. Ir mūsų vartotojai, Lietuvos vartotojai, labai jautrūs kainoms, akcijoms ir labai tai seka. Jie ne tiek lojalūs tam tikriems tinklams arba prekių ženklams, kiek yra paveikiami kainų, akcijų ir taip toliau. Tad ta konkurencija dar truputėlį tą staigų augimą pristabdo, nes vis tiek mūsų prekybos tinklai bando prisitaikyti prie vartotojo.
– Apibendrinant, tos kainos pas mus kyla labiau negu mūsų atlyginimai, bet ir kylantys atlyginimai mus vis tiek daro nebekonkurencingus, nes tampame jau nebepigia šalimi. Tai kas laukia ateityje? Ką visas tas dabar komplektas mums atneš?
– Šiuo momentu reikėtų stebėti tas mūsų dvi energetines krizes, kurias turime, karo, sankcijų pasekmes bei kaip tai atsilieps ekonomikai, kiek užtruks ta Irano krizė. Nėra labai tokių džiugių prognozių, bet tikimės visada gero.
(be temos)