Verslas nuolat skatinamas, o kartais ir spaudžiamas kelti algas, premjerė neseniai vėl prakalbo apie minimalios algos augimą. Tad apie tai, kiek reikia uždirbti, kad nereikėtų skaičiuoti kiekvieno pirkinio ir kodėl taip skiriasi algos didmiesčiuose ir regionuose, „Žinių radijo“ laidoje „Atviras pokalbis“ diskutavo „Artea“ banko ekonomistė Indrė Genytė-Pikčienė (toliau – I. G. P.), Seimo Ekonomikos komiteto narė Jekaterina Rojaka (toliau – J. R.) ir Darbdavių konfederacijos vadovė Aurelija Maldutytė (toliau – A. M.).
– Kaip vertinate – 1500 eurų daug ar mažai „į rankas“?
– I. G. P.: Atsakymas – reliatyvu. Jei pasižiūrėtume retrospektyviai atgal, matytume, kad mūsų atlyginimų augimas buvo itin spartus. Prieš dešimtmetį toks atlyginimas į rankas buvo iš fantastikos srities. Sakydavome, kad tik Vokietijoje galima gauti tokį atlyginimą.
Dabar mes patys tokį vidutinį atlyginimą turime, ir atitinkamai negalime sakyti, kad tai yra aukštas atlyginimas, nes atsigręžiame į kainų lenteles. Palyginame kainų vidurkius su Europos Sąjungos vidurkiu ir atitinkamai įsivertiname savo galimybes.
Stebime tai, kad Lietuva yra pasiekusi Europos Sąjungos vidurkį. Maisto ir gėrimų kategorija yra pakankamai opi, ir, kaip žinia, tai yra pirmo būtinumo prekės – jų nevartoti ar apskritai atsisakyti ir labai stipriai sutaupyti šioje srityje negalime. Infliacija, susijusi su maistu, yra skaudi.
Aišku, yra prekių grupių, kur Lietuva vis dar pakankamai neblogai atrodo, kur kainos yra kuklesnės. Viešosios paslaugos, palyginus su kitomis brandžiomis Europos Sąjungos valstybėmis, yra gerokai pigesnės ir čia mes savo perkamosios galios prasme išlošiame.
Kita vertus, žinoma, tas atlyginimų augimas, kuris buvo pastarąjį dešimtmetį, gerino Lietuvos vidutinę situaciją. Perkamosios galios lenktynėse, kaip žinia, lenktyniauja atlyginimų augimas ir vidutinis infliacijos augimo tempas ir šiuo atveju atlyginimų augimas vienareikšmiškai šventė pergalę, o perkamoji galia stiprėjo, nepaisant visų šioje distancijoje stebėtų išbandymų.
Perkamosios galios lenktynėse, kaip žinia, lenktyniauja atlyginimų augimas ir vidutinis infliacijos augimo tempas ir šiuo atveju atlyginimų augimas vienareikšmiškai šventė pergalę, o perkamoji galia stiprėjo, nepaisant visų šioje distancijoje stebėtų išbandymų.
Tiek 2022 m. infliacijos šokas, energetikos krizė, tiek ir atitinkamai kitų metų infliacijos paūmėjimas buvo užgožti pajamų kilimo.
– J. R.: Lietuva labai aiškiai atspindi platesnę Europos problemą, kai dirbti praktiškai nebepakanka, kad galėtum oriai gyventi. Naujausi tarptautiniai tyrimai rodo, kad beveik visose Europos Sąjungos šalyse minimali alga nepadengia net bazinių išlaidų.
Manau, kad vienintelė šalis – Belgija, kurioje minimali alga atitinka bazines išlaidas, ir Lietuva čia nėra išimtis. Kalbant apie minimalią algą, mes jau iš karto iškrentame iš konteksto.
Vidutinė alga siekia 1500 eurų „į rankas“. Jeigu pažiūrėtume į 2025 m. struktūrą, tai 53 procentai visų dirbančiųjų negauna tokios algos. Tai problema yra gerokai didesnė.
Iš tiesų, mes galėjome svajoti apie tokią algą prieš dešimtmetį, bet turime pripažinti, kad ir Vokietijoje algos paaugo per tą patį laikotarpį. Šiandien daugeliu atvejų gyvename kainų prasme kaip vidutinė Europa, bet atlyginimų prasme mes vis dar nepasiekiame vidutinio lygio.
– Ar orią algą galima nustatyti kokiais nors matavimais?
– J. R.: Dažniausiai problema slypi nekilnojamajame turte. Jei disponuoji būstu, jeigu nereikia jo ieškoti ir nuomotis, su 1500 eurų gali būti visai įmanoma ir normali suma. Tačiau būna, kad būstas „suvalgo“ atlyginimą.
Panaši situacija yra ir kitose valstybėse bei miestuose. Pagal nuomos ir atlyginimo santykį turime labai skirtingas situacijas. Geresnį variantą būtų galima rasti nebent Šveicarijoje, kur po atlyginimo lieka pakankamai pinigų pragyvenimui net ir sumokėjus nuomą.
– Ar iš tiesų pakaktų gaunamo atlyginimo, bet viską „suvalgo“ nuoma?
– A. M.: Gyvenant didmiesčiuose, ar tu nuomojiesi būstą, ar jį perki, jis tikrai kainuoja gerokai brangiau. Regionuose šie klausimai sprendžiami paprasčiau – ten dažniausiai žmonės įsigyja būstą, nes nuoma yra sudėtingesnė.
Jeigu gyvename po vieną, tada tikrai labai sunku pragyventi. Pagal „Eurostat“ duomenis, 40 procentų lietuvių gyvena vieni, kai tuo tarpu Lenkijoje šis skaičius siekia tik 17,4 procento, Prancūzijoje – 25 procentus, o Ispanijoje – 13 procentų.
Pagal „Eurostat“ duomenis, 40 procentų lietuvių gyvena vieni, kai tuo tarpu Lenkijoje šis skaičius siekia tik 17,4 procento, Prancūzijoje – 25 procentus, o Ispanijoje – 13 procentų.
Mums reikia gyventi vienas šalia kito, kartu – gal tada ir gimstamumas būtų didesnis. Reikia galvoti apie tai, kaip gyvenant kartu galima tas išlaidas optimizuoti. Ar tikrai reikia gyventi kelių kambarių bute, jei esi vienas?
– J. R.: Nėra taip, kad lietuviai šluotų superautomobilius ar būstą. Tai labai priklauso nuo burbulo, kuriame gyvename. Jei vertintume mūsų automobilių parką, Lietuva turi vieną seniausių parkų Europos Sąjungoje.
Įdomi statistika dėl vienišų gyventojų – nemaža dalis jų yra vyresnio amžiaus ir sudaro gan didelę grupę. Su amžiumi vis daugiau vyrų gyvena vieni, bet ši statistika apima ir vienišus tėvus. Būtų neracionalu šiuos žmones spausti gyventi su kažkuo, jei gyvenimas jau yra pasisukęs kita kryptimi.
Nepaisant bendro nusivylimo dėl algų, mūsų vartotojų – Lietuvos gyventojų – optimizmas neblėsta. Mes vis dar esame lyderiai Europos Sąjungoje. Jei užduotume klausimą apie infliaciją ar degalų kainas, žmonės tai vertina neigiamai, tačiau, paklausus, ar jiems patinka ir gera gyventi, dauguma atsako optimistiškai.
Visas „Žinių radijo“ interviu – vaizdo įraše:
(be temos)
(be temos)