Iš laukų –ant stalo

„Maisto banko“ savanoriai kiekvieną rytą važiuoja į prekybos centrus visoje Lietuvoje ir surenka paskutinės dienos galiojimo produktus. Jie nebetinkami parduoti ir būtų utilizuojami, tačiau  vis dar puikiai tinkami vartoti žmonėms. Organizacija taip pat bendradarbiauja su gamintojais, maitinimo įstaigomis, didmenininkais, ūkininkais – iš jų gauna nerealizuotą, perteklinį maistą, jį perduoda stokojantiems žmonėms, kuriems patiems dažnai sunkiau įsigyti visaverčių produktų. Kad iššvaistyto maisto Lietuvoje būtų kuo mažiau, „Maisto banko“ komanda, jei tik turi galimybių, pati važiuoja ir į laukus nurinkti perteklinio derliaus.

„Pasitaiko, kad dėl įvairių priežasčių ūkiuose perteklinės daržovės tiesiog lieka gulėti laukuose ir pūti, nors tuo maistu dar būtų galima padėti sunkiau gyvenantiems žmonėms. Kad ištaisytume tokią padėtį, visą šį rugsėjį su savanoriais važiuojame į laukus įvairiuose Lietuvos kampeliuose – taip vien šiomis dienomis pavyko išsaugoti dešimtis tūkstančių tonų gero maisto, daugiausia moliūgų. Džiugu, kad vis daugiau ūkininkų patys su mumis susisiekia, matydami, kad nespės realizuoti derliaus. Taip bendromis jėgomis užkertame kelią maisto švaistymui“, – sako „Maisto banko“ vadovas Simonas Gurevičius.

Didžiausi maisto kiekiai išmetami namų ūkiuose – net 61 proc. viso Lietuvoje prarandamo maisto.

Su „Maisto banku“ bendradarbiaujantis ūkininkas Vidas Dapkevičius neslepia – dalytis derliumi jam atrodo prasminga: „Kai artėja šalnos, labai išgyvename, kad kiekvienas moliūgas rastų savo namus. Norėčiau, kad visi, kurie susiję su žemės ūkiu ir turi pertekliaus, nepaliktų jo laukuose, o galbūt rastų, kaip jį panaudoti prasmingai. Juk ne visi gali įsigyti – gal kam nors tas vienas moliūgas virs sočia, gausia karotino sriuba. Kai kas nors klausia, kodėl mums taip sekasi ir taip gerai dera moliūgai, paslaptis paprasta – todėl, kad mes dalijamės“, – šypsosi ūkininkas.

Bendras susitelkimas

Pasak S. Gurevičiaus, maisto švaistymas – sudėtinga problema, kurios vien „Maisto bankas“ neišspręs. Tam reikia bendro susitelkimo: visuomenės, verslo ir valstybės.

„Maisto švaistymas ne tik plonina pinigines, atsiliepia šalies ekonomikai ir didina skurdą, bet ir daro milžinišką žalą aplinkai. Vien tik pūdamas maistas išskiria apie 10 proc. visų pasaulio CO2 emisijų – tai net keturis kartus daugiau nei visas aviacijos sektorius. Į šį skaičių neįskaičiuota gamybos tarša. Be to, išmestam maistui užauginti veltui išeikvojami milžiniški kiekiai vandens, alinama žemė, kertami miškai, nyksta kai kurios gyvūnų rūšys. Tai problema, kurios padarinius jau jaučiame visi, o ateityje tai ypač pajus mūsų vaikai ir anūkai“, – pabrėžia „Maisto banko“ vadovas.

Didžiausi maisto kiekiai išmetami namų ūkiuose – net 61 proc. viso Lietuvoje prarandamo maisto. „Tai ta vieta, kur „Maisto bankas“ gali tik edukuoti. Tačiau viskas priklauso nuo kiekvieno žmogaus sąmoningumo. Todėl labai kviečiu atsakingai žiūrėti į savo turimą maistą – planuoti pirkinius, dažniau peržiūrėti šaldytuvo ir spintelių turinį, užšaldyti tai, ko nespėsite suvartoti. Kiekvienas žingsnis kovoje su maisto švaistymu yra labai svarbus“, – primena S. Gurevičius.

Tylusis švaistymas

Anot organizacijos vadovo, šioje kovoje dažnai didžiausios problemos lieka sunkiai pastebimos visuomenės: „Vis dar per dažnai matome prekybos vietose užlaikytą maistą – kai dar vakar paskutines dienas galiojantys produktai galėjo būti perduoti labdarai, atiduoti sunkiai gyvenantiems žmonėms ir suvalgyti, jie vis tiek buvo laikomi iki pat paskutinės galiojimo sekundės su viltimi juos parduoti, o šiandien tas neparduotas maistas jau nebetinkamas vartoti žmogui ir jį tenka atiduoti ūkininkams, kad šie galėtų pašerti gyvulius.

Toks delsimas tiesiogiai prisideda prie tūkstančių tonų maisto praradimų. Sugedusio maisto perdavimas ūkininkams – tai jau ne kova su maisto švaistymu, o susidariusių maisto atliekų tvarkymo būdas. Liūdna tai, kad valstybėje vis dažniau kalbama apie atliekų tvarkymą, o ne maisto išsaugojimo būdus. Matau didelę problemą, kad nėra tikslių ir viešų duomenų, kiek maisto kasmet išmeta prekybos tinklai“, – sako S. Gurevičius.

Tarptautinės kovos su maisto švaistymu diena primena, kad šiai problemai spręsti reikalingi ne pavieniai veiksmai, o nuosekli strategija ir visų grandžių bendradarbiavimas. Valstybės institucijos turi užtikrinti aiškią reguliacinę aplinką ir skaidrią statistiką, verslas – atsakingiau planuoti ir laiku perduoti maistą labdarai, o visuomenė – sąmoningiau vartoti ir dalytis. Tik taip galima mažinti maisto praradimus, stiprinti socialinį teisingumą ir riboti neigiamą poveikį aplinkai. „Maisto bankas“ kviečia prisidėti prie šio tikslo – tiek savo kasdieniais sprendimais, tiek remiant organizacijos veiklą trumpuoju numeriu 1343 ir paaukojant 5 eurus. Kiekvienas atsakingas žingsnis tampa dalimi platesnio sprendimo, kuris lemia mūsų šalies gebėjimą kurti tvarią ateitį.