Centrinis šalies bankas lietuviškų euro monetų dizainą patvirtino dar 2005-aisiais, tačiau jų maketai vis dar dūla stalčiuose. Jų vėl prireikti gali po dvejų metų – premjeras Algirdas Butkevičius paskelbė, kad Lietuva eurą sieks įsivesti nuo 2015-ųjų.

Iki šiol kaldinti lietuviškų euro monetų nebuvo reikalo – Lietuva neatitiko euro zonos narėms keliamų Mastrichto kriterijų ir negalėjo įsivesti bendros valiutos.

Planus sugriovė krizė

Pirmasis Lietuvos bandymas įsivesti eurą nuo 2007 m. pradžios žlugo – vidutinė metinė infliacija buvo truputį didesnė, negu Mastrichto sutartyje nustatytas kontroliuojamas dydis. Tuomet politikai tikėjo, kad reikalavimus, keliamus šalims, norinčioms turėti eurą, pavyks atitikti 2010-aisiais. Deja, pasaulį sukrėtė ekonomikos krizė, ūkio rodikliai smuko ir planus įsivesti bendrą ES valiutą teko vėl atidėti.

"Labai dažnai svarstymai apie prasmę siekti kuo greitesnės narystės euro zonoje, kaip ir svarstymai kitais ekonominiais klausimais, prasideda ir baigiasi nepalyginamų dalykų lyginimu. Antai teigiama: Jungtinė Karalystė niekada neįsivestų euro ir gal net apskritai išstos iš ES, Lenkija susidorojo su krize neturėdama euro, Švedija puikiai gyvena neturėdama euro.

Visa tai, žinoma, teisinga, bet Lietuvos, pasirinkusios valiutų valdybą ir tvirtai susiejusios litą iš pradžių su JAV doleriu, o vėliau su euru, padėtis visiškai kitokia nei Jungtinėje Karalystėje, Lenkijoje ar Švedijoje. Visos jos turi klasikinę monetarinę politiką ir ją aktyviai naudoja ekonominei politikai vykdyti. Lietuva šių priemonių neturi – savanoriškai jų atsisakė prieš dvidešimtmetį, kad remdamasi valiutų valdyba suvaldytų siautusią hiperinfliaciją", – teigė buvusi finansų ministrė Ingrida Šimonytė.

Euro zonoje – viena koja

Pasak jos, Lietuva viena koja tarsi yra euro zonoje, tačiau tereikia kokio sukrėtimo finansų rinkose ir investuotojai prisimena, kad tai tik vienašalis Lietuvos įsipareigojimas išlaikyti fiksuotą lito ir euro santykį, bet teoriškai valiuta gali būti bet kada devalvuota.

„Tai akivaizdžiai buvo matyti iki krizės – narystės euro zonoje anksčiau ar vėliau lūkesčiai skatino drąsiai skolinti ir skolintis eurais, palūkanų normos buvo beveik vienodos, nes rinkos sakė “čia jau iš esmės euro zona„. Tačiau vos atsirado įtampa 2007 m. pabaigoje, imta spekuliuoti, kad Baltijos valstybių ūkiams perkaitus valiutų valdybos neatlaikys, ir tada palūkanų normų lygiai staigiai išsiskyrė, nes į palūkanas imta įskaičiuoti rizikos, kad įvyks devalvacija, kainą. Taip staiga pabrango skolinimasis Lietuvai, jos ūkio subjektams ir namų ūkiams“, – sakė I.Šimonytė.

Buvusi finansų ministrė mano, kad narystė euro zonoje nuo 2007 m. Lietuvos nebūtų išgelbėjusi nuo staigaus ūkio lėtėjimo, tačiau neabejoja, kad finansavimo sąlygos 2009-aisiais būtų buvusios geresnės.

„Tam pakanka palyginti Lietuvos ir Slovakijos, kuri taip pat smarkiai nukentėjo dėl staigiai smukusio eksporto, skolinimosi kainas 2009 m. viduryje. Slovakija skolinosi bent perpus pigiau, drįstu teigti, ir dėl narystės euro zonoje. Žinoma, vėliau kilo įtampa dėl pačios euro zonos. Vis dėlto, turint mintyje, kad 2010 m. finansų rinkų pasitikėjimą Lietuva apdairia finansų politika buvo susigrąžinusi net be euro, tačiau būdami euro zonos nariai būtume užsitikrinę gerokai nuosaikesnes skolinimosi kainas per visą krizės laikotarpį. Nebūdami euro zonoje tas kainas turėjome atsikovoti, nes buvo sunku įrodyti pasauliui, kad valiutų valdybos gali atlaikyti tokią krizę“, – įsitikinusi I.Šimonytė.

Dirbtinių priemonių netaikys

Euro zoną vis dar krečia sunkumai, Didžioji Britanija apskritai grasina pasitrauksianti iš ES, nors net neturi bendros valiutos, o Lietuva vis dar veržiasi įšokti į vežimą braškančiais ratais.

Praėjusią savaitę premjeras Algirdas Butkevičius pareiškė, kad Lietuva sieks įsivesti eurą nuo 2015 m. Nors iš pradžių premjeras tikino, kad dirbtinių priemonių infliacijai suvaldyti imamasi nebus, šią savaitę jis persigalvojo.

„Kalbant apie kainų augimą, manome, kad artimiausiu metu mėginsime per administracinius reguliavimus nepriimti jokių mokesčių pataisų, kurios leistų padidinti infliaciją kitais metais. Darbo grupė, atsakinga už mokesčių peržiūrą, taip pat pateiks tam tikras priemones, kaip elgtis protingiau, kad viešajame sektoriuje 2013 ir 2014 m. nebūtų priimti sprendimai, kurie per mokesčių lengvatas galėtų dar padidinti infliaciją. Bus taikomos tam tikros fiskalinės priemonės ir administracinis reguliavimas“, – sakė A.Butkevičius.

Pagrindiniai Mastrichto kriterijai numato, kad į euro zoną įsilieti siekiančioje šalyje infliacija negali būti daugiau kaip 1,5 proc. didesnė už trijų ES valstybių narių, kuriose kainos stabiliausios, infliacijos vidurkį, be to, toks kainų stabilumas turi būti ilgalaikis. Viešųjų finansų deficitas negali sudaryti daugiau nei 3 proc. BVP arba jis turi nuosekliai artėti prie šio lygio, o valdžios sektoriaus skola turi būti ne didesnė nei 60 proc. BVP arba ji turi sparčiai ir nuosekliai mažėti.

A.Butkevičius pažadėjo, kad bus sukurta ir programa, kaip Lietuvai pasiekti narystę euro zonoje, o kaip šalis laikosi Mastrichto kriterijų, prižiūrės ir speciali darbo grupė.

Kaimynų pavyzdžiai skirtingi

Tiesa, pernai lapkritį Lietuvos banko ekonomistai teigė nematantys galimybių mūsų šaliai eurą turėti 2015 m. 2013-iesiems jie prognozavo 2,8 proc. vidutinę suderintą metinę infliaciją. Kad Lietuva 2015 m. įsivestų eurą, reikia, jog šalis jau šių metų pabaigoje atitiktų Mastrichto kainų stabilumo kriterijų.

„Swedbank“ analitikai praėjusią savaitę paskelbė, kad euro perspektyvos Lietuvoje – blankios iki 2017 m.

Kol šalies ekonomistai ir politikai svarsto apie datas, po kurių Lietuva galės atsiskaityti ta pačia valiuta kaip ir dauguma ES šalių, artimiausi mūsų kaimynai elgiasi kitaip. Lenkija apie bendrą valiutą žada pradėti svarstyti tik tuomet, kai euro zona galutinai išspręs savo problemas. Latvija euro klausimu tikisi aplenkti Lietuvą. Kaimynai Mastrichto kriterijus atitiko keturis mėnesius iš eilės, todėl artimiausiu metu ketina teikti prašymą dėl euro įvedimo. Šią valiutą Latvija planuoja įsivesti nuo 2014 m. pradžios. Ekonomistai jau yra apskaičiavę, kiek toks žingsnis atsieitų, – apie 70 mln. latų (maždaug 350 mln. litų).

Estija – vienintelė iš Baltijos šalių ir Lietuvos kaimynių, kurioje nuo 2011 m. sausio jau cirkuliuoja europietiški pinigai. Šioje šalyje įvedus eurą dalis gyventojų skundėsi išaugusiomis kainomis ir nekylančiais atlyginimais, tačiau ekonomistai juos ramina primindami apie augančią ekonomiką bei gerėjančias gyvenimo sąlygas.

Finansų ministras Rimantas Šadžius teigė, kad Lietuvai įsivedus eurą didės ir gyventojų pajamos, o galimas kainų augimas nebus susijęs su bendros ES valiutos įvedimu.

Komentarai

Romas Lazutka

Ekonomistas ir sociologas

Kai vardijami euro įsivedimo pliusai ir minusai, reikia sutikti su tuo, kad reikėtų laikytis Mastrichto reikalavimų, nesvarbu, naudinga įsivesti eurą, ar ne. Reikalavimai yra ne iš piršto laužti, jie keliami, kad nebūtų didelės infliacijos, valstybės skolos, biudžeto deficito – visa tai gerai.

Tačiau tų, kurie sako, kad verta įsivesti eurą, argumentai būna emociniai, bendri – esą Lietuva atrodytų patikimesnė investuotojams, tai rodytų, kad šalis atitinka Mastrichto kriterijus ir yra stabili, nes euro zona stabili. Tačiau tokie argumentai per menki. Nors audra kiek aprimusi, euro zona nebūtinai reiškia stabilumą – tai matome pietinėse šalyse. Taip pat, yra šalių, kurios neturi euro, ir niekas neabejoja jų ekonominiu stabilumu – Danija, Švedija. Jos yra senesnės ES narės, stabilios šalys, jeigu norėtų, jos galėtų įsivesti eurą, tačiau to nedaro. Todėl argumentus už reikėtų pasverti rimčiau.

Argumentai prieš – įstojus į euro zoną, reikia prisiimti įsipareigojimus už euro zonos šalių finansinę padėtį. Dabar Graikija gelbėjama kitų šalių įsipareigojimais. Tai nereiškia, kad mums būtinai reikėtų tiesiogiai sumokėti iš savo biudžeto kitos šalies, kuri susidurs su sunkumais, skolas, bet reikėtų garantuoti, kad reikalui esant galėtume perskolinti. Kai remiama šalis, kuri susiduria su sunkumais, jai skolinama ne už rinkos palūkanas, nes rinkoje ji pasiskolinti jau nebegali. Jeigu skolina Europos centrinis bankas, tai reiškia, kad reikalingos euro zonos šalių lėšos, o jos gali pačios pasiskolinti ir perskolinti tai šaliai, kuri susiduria su sunkumais. Tačiau vis tiek tai yra tam tikros išlaidos, tai kainuoja. Šalys, kurios gali susidurti su finansinėmis krizėmis, yra didelės, tad įsipareigojimai gali būti dideli.

Gal per porą metų padėtis euro zonoje dar labiau aprims, tačiau patirtis, krizė parodė, kad visko gali būti, todėl galimą riziką reikėtų labai pasverti.

Gitanas Nausėda

SEB banko valdybos pirmininko patarėjas

Tarptautinė situacija pastaruoju metu pagerėjo, euro zona, ko gero, išgyveno patį giliausią dugną, ir šiuo metu ateina vis daugiau žinučių, kurios vertintinos kaip optimistinės, – giliausioje duobėje esančios valstybės po truputį taiso savo finansus, nei valstybių bankrotų, nei euro žlugimo artimiausioje ateityje tikrai nebus. Tai padeda atkurti euro reputaciją, aišku, kol kas tie pasitikėjimo daigeliai dar gana kuklūs. Vis dėlto jie labai svarbūs, kai kalbame apie tas valstybes, kurios dar tik planuoja įsivesti eurą.

Ne paslaptis, kad, ko gero, tik Latvija buvo išimtis, kuri net ir pačiomis sudėtingiausiomis aplinkybėmis laikėsi savo kurso įsivesti eurą kaip galima greičiau. O Lenkija, Bulgarija jautriai reagavo į tarptautinį kontekstą ir buvo labai skeptiškos dėl euro įsivedimo.

Tačiau pastaruoju metu padėtis gerėja, ir kuo daugiau bus teigiamų žinių euro zonoje, tuo pasitikėjimas stiprės.

Kalbant apie euro įsivedimą 2015 m., tai geras signalas. Labai tikiuosi, kad po šitos A, bus ir B – bus pateiktas veiksmų planas, kaip mes sieksime įsivesti eurą 2015 m.

Jeigu šitą procesą paliktume savieigai, būtų sunku tikėtis įsivesti eurą. Šiuo požiūriu naują iniciatyvą vertinčiau teigiamai – reiktų paskelbti ne tik datą, bet ir suteikti šiam projektui tam tikrą svarbą – projektinį pobūdį. Būtent tai savo laiku padarė latviai. Jie sukoncentravo savo valstybės pastangas eurui įsivesti, paskyrė atsakingus žmones, atsakingas institucijas ir tai suveikė. Datos paskelbimas bus ne paskutinis žingsnis. Kiek vėliau, matyt, susipažinsime su planu arba veiksmų seka, ko ketinama imtis, kad Mastrichto kriterijai būtų įgyvendinti, o tada žiūrėsime. Infliacija lieka problema, bet ją įmanoma išlaikyti Mastrichto kriterijų rėmuose, tam reikia, kad ji vidutiniškai būtų mažesnė negu 2012-aisiais. 2013 ir 2014 m. pradžioje turime apčiuopiamai numušti infliaciją siekdami, kad Mastrichto kriterijus būtų įgyvendintas.

Vytautas Žukauskas

Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertas

Noras įsivesti eurą Lietuvoje verčia laikytis Mastrichto kriterijų. Tai gerai, nes jie disciplinuoja, neleidžia pernelyg daug skolintis ir išlaidauti, verčia mažinti biudžeto deficitą. Taigi, nepaisant to, 2015 m. pavyks įsivesti eurą, ar ne, jau pats siekis gali atnešti teigiamą rezultatą.

Kita vertus, euras nėra savaiminis tikslas. Turime siekti patikimos ir tvirtos valiutos, kuri yra stabilios ekonomikos pagrindas. Euro zonos šalys ir pats euras pastaruoju metu išgyveno daug problemų. Dalis jų nėra atsitiktinės ar greitai išsprendžiamos.

Siekdami įsivesti eurą visuomet viena akimi turėtume stebėti, ar euras vis dar atitinka stabilios ir patikimos valiutos kriterijus. Neturėtume pro pirštus žiūrėti į krizės išryškintas euro ir euro zonai priklausančių šalių sistemines problemas.

Ingrida Šimonytė

Ekonomistė, buvusi finansų ministrė

Yra ir formali priežastis siekti narystės – Lietuva, kaip ir kitos naujosios ES narės, turi teisinę pareigą jį įsivesti, kai tenkins Mastrichto kriterijus.

Kadangi praėjusių metų viešųjų finansų deficitas turėtų būti artimas 3 proc. BVP, o esama dauguma patvirtino iš esmės nepakeistus penkioliktosios Vyriausybės pateiktus šių metų biudžeto projektus, numatančius viešųjų finansų deficitą ne didesnį nei 2,5 proc. BVP, tikiu, kad Europos Komisija pasiūlys nutraukti Lietuvos atžvilgiu pradėtą perviršinio deficito procedūrą. Todėl vieninteliu kliuviniu siekiant narystės euro zonoje vėl taps infliacija, o Lietuvos padėtis dėl jos labai nepalanki – konverguojančios ekonomikos infliacija paprastai natūraliai būna spartesnė, mus daug labiau veikia pasaulinių naftos ir maisto kainų tendencijos, o Mastrichto infliacijos kriterijus dėl ekonominių problemų kai kuriose euro zonos šalyse veikiausiai formuosis labai žemas. Visiškai natūralu, kad Estija visus kriterijus patenkino būdama iš esmės žemiausiame ūkio nuosmukio taške, o Latvija panaudojo mokesčių mažinimą.

Lietuvos Vyriausybės laukia nemenkas iššūkis siekiant narystės 2015 m., nes jau yra dideli lūkesčiai dėl valstybės išlaidų, pirmiausia darbo užmokesčio, didinimo. Gali būti sunku siekti visų tikslų vienu metu, nes, kaip galima matyti iš viešų politikų kalbų, „nepopuliarūs sprendimai“ šiai Vyriausybei netinka, o didesnė alga akivaizdžiai bus populiaresnė už eurą, kurio naudą suprasti nelengva. Apdairi fiskalinė politika ir administracinių kainų reguliavimas yra vienintelės vidinės priemonės infliacijai įveikti. Dar reikia nepamiršti, kad tuo pat metu gali tekti kovoti ir su išorės jėgomis – naftos ar maisto kainų svyravimais, kurie mus itin veikia. Todėl tikslas pasiekti narystę 2015 m. ambicingas, bet tikrai negalima jo įvardyti kaip neįmanomo. Gerai, kad jis deklaruojamas, – tai suteiks tikrumo finansų rinkoms, jog Lietuva bent jau ketina vykdyti apdairią fiskalinę politiką ir toliau.

Evaldas Dūdonis

Nordia Baublys & Partners

Dažnas esame matę verslo sutarčių, kuriose įtvirtintos nuostatos dėl valiutos perskaičiavimo į eurus, taikomos tuo atveju, jeigu sutarties galiojimo laikotarpiu Lietuvoje būtų įvestas euras. Tačiau pastaruoju metu, kai pasaulio dėmesys sukoncentruotas į euro zonos krizę, pasitaiko diskusijų, kaip verslininkai galėtų apsaugoti savo interesus, jeigu jau įsivedus eurą būtų nuspręsta panaikinti šią valiutą apskritai arba viena ar kelios valstybės jos atsisakytų.

Aukščiau aprašytu atveju komercinės sutarties šalys, jau dabar sudarydamos verslo sutartis, turėtų taikyti nuostatas, kurios galėtų jas apsaugoti ne tik nuo euro įvedimo metu kylančios valiutų kurso pasikeitimo rizikos, bet ir nuo kitų panašaus pobūdžio rizikų (taip pat ir valiutos pasikeitimo rizikos).

Tam, kad būtų galima efektyviai sumažinti valiutų pasikeitimo riziką, kiekvienoje komercinėje sutartyje verslininkai turėtų įtvirtinti nuostatas, numatančias, jog pasikeitus sutarčiai taikomai valiutai visos tokios sutarties pagrindu mokėtinos sumos turėtų būti perskaičiuojamos naująja valiuta mokėjimo dieną taip, kad perskaičiuota suma atitiktų tą pačią pirminės sutarčiai taikytos valiutos sumą, kuri būtų buvusi gauta prieš pasikeičiant valiutai. Šiuo atveju svarbu pabrėžti, kad tokioje nuostatoje turėtų būti nustatytas kriterijus naujos ir pirminės valiutos santykiui nustatyti – gali būti numatoma, kad perskaičiuojant pagal konkrečią sutartį mokėtinas sumas turėtų būti taikomas pirminės sutarčiai taikytos valiutos pakeitimo į naują valiutą dieną taikytas Lietuvos banko (ar kitos oficialios institucijos, turinčios teisę tai daryti) nustatytas valiutos keitimo kursas.