Taip nebeišlaidauja

Vyras nenoriai, bet pasimatuoja pardavėjos primygtinai siūlomą tik šiandien į parduotuvę pristatytą kepurę. Jis lieka patenkintas reginiu, sako, kepurė dar ir patogi. Beje, savo amatą puikiai išmananti pardavėja pasiteirauja, ar tiko ir patiko vyro žmonai ankstesnis jo į namus parsineštas pirkinys.

Įprastas dialogas dėvėtų drabužių parduotuvėje, mat čia dirbantys pasakoja, kad didelė dalis pirkėjų – sugrįžtantys klientai. Kodėl negrįžti, jei daugumą standartinių, kasdienių drabužių – megztinių, palaidinių, kelnių, sijonų, suknelių, švarkų – galima nusipirkti pigiau nei už 10 eurų. Tiesa, už paltą gali tekti pakloti ir 40 eurų.

Vieni parduotuvės lankytojai keičia kitus, vidury darbo dienos bent dešimt žmonių vienu metu visada dairosi į sukabintus drabužius. „Žmonių yra, pirkėjų nėra“, – pridurti skuba įmonės „Raselės drabužiai“ pardavėja.

Kartais klientas matuojasi penkiolika megztinių, bet iš parduotuvės išeina tik su vienu. „Dabar visi taupo, žmonių mažiau, ir tie, kurie ateina, perka mažiau“, – pastebi šešiolika metų dėvėtų drabužių parduotuvėse dirbanti moteris.

Ji atvira – kaltas ne tik ekonominis kontekstas, bet ir konkurencija: „Visko per daug. Per didelė drabužių pasiūla: „Akropolis“, internetinės parduotuvės, didieji dėvėtų drabužių tinklai, yra ir mainų platforma „Vinted“.“

UAB „Skalsmėja“ dėvėtų drabužių-komiso vadovė Vilma Ramanauskienė pastebi, kad šiandien žmonės linkę taupyti. „Gal žmonės perka panašiai, bet pasiskirsto: naujų drabužių parduotuvėse, dėvėtų drabužių parduotuvėse, internetu. Dabar siuvimo poreikis labai sumažėjęs, nebent patys žmonės sugeba ką nors pasisiūti, nes nešti siuvėjai ar mezgėjai yra gana brangus malonumas“, – sako ji.

„Taip pat ir su avalyne – nunešti taisyti batsiuviui kainuoja tiek, už kiek pas mus atėjus galima batus nusipirkti. Kiti sako, kad batsiuvys dar brangiau taiso, nei dėvėti batai kainuoja“, – priduria verslininkė.

Kadaise buvo laikai, kai žmonės dėvėtų drabužių parduotuvių turinį šluote šlavė. „Kartą ir paprasčiausią akmenį, aptrauktą plėvele, mūsų parduotuvėje nusipirko kopūstams paslėgti. Prieš septyniolika metų žmonės labai daug pirko, visko norėjo, buvo pasiilgę įvairovės, džiaugėsi, kad gali keisti, gali daug sau leisti, o dabar labai pagalvoja. Atėjo tvarumo mada, žmonės pasvarsto, ar jiems tikrai reikia penkių panašių megztukų“, – pasakoja V. Ramanauskienė.

„Žiniasklaidoje formuojamas įvaizdis, kad šiandien dėvėti drabužiai vėl labai madingi ir rinka yra didelė. Taip, yra „Vinted“, yra vadinamieji mamyčių turgeliai ar kiti būdai, kaip galima keistis, bet, kalbant apie dėvėtų drabužių tradicines parduotuves, didelio pokyčio nejaučiame“, – priduria ji.

Tarp žalumo ir taupymo

Anot drabužių dalijimosi, taisymo, perkūrimo ir perdirbimo platformos „Textale“ vadovės Viktorijos Nausėdės, Vakaruose antrųjų rankų vartojimo kultūra iš tikrųjų pagreitį įgavo maždaug prieš penkerius metus, o pagrindinis pretekstas buvo ir tebėra būtent žalioji ekonomika. Tačiau Lietuvoje dėvėtų drabužių kultūra perimta gerokai anksčiau – reikėtų skaičiuoti trečią dešimtmetį.

„Jau kelios kartos yra užaugusios su šia galimybe Lietuvoje. Įdomu tai, kad mes dalyvavome žiedinėje ekonomikoje, pernaudodami įvežtines dėvėtas prekes. Vadinasi, buvome tie, kurie pasirūpina, kad užsienio šalyse surinktas drabužių, tekstilės perteklius būtų naudojamas toliau. Gera žinia, yra ta, be to, tam tarptautiniuose projektuose pritaria užsienio ekspertai, kad mūsų vartojimo įpročiai prisidėjo prie tarptautinės žiedinės ekonomikos“, – pabrėžia V. Nausėdė.

Viktorija Nausėdė. /V. Nausėdės asmeninio archyvo nuotr. 

„2018–2020 m. pabandėme suskaičiuoti, kiek dėvėtos tekstilės atkeliauja į Lietuvą, kaip ją naudojame, kaip rūšiuojame, kur toliau eksportuojame. Mūsų rodikliai žymiai skyrėsi nuo Vakarų ir Šiaurės šalių, bet svarbu tai, kad buvome tie, kurie naudojo tai, ką mums įveždavo iš užsieniečių spintų turinio, o tuo, ką mes savo spintose sukaupėme, iš tikrųjų nesirūpinome iki to paties žaliojo kurso krypties nustatymo“, – pasakoja ji.

„Lietuvių spintos perpildytos, mes penkerius metus pastebime išsivalymą. Taip ir turi vykti. Jei stebėtume statistinius rodiklius, lietuvio portretas rodytų, kad mes naujų gaminių vartojame mažai, palyginti su ES vidurkiu, bet pažiūrėję, kas patenka į mūsų mišrių komunalinių atliekų konteinerius ir kad ten yra beveik 8 proc. tekstilės ir dėvėtų drabužių, matome, kad tie srautai nesutampa, vadinasi, turime polinkį kaupti. Jis paveldėtas, sakyčiau, iš ankstesnių nepritekliaus laikų. Dabar vyksta susireguliavimas“, – detalizuoja V. Nausėdė.

Ateina laikas, kai daliai gyventojų antrųjų rankų prekės gali tapti netgi pirmu pasirinkimu ir pagrindinė priežastis gali būti ekonominė.

Ji sako, kad žmonės Lietuvoje dabar dėvėtus drabužius perka ne tik dėl žaliosios perspektyvos: „Matome, kad turbūt ateina laikas, kai daliai gyventojų antrųjų rankų prekės gali tapti netgi pirmu pasirinkimu ir pagrindinė priežastis gali būti ekonominė.“

„Žmonės pradėjo galvoti, kad reikės taupyti, kad laukia šildymo, elektros sąskaitos. Stebėjome tarpsnį, kai jie rinkdavosi, laukdavo nuolaidos, prašydavo nuolaidos, nes sezonas keičiasi, reikia atsinaujinti, šiltos aprangos, bet buvo labai daug nežinomybės dėl ateities. Dabar, pastaruosius kelis mėnesius, matome, kad grįžtama į vėžias – drabužių reikės, rengtis nenustosime, puoštis irgi“, – sako ji.

V. Nausėdė skaičiuoja, kad dėvėtas drabužis yra vidutiniškai tris kartus pigesnis už naują. Atėjus šaltajam sezonui, toks kainos skirtumas tapo ypač svarbus. „Žmonėms reikia šiltų striukių, paltų, batų, o naujų kainos kandžiojasi. Kai kurie ateina ir sako, kad ir antrųjų rankų prekės pabrango. Žmonės ieško alternatyvų“, – pasakoja V. Nausėdė ir priduria, kad pastaruoju metu fiksuoja didėjantį klientų srautą.

Šansas užsidirbti – neišnaudotas

Užsienyje neretai antrųjų rankų prekės virsta būdu ne tik sutaupyti, bet ir užsidirbti. Tam tikrose platformose, pavyzdžiui, populiariojoje „Depop“, žmonės neretai perparduoda originalias, vintažines prekes, kurias medžioja tiek fizinėse, tiek virtualiose dėvėtų drabužių parduotuvėse, už didesnę kainą, nei mokėjo patys. Kartkartėmis nuo vieno drabužio galima uždirbti ir ne vieną 100 eurų.

Pasak V. Nausėdės, neatsiliekame ir mes. „Lietuviai – versli tauta. Perpardavimas, dalijimosi platformų veikla yra aktyvi. Tik mes skatiname ne įsigyti pigiau įvežtinių prekių ir bandyti per veikiančias dalijimosi platformas parduoti brangiau ir iš to uždirbti, bet siūlome nišą atgauti dalį pinigų, kuriuos sumokėjote pirkdami naują gaminį. Skaičiuojama, kad, parduodant savo nešiotus drabužius, galima atgauti iki 30 proc. to, ką buvote sumokėję, jei tas daiktas atitinka tendencijas, yra tvarkingas, tinkamas dėvėti toliau“, – aiškina ji.

„Užsienio šalys perpardavimo galimybes labai gerai perprato. Ekspertai skaičiuoja, kad antrųjų rankų rinka 2029 m. dvigubai viršys greitosios mados rinką, tai tikrai gali tapti pirmuoju pasirinkimu – vieniems padėti uždirbti, kitiems padėti sutaupyti. Manau, šita perspektyva mūsų šalyje vis dar yra neišnaudota“, – priduria V. Nausėdė.

Kas lietuviams yra didesnė paskata – parduoti ir užsidirbti ar idėja prikelti daiktą antram gyvenimui? Pasak rinką stebinčios V. Nausėdės, yra skirtingos žmonių grupės, lemia ir amžius, ir pragyvenimo lygio skirtumai.

Lietuviai tikrai skaičiuoja, neskuba pirkti brangesnių drabužių.

„Kai teikiame komiso paslaugą, susiduriame su skirtingais žmonių lūkesčiais. Pavyzdžiui, vieni ateina užsidirbti, jie paprastai siekia uždėti kuo didesnę kainą, kad už drabužį gautų kuo daugiau, nors tokie daiktai paprastai ilgiau kabo, nes lietuviai tikrai skaičiuoja, neskuba pirkti brangesnių drabužių. Jei kalbame apie dalijimosi perspektyvą, reikėtų galvoti apie greitesnį judesį į antras rankas, o ne kad tas daiktas kabėtų, dulkes kauptų ir kitiems vartotojams būtų neįperkamas“, – pabrėžia ji.

„Iš atnešamo kiekio matome, kada atnešamas savos spintos turinys, taip pat galime iš karto suprasti, kada bandoma užsidirbti – nusipirkti pigiau, parduoti brangiau“, – priduria ji.

Nevirsti muziejumi

Pasak V. Ramanauskienės, į jos parduotuvę-komisą užsukantys žmonės išties yra labai skirtingi. Komiso paslaugą renkasi ypač daug vyresnio amžiaus žmonių. „Kartais žmogus įsivaizduoja, kad 50-ies metų senumo kailiniai yra nuostabus dalykas ir kas nors turėtų juos nusipirkti ir vertinti. Kartais atneša tokių dalykų, kurių jaunesnė karta net nemačiusi. Turėjome klientų, kurie ir Antano Smetonos laikų servizus nešdavo mums, nežinau, kodėl į antikvariatus nenorėjo nešti. Buvo graibstymai, užsakymai“, – prisimena ji.

Skirtinguose komisuose taikomos skirtingos taisyklės. „Žmogus palieka drabužį ir moka paslaugos mokestį, mes tam tikram laikui išnuomojame savo plotą su priežiūra, nes esame atsakingi už drabužį jei, pavyzdžiui, jį pavogs. Jei neparduodame – grąžiname, jei parduodame – atiduodame pinigus“, – savo komiso taisykles dėsto V. Ramanauskienė.

V. Nausėdė kartu su komanda sukūrė taškų rinkimu grįstą sistemą, kuri skatina ne tik atnešti ir parduoti, bet ir kažką išsinešti, kad būtų išvengta tolesnio lėkimo į parduotuvę. Ji antrina kitoms pašnekovėms, esą Lietuvos rinkoje yra per daug drabužių.

„Mes konkuruojame toje pačioje rinkoje su naujais drabužiais, su tais, kuriuos tonomis atveža iš užsienio šalių. Pati sistema rinkti tekstilę ir dėvėtus drabužius Lietuvoje, kad juos galėtum paruošti, parduoti, yra tokia, jog paprasčiau būtų nupirkti, įsivežti iš užsienio ir juos pardavinėti, bet to Lietuvos rinkai nebereikia“, – įsitikinusi ji.

V. Nausėdės tikslas, kad jos verslo modelis nevirstų muziejumi – pasak jos, surinkti yra paprasta, bet didžiausias rūpestis, kad būtent kokybiški daiktai būtų dar kartą panaudoti.

Tendencija: greitoji mada skverbiasi ir į antrųjų rankų rinką./ Hannah Johnson / SWNS nuotr.

„Padirbėjus su potencialo turinčia tekstile – persiuvus, pataisius, gal kažko pridėjus, jeigu drabužis nuobodus, – iki 40 proc. jos galima grąžinti atgal į vartojimą ir tai yra gerokai pigesnis būdas, žiūrint iš aplinkosaugos pusės, nes perdirbimas yra brangus. Jei daiktai nekokybiški, nemaža dalis nepatenka ant pakabų, nes neatitinka kokybės reikalavimų“, – sako ji.

Greitosios mados grimasos

Nors užsienio žiniasklaidoje prieš kelerius metus buvo džiūgaujama, kad antrųjų rankų drabužių rinka yra pačiame klestėjimo pike, jau kurį laiką atsiranda vis daugiau pastebėjimų, esą dažnai su greitosios mados industrija siejami nekokybiški gaminiai skverbiasi į dėvėtų drabužių parduotuves ir mažina šios rinkos vertę.

Pandemijos pradžioje ištikimiausi JAV dėvėtų drabužių parduotuvių klientai pradėjo pastebėti, kad jiems įprastos ir kadaise kokybiškomis prekėmis garsėjusios prekyvietės prisipildė prekių iš kinų „Shein“, „LuLaRoe“, „Fashion Nova“ ir kitų amerikiečiams puikiai pažįstamų greitosios mados prekių ženklų, kurių drabužiai paprastai būna palyginti nebrangūs. Pavyzdžiui, nauja „Shein“ suknelė ne išpardavimo metu gali kainuoti apie dešimt eurų, o labiau proginiam vakarui tinkanti suknelė vargiai kainuoja brangiau nei 30 eurų.

Rinkos stebėtojai tokį pokytį sieja su pandemijos metu namuose įstrigusiais žmonėmis, kurie tiesiog tvarkė savo spintas ir šalino nereikalingą ir nekokybišką jų turinį.

Pasak tvarios mados pedagogės Megan McSherry, greitosios mados atsiradimas pakeitė jaunesnių moterų drabužių pirkimo įpročius. Beveik nebeįmanoma naršyti socialiniuose tinkluose, nepamačius vaizdo įrašų, kuriuose rodomi „Zara“, „Shein“ ar panašūs drabužiai, ir tai skatina pirkti internetu, tačiau praktiškai nėra šansų, kad visi tie daiktai bus nuolat dėvimi.

Pasak V. Nausėdės, Lietuvoje tokie drabužiai taip pat skverbiasi į dėvėtų drabužių prekyvietes, tačiau ji pastebi, kad tikrai ne visi greitosios mados prekių gaminiai yra tokie nekokybiški – kartais jų kokybė gali net labai nustebinti.

„Kitai, ne tokiai kokybiškai jų daliai, visame pasaulyje ieškoma sprendimų, nes reikės atrasti technologijų, kaip susigrąžinti patį pluoštą, o ne perdirbti tokią tekstilę į kokias nors prastesnes medžiagas. Jau šiandien iš regeneruoto pluošto gaminami nauji gaminiai“, – sako ji.

Antrų rankų rinka turėtų būti orientuota į kokybę, įsitikinusi V. Nausėdė. Greitoji mada privalės keistis. „Suprantu, kad prekių ženklai veikia Kinijoje ar panašiose rinkose ir ten suvaldyti gamintojus – labai sudėtinga. Tačiau europietiški greitosios mados industrijos prekių ženklai jau ne tik teoriniu lygmeniu orientuojasi dėti žingsnius tvarumo link. Jie jaučia ir vartotojų spaudimą, kad reikia vis mažiau pigių ir nekokybiškų gaminių, ypač keičiantis kartoms. Balsuodami savo piniginėmis patys prisiprašysime, kad mums nebetiektų nekokybiškų ir pigių prekių“, – neabejoja ji.

„Keičiantis šiai rinkai automatiškai matysime pokyčių ir antrųjų rankų rinkoje. Be to, ne tik pakartotinio naudojimo, bet ir taisymo platformos taps išskirtinės svarbos“, – prognozuoja V. Nausėdė.