Apie sprendimus, kurie šiandien atrodo patogūs ar politiškai patrauklūs, tačiau vėliau gali turėti ilgalaikių pasekmių valstybės konkurencingumui, saugumui ir finansinei situacijai, „Žinių radijo“ laidoje „Verslo pozicija“ kalbėjo „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas dr. Nerijus Mačiulis.
– Aleksandras Lukašenka, tarpininkaujant amerikiečiams, paleido 123 kalinius. Amerikiečiai nuėmė sankcijas nuo kalio trąšų, kurios yra viena labiausiai eksportuojamų prekių, didinančių Baltarusijos biudžetą. Kaip tai vertinate per ekonomikos prizmę? Kokių pasekmių galima tikėtis?
– Tai dar vienas pavyzdys, kaip keičiasi JAV administracijos požiūris į pasaulio tvarką ir tai, kas yra svarbu. Mums, vertybiniu požiūriu, tai atrodė netikėtas ir keistas ėjimas. Tačiau Donaldas Trumpas jau ne pirmą kartą rodo, kad sudaro pragmatiškus sandorius, iš kurių gali turėti ekonominės naudos, arba viešųjų ryšių prasme nori parodyti, kad nedraugiškos šalies lyderį privertė daryti tai, ko nori.
Taip pat aišku, kad jis žiūri į pragmatinius ir verslo interesus: kaip kalio trąšų importuotoja JAV turės pigesnių resursų, tai padės suvaldyti infliaciją.
Tai tik patvirtina, kad D. Trumpas į pasaulį žiūri per labai siaurą ir pragmatinę prizmę, kuri ne visada mums ilguoju laikotarpiu gali būti naudinga.
Sunku pasakyti, kokią konkrečią naudą dėl šio sprendimo turės Lietuva. Istoriškai Baltarusija kalio trąšas eksportuodavo per Lietuvos geležinkelius ir Klaipėdos uostą, tačiau nebūtinai taip bus ir ateityje, – logistikos grandinė persidėlioja.
Manau, kad Lietuvai tai turėtų būti ne finansinės naudos klausimas, o tai, ar Baltarusijos vaidmuo gali pasikeisti šio regiono geopolitiniame kontekste, ar JAV galbūt turės daugiau svorio kaip nors paveikti A. Lukašenkos sprendimus.
Girdėjome pažadą, kad čia nebebus balionų, kurie skristų į Lietuvos erdvę. Tai būtų gera naujiena, nes, pripažinkime, Baltarusijos, kaip valstybės, geografinis vaidmuo buvo svarbus ir puolant Ukrainą, ir apskritai geopolitiniame kontekste.
– Kaip manote, ilguoju laikotarpiu mums reikėtų iš naujo kalibruoti savo politiką priklausomai nuo to, ko nori ir ką daro D. Trumpas?
– Visa Europa per pastarąsias savaites ir mėnesius iš naujo kalibruoja, atsimerkia, o naujoji JAV gynybos strategija taip pat signalizuoja, kad jūs nesate paliekami, tačiau tos atsakomybės už save reikės daug daugiau. Trumpuoju laikotarpiu, kai kalbame apie metus ar dvejus, Europos ir Lietuvos saugumas vis dar labai priklausomas nuo JAV.
Negalime kalbėti apie kažkokią priešpriešą ar konfliktus, net jei vertybės prasilenkia su tuo, kas yra svarbu. Štai Šveicarija paskelbė, kad peržiūrės savo ginklavimosi strategiją. Žinoma, jos neutralumas išlieka, tačiau ji labiau integruojasi su Europos valstybėmis, mato tą riziką pašonėje ir supranta, kad JAV ne visada gali būti šalia ir padėti visais klausimais.
– Kaip vertinate Lietuvos biudžetą, kurį jau spėjo pavadinti „melioraciniu“?
– Šis biudžetas yra labai išlaidus. Žiūrint į Lietuvos verslo ciklą ir į tai, kaip reikėtų skatinti ekonomiką, biudžeto deficitas neturėtų būti toks didelis. Labai iškalbinga tai, kad valstybė skolinsis septynis milijardus eurų. Tai dideli pinigai – vien einamiesiems poreikiams numatyti keturi milijardai.
Biudžeto dalis, skiriama vien palūkanų mokėjimui, yra labai iškalbingas rodiklis. Pernai ši suma siekė apie pusę milijardo eurų, šiemet – apie 800 milijonų, o kitais metais perkops milijardą eurų. Palūkanų mokėjimui skiriama daugiau nei visam kultūrai skirtam biudžetui.
Suprantame, kad valstybės skola nėra didelė, trumpuoju laikotarpiu reikėjo greitai pasiskolinti gynybos finansavimui, tačiau tuo pačiu metu būtina grįžti prie svarstymų, kaip subalansuosime valstybės finansus. Poreikis labiau finansuoti krašto apsaugą niekur nedingsta, o papildomų pinigų neatsiras. Priešingai – baigiame išnaudoti Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo plano lėšas. Naujasis Europoa Sąjungos finansavimo planas Lietuvai nuo 2028 metų gerokai sumažės, todėl reikės ieškoti vidinių išteklių.
Atsisukti vien tik į mokesčius būtų didelė klaida. Jau dabar matome blėstantį Lietuvos konkurencingumą: per pastarąjį pusmetį eksportas nebeauga, pramonės apimtys sustojo. Galvojama ne apie tai, kaip pritraukti tiesiogines užsienio investicijas ar skatinti pramonę daugiau investuoti, o apie mokestinės naštos perkėlimą piliečiams ir perskirstymą per biudžetą. Šias pasekmes skaudžiai jausime per ateinantį dešimtmetį.
Galvojama ne apie tai, kaip pritraukti tiesiogines užsienio investicijas ar skatinti pramonę daugiau investuoti, o apie mokestinės naštos perkėlimą piliečiams ir perskirstymą per biudžetą.
Lengvo sprendimo nebus. Teisingas sprendimas būtų optimizuoti valstybės finansus, o ne didinti mokesčius ir jų perskirstymą per biudžetą. PVM atotrūkis yra milžiniškas – vertinant vartojimo apimtis ir taikomą tarifą, būtų galima surinkti bent pusę milijardo eurų daugiau mokesčių.
Taip pat yra viešojo sektoriaus funkcijų, pavyzdžiui, viešieji pirkimai, kurie vis dar išlieka neskaidrūs, o viešajame sektoriuje dirbančių asmenų skaičius viršija Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos šalių vidurkį.
Matant, kokio lygio jau yra dirbtinio intelekto kalbos modeliai ir dirbtinio intelekto agentai, kaip jie geba priimti sprendimus aptarnavimo srityje ir skverbiasi į privataus sektoriaus veiklos optimizavimą, matau be galo daug galimybių šias technologijas taikyti ir viešajame sektoriuje.
Galima gana greitai dešimtadaliu sumažinti išlaidas, nepakenkiant valstybės teikiamoms paslaugoms, jų efektyvumui ir skaidrumui – priešingai, netgi juos pagerinant.
Žinoma, tam reikia politinės valios ir bendro sutarimo, kad modernios technologijos ir dirbtinio intelekto agentai būtų diegiami visose viešojo sektoriaus institucijose – pradedant švietimu ir baigiant Seimu.
– Dėl Lietuvos ekonomikos perspektyvos esate labiau pesimistas nei optimistas?
– 2026–ieji bus vienkartinių ir trumpalaikių impulsų metai, kurie paslėps gilumines problemas. Matome, kad skolintomis lėšomis didinamos įvairios viešosios išlaidos, keliamos pensijos ir minimalus atlyginimas. Esant tokiam išlaidų augimui, trumpuoju laikotarpiu nematysime jokių ekonominių problemų, tačiau jau dabar akivaizdu, kad pramonės augimo nebėra – jis išsikvėpė.
Šiemet pasirodė net du Tarptautinio valiutos fondo tyrimai, kuriuose analizuojama, kas atsitiko Estijai ir ar Baltijos šalys nepraranda konkurencingumo. Išvados labai aiškios – konkurencingumas prarandamas. Produktyvumo augimas šį dešimtmetį yra labai lėtas – vos pusė procento per metus, o darbo sąnaudų augimas siekia apie dešimt procentų per metus. Estijos pramonės apimtys nukrito iki 2019–ųjų lygio.
Sakyti, kad estams tiesiog nepasisekė, o mes esame „kieti“ ir užrietę nosį varysime į priekį, būtų visiška klaida. Labai realu, kad galime susidurti su estiškos ekonomikos stagnacijos scenarijumi. Tam reikia ruoštis ir priimti tinkamus sprendimus, kad to išvengtume. Estijoje realus darbo užmokestis, įvertinus infliaciją, šiemet yra 2018–ųjų lygio. Apie jokį perkamosios galios augimą ten nebegalima net svajoti.
Šiuo metu Estija išgyvena labai skausmingą prisitaikymo ir adaptacijos laikotarpį po praeityje padarytų klaidų, susijusių su prarastu konkurencingumu. Galvoti, kad mums tai negresia ir kad galime toliau didinti minimalų atlyginimą bei mokesčius, o viskas savaime klostysis taip, kaip anksčiau, yra labai klaidinga. Taip nebus.
Dabartinė viešoji ekonominė politika primena derliaus nuėmimą: viską didiname – išlaidas didiname, perskirstymą per biudžetą didiname, gyvenimas gerėja, o kai neužtenka pinigų, pasiskoliname dar septynis milijardus. Taip nebūna. Trumpą laiką taip galima pagyventi, „pašvęsti šventę“, tačiau to pasekmės yra labai skausmingos.
Dabartinė viešoji ekonominė politika primena derliaus nuėmimą: viską didiname – išlaidas didiname, perskirstymą per biudžetą didiname, gyvenimas gerėja, o kai neužtenka pinigų, pasiskoliname dar septynis milijardus. Taip nebūna.
Yra ekonomikos politikos sprendimų, kurių poveikis pajuntamas iš karto – tai atlyginimai ir pensijos. Tačiau svarbiausi sprendimai, tokie kaip mokestinė politika, inovacijų politika ir konkurencingumo skatinimas, savo poveikį, tiek teigiamą, tiek neigiamą, parodo tik po trejų ar penkerių metų. Tai, kas bus padaryta arba nepadaryta dabar, mes pajusime gerokai vėliau.
– Manote, kad galime kartoti Estijos recesijos pavyzdį?
– Ką stebiu ir girdžiu iš politikų, matau ir bendrą visuomenės nuotaiką: penkmetį ar net dešimtmetį gyvenome visiško klestėjimo laikotarpiu – augo pramonės išskirtinumas, ne tik prekių, bet ir paslaugų eksportas, kasmet kilo atlyginimai. Tuomet visiems ima atrodyti, kad tai yra normalu ir kad taip viskas vyks savaime.
Tačiau dabartinis Estijos pavyzdys, o anksčiau – Graikijos ir Italijos patirtys, rodo, kad užmigus ant laurų, kai galvojama, jog viskas klostysis savaime, o sėkmė ateis be papildomų pastangų, prasideda problemos.
Dabartinis Estijos pavyzdys, o anksčiau – Graikijos ir Italijos patirtys, rodo, kad užmigus ant laurų, kai galvojama, jog viskas klostysis savaime, o sėkmė ateis be papildomų pastangų, prasideda problemos.
Suvokimas, kad augimas ir klestėjimas nėra savaime suprantami ir neatsiranda iš niekur, mums atsiskleis per artimiausius kelerius metus.
Visa „Žinių radijo“ laida – vaizdo įraše:
(be temos)
(be temos)
(be temos)