Lombardų atstovai: rinka traukiasi

Kauno įmonės „Deimantina“ ir Vilniaus lombardo „Antakalnio juvelyrika“ darbuotojai sako aptirpusius klientų srautus stebintys nuo koronaviruso pandemijos pradžios.

„Klientų sumažėjo. Nors aukso kaina kaip ir didesnė dabar, kaip ir naudingiau būtų. Gal anksčiau žmonės visą savo auksą pridavę, nebeturi. Kai neturėjo pinigų, seniau viską užsistatė“, – BNS sakė „Deimantinos“ juvelyras Auksanas Juodis. 

„Antakalnio juvelyrikos“ darbuotojas, nesutikęs viešai pasakyti savo pavardės, tvirtino, kad „lombardų laikai jau praėjo“: „Verslas leidžiasi žemyn. Daugelis klientų lombarduose prarado turėtą auksą“.  

Pasak jo, aukso dirbinių kainos nėra tiek išaugusios, kad už juos lombardai mokėtų daugiau. 

„Jos ne taip reikšmingai pakilo, kad daug daugiau pinigų žmonės gautų“, – tvirtino „Antakalnio juvelyrikos“ atstovas.

Nenorėjęs prisistatyti Vilniaus lombardo „Lombas“ darbuotojas irgi teigė, kad ūgtelėjusios aukso kainos ne itin didelė paskata žmonėms įkeisti juvelyrinius dirbinius – pasak jo, dažniausiai atnešami papuošalai tinkami tik lydymui.   

Tuo metu kelių lombardų savininkė Marytė Kairienė sako, kad žmonės aukso kainų pokyčių nesivaiko – kai reikia pinigų, tai ir eina į lombardus.

„Prieš metus atnešdavo vestuvinius žiedus, dabar jų sumažėjo, bet daugiau išsitraukia pigesnių papuošalų“, – BNS sakė lombardų savininkė.

„Kai geri laikai ekonomikoje, žmonės mažiau neša“, – įsitikinęs Kauno įmonės „Regvinta“ vadovas Andrius Mikalauskas.

Pasak jo, paprastai daugiau žmonių ateina vėsiuoju metų laiku, kai reikia mokėti mokesčius ir pritrūksta pinigų.

Individualios įmonės iš Klaipėdos savininkas Viktoras Zujevas pabrėžė, kad žmonėms išpirkti užstatytus daiktus vis sunkiau.

„Kai sueina terminas atsiskaityti, jie negali ir prašo palaukti. Būna du, tris mėnesius prašo palaukti. Kartais reikia pamažinti procentus“, – kalbėjo V. Zujevas. Pasak jo, 90 proc. klientų yra nuolatiniai, todėl tai padeda išvengti pavogtų daiktų. 

Lygindamas prieš dešimtmetį buvusią situaciją ir dabartinę įmonės „Aisrižda“ savininkas Ričardas Diliūnas ją vadina prasta. Tačiau jis pabrėžė, kad užstatytus daiktus žmonės dažniausiai atsiima: „Stengiasi pasiimti. Šiek tiek tenka palaukti, palaikyti“.

„Antakalnio juvelyrikos“ atstovo teigimu, užstatę brangius ir svarbius papuošalus, net kelerius metus žmonės moka kelių eurų per mėnesį palūkanas ir tikisi vieną dieną juos išsipirkti, nors įmokų jau būna palikę maždaug tiek, kiek kainuoja papuošalas. 

Tuo metu M. Kairienė pastebėjo, kad vis dažniau „tie patys žmonės atneša tą pačią juvelyriką“.

„Nuolatiniai vestuvinių žiedų, ypač senesnių, tų storesnių, platesnių įkeitimai leidžia jiems išgyventi, kai reikia papildomų lėšų, dažniausiai vaistams, pirkiniams, kurių reikia skubiai, bet trūksta pinigų. Tokie žmonės visada atneštus daiktus išperka, kad kitą kartą vėl atneštų“, – kalbėjo ji.