Gavę reklaminę SMS žinutę iš įmonės, su kuria nieko bendro nesate turėję ir kuriai nesate patikėję savo kontaktų, nesistebėkite – jūsų kontaktais pasidalino kita bendrovė. „Būna atvejų, kai bankrutuodama ar išeidama iš rinkos viena įmonė kitai parduoda buvusių klientų kontaktinius duomenis, nors tai, mūsų nuomone, yra neteisėta“, – sako Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (VVTAT) atstovas Marekas Močiulskis.

Į LRT.lt redakciją kreipėsi skaitytojas, pasipiktinęs tiesioginės rinkodaros skambučiais ir SMS. „Paskambinusi mobiliojo ryšio paslaugas reklamuojanti konsultantė nė nepasiteiravo, ar mane domina reklama. Ji paklausė, ar aš turiu laiko pokalbiui. Man atsakius, kad neturiu, ji ėmė derėtis dėl kito laiko. Taip pat tenka gauti reklaminių SMS žinučių iš tokių įmonių, kurių net girdėjęs nesu. Nesuprantu ne tik įžūlaus elgesio, bet ir to, iš kur jie gauna mano kontaktus“, – pasakojo jis.

VVTAT atstovas M. Močiulskis komentuoja, kad Reklamos įstatymas vienareikšmiškai nustato, jog reklama telefonu, el. paštu gali būti teikiama tik vartotojo sutikimu ar jo prašymu. „Tai reiškia, kad, bet koks reklamos skleidėjas, prieš norėdamas pradėti pokalbį telefonu arba prieš siųsdamas žinutes, turi gauti išankstinį vartotojo sutikimą dėl skleidžiamos reklamos“, – pabrėžia M. Močiulskis.

Pasak specialisto, paskambinus paklausti, ar vartotojas turi laiko, o ne to, ar jis sutinka gauti reklamą, nėra tinkamas elgesys ir dėl to vartotojas gali kreiptis į VVTAT.

Savo ruožtu Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos (VDAI) specialistė Aurelija Grikinaitė pažymi, kad tiesioginės rinkodaros pasiūlymą teikianti ir išankstinio abonento ar registruoto elektroninių ryšių paslaugų naudotojo sutikimo neturinti įmonė pažeidžia Elektroninių ryšių įstatymo ir Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo nuostatas.

Bendrovės sulaukia baudų

Per pirmąjį 2013 m. pusmetį VDAI išnagrinėjo 30 skundų dėl tiesioginės rinkodaros telefonu ir el. paštu (2012 m. – 42). VVTAT vidutiniškai per metus gauna iki 70 skundų. 2012 metais buvo iškeltos penkios bylos dėl reklamos skleidimo, negavus išankstinio sutikimo ar neteisėtai pasinaudojus vartotojo kontaktais.

VDAI, išnagrinėjusi skundą dėl vykdomos tiesioginės rinkodaros ir priėmusi sprendimą, kad skundas yra pagrįstas, surašo atsakingam asmeniui administracinio teisės pažeidimo protokolą. Pažeidimą padariusiam asmeniui suteikiama galimybė geranoriškai be teismo posėdžio susimokėti baudą – 250 litų ir tokiu būdu pripažinti padarius nurodytą pažeidimą. Jei asmuo nesutinka su nurodytu pažeidimu, protokolas yra persiunčiamas apylinkės teismui, kuris ir priima sprendimą dėl nuobaudos skyrimo atsakingam asmeniui.

VVTAT specialistas pažymi, kad baudų dydis, kai reklama skleidžiama vartotojui nesutikus, yra nuo 1000 iki 30 tūkst. litų. Numatant baudos sumą vertinama, ar reklama yra skleidžiama masiškai šimtams tūkstančių vartotojų, jų duomenis gavus iš neaiškių viešųjų katalogų, ar tai – vienetinis atvejis.

Pakutinės bylos nuosprendžiu, įmonei buvo skirta 1000 litų bauda.

„Piktybiški atvejai pasitaiko tikrai retai – nuo trijų iki penkių kasmet. Būna situacijų, kai bankrutuodama ar išeidama iš rinkos viena įmonė kitai parduoda buvusių savo klientų kontaktinius duomenis, nors tai, mūsų nuomone, yra neteisėta. Nutinka taip: užsisakęs reklamą iš telekomunikacijų tiekėjo vartotojas vėliau gauna reklamą iš keptuvių pardavėjo“, – aiškina M. Močiulskis.

Kontaktus gauna, perka arba „sukuria“

Trys pagrindinės mobiliojo ryšio tiekėjos Lietuvoje pateikė skirtingus atsakymus į klausimą, iš kur gaunami potencialių klientų kontaktai.

Bendrovės „Omnitel“ atstovės Daivos Selickaitės teigimu, visi Lietuvoje naudojami numeriai yra vienoje viešai prieinamoje duomenų bazėje, kuria įmonė naudojasi skambindama laikantis teisės aktų reikalavimų.

Mobiliojo ryšio tiekėjos „Bitė“ atstovė ryšiams su visuomene Laura Bielskė kontaktų gavimo būdo neatskleidžia: „Vis mažiau žmonių sutinka bendrauti rinkodaros tikslais, todėl negalėsime atskleisti šio būdo.“

„Tele2“ atstovas Andrius Baranauskas pažymi, kad pati įmonė neskambina savo potencialiems klientams. Tokias paslaugas ji perka iš keleto įmonių, teikiančių telerinkodaros ir pardavimų telefonu paslaugas. Šios, jo žiniomis, ne „Tele2“ klientų telefono numerius generuoja atsitiktiniu būdu.

Bendrovės TEO, kurios grupės įmonė „Lintel“ daugybei kitų įmonių teikia pardavimo telefonu paslaugas, Komunikacijos vadovas Antanas Bubnelis tikina, kad teikdama savo paslaugas „Lintel“ naudoja tik tokių paslaugų užsakovų pateiktas duomenų bazes, o už šių duomenų bazių sudarymą ir valdymą atsako užsakovai.

„Įprastai mūsų klientams privatūs asmenys pateikia savo kontaktinius duomenis ir išankstinį sutikimą gauti tiesioginės rinkodaros pasiūlymus pirkdami prekes ir paslaugas, dalyvaudami lojalumo akcijose ir kitais teisėtais būdais. Be to, asmenys, pageidaujantys atsisakyti tiesioginės rinkodaros skambučių, bet kada turi teisę kreiptis į užsakovus ir pareikšti savo nesutikimą, į kurį privaloma sureaguoti“, – sako A. Bubnelis.

Savo ruožtu Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija pažymi, kad telefono ryšių numerių generavimo teisėtumo klausimo nėra nagrinėjusi, o tokios teismų praktikos nežino.

Vartotojai elgiasi neapdairiai

M. Močiulskis pabrėžia, kad be išankstinio sutikimo siunčiama reklama el. paštu, nurodant galimybę jos atsisakyti paspaudus nuorodą, negalima. Taip pat yra draudžiama vartotojo sutikimą dėl reklamos gavimo inkorporuoti į pačias paslaugų teikimo sutartis: „Negalima gudrauti taip, kad pasirašomoje sutartyje, vienas iš punktukų sako, jog vartotojas iš anksto sutinka gauti reklamą. Dėl tokio sutikimo sutartyje turi būti atskira eilutė. O vartotojas turi būti laisvas apsispręsti, ar jis norės gauti tą reklamą, ar ne. Pareiga įrodyti, kad toks atskiras sutikimas yra duotas, tenka reklamos skleidėjui.“

Tačiau neretai sudarydami vieną ar kitą sutartį, įsigydami nuolaidų korteles, vartotojai visur pažymi, kad jie sutinka gauti reklamą. Varnelėmis ir parašais pažymėdami visus punktus, į juos nė neįsiskaitę, žmonės sutinka gauti rinkodaros, reklaminę medžiagą.

„Šie punktai turi būti išskiriami atskirai ir neturėtų būti privalomi. Esant skundui, įmonės dažniausiai įrodo, jog vartotojai prieš keletą metų sutiko gauti reklamą, nors pats vartotojas to jau nebepamena“, – pastebi M. Močiulskis.