Kova už strateginės reikšmės žaliavas: ar Europa ras būdų konkuruoti?

Rimčiau, nei atrodo

Europos ateitis – žalia, sako Europos lyderiai. Žaliasis kursas veikiausiai neįmanomas be atsinaujinančios energijos technologijų, kurių gamybai reikia daug vadinamųjų kritinių žaliavų – jos naudojamos vėjo turbinų, saulės, elektromobilių baterijų gamyboje.

Tokių žaliavų paklausa pastaraisiais metais smarkiai auga, nes bloko vyriausybės siekia palaipsniui panaikinti per didelę priklausomybę nuo iškastinio kuro. Pasaulio bankas prognozuoja, kad pramonėje šiuo metu reikalingiausių mineralų paklausa iki 2050 m. padidės 500 proc.

Pagal Europos žaliąjį kursą, svarbiausi akcentai dedami ne tik ties atsinaujinančia energija, bet ir ties transporto sektoriumi, kuris iš esmės turi būti pakeistas. Elektromobilių baterijos čia užima lemiamą vaidmenį, tačiau jų gamybai reikia išskirtinai daug strateginės reikšmės žaliavų, tokių kaip litis, kobaltas, nikelis, retieji žemės elementai ar varis.

Pasak Europos automobilių ir pramoninių akumuliatorių gamintojų asociacijos EUROBAT ES reikalų direktoriaus Giorgio Corbettos, būtent baterijų poreikis yra pagrindinė žaliavų paklausos auginimo priežastis. Skaičiuojama, kad elektromobilių gamybai reikia apie 50–60 proc. visam žaliajam energijos perėjimo procesui reikalingų metalų paklausos. Be to, baterijos reikalingos ne tik elektromobiliams, bet ir daugybei kitų su žaliąją tranzicija susijusių technologijų.

Mums reikės daug daugiau vėjo turbinų, daug daugiau saulės modulių, daug daugiau elektromobilių, o visam tam reikės įvairiausių rūšių neapdorotų žaliavų.

 

Už bendrosios rinkos, pramonės, verslumo ir mažų įmonių politiką atsakingo Europos Komisijos (EK) direktorato (DG Grow) atstovas Titas Anuškevičius sako, kad žalioji ekonomika vargiai įsivaizduojama be strateginių žaliavų. „Mums reikės daug daugiau vėjo turbinų, daug daugiau saulės modulių, daug daugiau elektromobilių, o visam tam reikės įvairiausių rūšių neapdorotų žaliavų. Šiems poreikiams patenkinti šiuo metu reikia daugiau žaliavų, negu jų reikėjo praeityje“, – Briuselyje leidinio „Euractiv” organizuotoje diskusijoje tvirtino T. Anuškevičius.

Pasak jo, tai, kaip ES sugebės toliau apsirūpinti šiomis žaliavomis, tampa realiu susirūpinimu. „Net mūsų specialistų, žmonių, kurie daug metų dirba su neapdorotomis žaliavomis, diskusijose vyrauja kursas, kad mums pritrūks vienų ar kitų iškasenų, bet kol kas mes visada randame naujų technologijų ar medžiagų, kuriomis galima pakeisti reikiamas žaliavas taip pat efektyviai ar net efektyviau“, – tikina T. Anuškevičius.

„Tačiau, žvelgiant į ateitį, tai tampa rimtu iššūkiu ir į tai reikia atsižvelgti, nes kitaip žaliąjį pasaulį statysime ant labai nestabilios žemės“, – priduria jis.

Sąrašas auga

EK rengia veiksmų planus ir iniciatyvas, kaip spręsti šių žaliavų tiekimo grandinių įtrūkimų problemas, su kuriomis jau ne kartą teko susidurti. Be to, šių metų pabaigoje tikimasi peržiūrėti dabartinį ES kritinių žaliavų sąrašą. Pastarasis papildytas jau keturis kartus: 2011 m. jame buvo pažymėta 14 skirtingų medžiagų, 2014 m. – jau 20, 2017-aisiais sąrašą sudarė 27 medžiagos, o 2020 m. – 30. Tiesa, šis sąrašas ne tik nuolat pildomas, jis ir koreguojamas, kai aktualumo netenkančios naudingosios iškasenos iš jo išbraukiamos.

Akivaizdu, kad žaliavų poreikis nuolat auga, ir bene didžiausia ES pramonės ir ekonomikos problema yra priklausomybė nuo tarptautinių rinkų. Būtent jos suteikia prieigą prie daugelio minimų žaliavų, nes jas gamina ir tiekia trečiosios šalys. Nors EK šaltiniuose teigiama, kad ES ir pati išgauna tam tikrų svarbių žaliavų, pavyzdžiui, hafnio, faktas nesikeičia – daugeliu atvejų ES yra priklausoma nuo importo.

Pavyzdžiui, 2020-ųjų duomenimis, Kinija tiekė 98 proc. ES retųjų žemės elementų, Turkija – 98 proc. blokui tiekiamo borato, o Pietų Afrika tenkino 71 proc. ES platinos poreikio ir tiekė dar daugiau tokių šios grupės metalų, kaip iridis, rodis ir rutenis.

Vokietijos ekonominių tyrimų instituto ataskaita rodo, kad šiuo metu ES 100 proc. priklausoma nuo užsienio tiekėjų 14 iš 27 svarbiausių žaliavų spektre ir 95 proc. priklausoma nuo papildomų trijų svarbiomis laikomų žaliavų.

Mes susiduriame su karu ir matome deficitą Europos gynybos pramonėje, trūksta ginkluotės, kuriai reikia žaliavų, – negalime ir to pamiršti.

 

Europos Parlamento (EP) Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komiteto (ITRE) narė ir pranešėja apie Europos svarbiausių žaliavų strategiją Hildegard Bentele pabrėžia, kad šiame kontekste Europos gamintojai turėtų atsigręžti į savo tiekimo grandines ir jas diversifikuoti. Ji išskiria kasybos, perdirbimo ir apdorojimo įmones, kurios, EP nuomone, turi pradėti įgyvendinti savo projektus būtent Europoje.

„Turime turėti nuoseklią teisinę bazę visais lygiais – ne tik Europos lygiu, bet daugiausia ir nacionaliniu, ir regioniniu, ir vietos lygmenimis. Turime įgyvendinti savo strateginius tikslus“, – sako H. Bentele. Ji priduria, kad reikia ir geresnio techninio administravimo, nes anksčiau Europoje, pavyzdžiui, tam tikrų žaliavų kasybos pramonė nebuvo tokia aktuali, kokia yra dabar, todėl ir kokybiškos praktikos esą ne tiek daug.

Kalbėdama apie žaliavas, H. Bentele išskiria ne tik žaliąjį kursą, bet ir ES gynybą: „Mes susiduriame su karu ir matome deficitą Europos gynybos pramonėje, trūksta ginkluotės, kuriai reikia žaliavų, – negalime ir to pamiršti.“

Anot Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) vyresniosios prekybos analitikės Evdokios Moïsé, ES yra bent kelios šalys narės, kurių pramonėje intensyviai naudojama bent dešimt kritinių žaliavų rūšių. „Akivaizdu, kad politika galėtų imtis tam tikrų būdų, kaip išspręsti priklausomybes ir pažeidžiamumą, su kuriais susiduria Europa, bet svarbu į problemą žiūrėti holistiniu būdu. Lygiagrečiai su bet kokia politika ir bet kokiais veiksmais reikšmingas žvilgsnis turėtų būti skiriamas naujovėms, kurios siektų alternatyvaus sprendimo ir palaikytų žaliąjį perėjimą su mažesne priklausomybe nuo kai kurių žaliavų“, – sako ji.

E. Moïsé pastebi, kad dažnai kalbama apie kobalto, nikelio, ličio trūkumą, tačiau tradicinės industrinės medžiagos, kaip plienas ar aliuminis, taip pat yra problemos centre. „Jos gali būti ne tokios retos kaip kitos medžiagos, bet ir į geopolitinius ar ekonominio nestabilumo faktorius taip pat turėtų būti atsižvelgta“, – apie konfliktų ar kitų kontroversijų lydimose teritorijose išgaunamas žaliavas kalba analitikė. Dažnai panašiuose sąrašuose atsiduria ir Rusija.

Naujas aktas

Europos transporto ir aplinkos federacijos (angl. „Transport and Environment“) vyresnioji direktorė transporto priemonių ir mobilumo klausimais Julia Poliscanova teigia, kad nėra abejonių, jog, kalbant ir apie technologijų plėtrą, ir išskirtinai apie žaliąjį kursą, pati didžiausia kova sukasi aplink metalus. „Kinija dominuoja, dabar ir JAV su savo infliacijos mažinimo aktu (angl. „Inflation reduction act“, IRA) greitai ją vejasi, ir visa tai stebint, labai paprasta nutraukti Europos pastangas mums net nepradėjus“, – dėsto J. Poliskanova.

Atliekos dažnai yra mūsų turtas, ir Europa iš tikrųjų sulauks daug perdirbamų medžiagų srautų – daugiau nei kiti žemynai, taigi, kaip padaryti, kad tai nepatektų pirmiausia į tokias vietas kaip Pietų Korėja ar Kinija?

 

Tačiau, pasak jos, ES turi ir reikšmingų stiprybių: „Turime vieną iš geriausių ir stipriausių vartotojų galią turinčių rinkų pasaulyje. Vadinasi, nustačius aiškų reguliavimą atsiranda ir investicijų tikrumas, kad šis verslas ateis į Europą. Pavyzdžiui, elektra varomų transporto priemonių pristatymas ES lėmė daugybės baterijų gamyklų Europoje atsiradimą, kurios ir toliau skatina verslo vystymąsi'.“

„Nepamirškite, kad mūsų atliekos dažnai yra mūsų turtas, ir Europa iš tikrųjų sulauks daug perdirbamų medžiagų srautų – daugiau nei kiti žemynai, taigi, kaip padaryti, kad tai nepatektų pirmiausia į tokias vietas kaip Pietų Korėja ar Kinija?“ – klausimą kelią J. Poliscanova.

Ieškodama praktinių atsakymų, šią savaitę EK rengėsi pristatyti savo kritinių žaliavų aktą. Dar prieš jo paskelbimą tarptautinėje žiniasklaidoje nutekintoje juodraščio versijoje buvo numatyta didinti ES pajėgumus visuose strateginės žaliavų vertės grandinės etapuose, įskaitant gavybą, gamybą ir perdirbimą.

Planuojama, kad 10 proc. ES suvartojamų strateginių žaliavų turėtų būti išgaunama būtent ES. Be to, kasmet 15 proc. visų bloke suvartojamų ir į kritinį žaliavų sąrašą įtrauktų medžiagų turėtų būti perdirbama. Ne mažiau kaip 40 proc. metinio kiekvienos strateginės žaliavos suvartojimo turėtų būti išgryninama taip pat bloko viduje.

EK siūlo nustatyti gairę, kad iki 2030-ųjų ES nebūtų priklausoma nuo vienos trečiosios šalies daugiau kaip 70 proc. bet kokios strateginės žaliavos importo.

Tiekimo iš Kinijos trūkumas jau sukėlė Europos pramonės sutrikimų 2021-aisiais, kai Kinija sumažino aliuminio pramonei būtinos medžiagos gamybą. Kad taip nenutiktų, ES ketina nustatyti strateginius projektus trečiosiose šalyse, o siekdama juos paskatinti, EK tokius projektus žada finansiškai remti pagal ES pasaulinę strategiją „Global Gateway“ – kalbama apie 300 mlrd. eurų siekiančias investicijas.

Pramonės požiūris

Teisėkūra – viena, tačiau verslas sako, kad jos procesuose norėtų įžvelgti daugiau praktinio supratimo. Europos nikelio pramonės įmones vienijančios asociacijos „Nikelio institutas“ (angl. „Nickel institute“) vyresnysis viešosios politikos vadovas dr. Markas Mistry Briuselyje organizuotoje diskusijoje sakė, kad, turint omenyje visą žaliavinių metalų industriją, svarbu suprasti, kad ji – daug kainuojanti. „Tai yra milijardinės investicijos, todėl verslas turi planuoti, ar jos tikrai atsipirks per ateinančius 20–25-erius metus. Mes manome, kad Europos svarbiausių žaliavų strategijoje taip pat turėtų atsirasti vietos šiam klausimui spręsti“, – verslo požiūrį pateikia dr. M. Mistry.

Ties finansiniais klausimais, J. Poliskanova vėl gręžiasi į JAV infliacijos mažinimo aktą (IRA), kuris, pasak jos, turėtų tapti pavyzdžiu ir pačiai ES. „Ji turėtų reaguoti veidrodiniu principu“, – sako ekspertė.

Tačiau ES kritikuoja minimą Vašingtono teisės aktą, nes laiko jį antikonkurenciniu ir keliančiu grėsmę Europos darbo vietoms, ypač energetikos ir automobilių sektoriuose. Tiesa, praėjusią savaitę Vašingtone viešėjusi EK pirmininkė Ursula von der Leyen paskelbė apie pradedamas derybas dėl prieigos suteikimo Europos gamintojams, siekiantiems eksportuoti naudingąsias iškasenas elektromobilių akumuliatoriams.

IRA įstatyme, kuriuo siekiama paspartinti JAV perėjimą prie mažo anglies dioksido kiekio technologijų ekonomikos, numatyta apie 351 mlrd. eurų subsidijų žaliajai energijai ir mokesčių sumažinimas JAV gaminamiems elektriniams automobiliams ir akumuliatoriams.

Pasak J. Poliscanovos, beveik pusė šios sumos yra numatyta baterijoms – remiantis „Credit Suisse“ banku, t. y. 150 mlrd. JAV dolerių. J. Poliscanovos vertinimu, JAV įstatyme finansavimo perspektyvos išdėstytos labai aiškiai, tokio konkretumo ekspertė pasigenda ES žaliojo susitarimo industriniame plane, kuris susideda iš daugybės atskirų strateginių dokumentų.

„Mes kalbame apie viską, net apie biodegalus ir anglies surinkimo saugyklas, – sako ji. – Šis įstatymas tiesiog perpakuoja daug skirtingų dalykų, jis neturi naujo tinkamo finansų ramsčio Europos žaliajam susitarimui paremti.“

J. Poliscanova mano, kad išeitimi galėtų tapti potencialus Europos suverenumo fondas, kuris suteiktų ne tik investicinę pagalbą, bet ir tiesioginę paramą atitinkamoms įmonėms gamybos mastu.