Pomėgis

Monetos teikia adrenalino

Daugelis skundžiasi, kad visą gyvenimą taip ir nepavyko dirbti darbo, kuris būtų mielas širdžiai. Monetų kolekcininkas Stasys Radavičius džiaugiasi, kad jo darbas susijęs su pomėgiu: kiekvieną dieną Tilžės gatvės turgavietėje jis pardavinėja retas senovines monetas, ženklelius, skulptūrėles, sages.

Renkasi į klubą

Daugiau nei trisdešimt metų kruopščiai renkantis senuosius Lietuvos ir Prūsijos pinigus Stasys puikiai prisimena pačią pradžią. “Monetas pradėjau kolekcionuoti 1970 metais vos grįžęs iš armijos. Jau tuomet turėjau pasislėpęs keletą monetų. Tada net katalogų neturėjau”, - prisiminė vyras.

Seniausia moneta Stasio Radavičiaus kolekcijoje – 1632 metų Lietuvos-Lenkijos valstybės. Tačiau daugiausiai kolekcijoje puikuojasi devyniolikto amžiaus pinigų.

Be monetų, S. Radavičius renka ir atvirukus su ikikarinės Lietuvos miestelių vaizdais. “Labiausiai domina Varnių vaizdai, iš kur pats esu kilęs”, - sakė Stasys.

Tas monetas, kurių nereikia kolekcijai, Stasys parduoda turgavietėje. Pasak jo, dažnai kolekcininkai turi geresnių monetų, nei muziejuose galima pamatyti. Vis dėlto savo surinktą kolekciją jis mieliau paliktų anūkams nei kokiam muziejui.

Tokių kolekcininkų Klaipėdoje daug. Trečiadieniais visi jie renkasi į bendraminčių klubą, kur pasikeičia monetomis, pašto ženklais.

Pomėgiui aukojo arbatpinigius

Stasys prisipažino, kad jo šeimai ne visada toks pomėgis patikdavo. “Jausdavo, kad nusipirkau kažką. Iš kitų išgirsdavo, kiek kainuoja, nors pats ir nesakydavau”, - atviravo kolekcionierius.

Anot monetų pardavėjo, jam pasisekė, kad dirbo taksistu. Ir anksčiau šie gaudavo arbatpinigių. “Tuos pinigus buvo galima nuslėpti. Algą parnešdavau, o kiek liko - niekas nesužinodavo”, - prisipažino jis. Žinodamas, kad kažkas turi jam reikiamą monetą, vyras tol jausdavosi nesavas, kol jos negaudavo. Stasys prisipažino, kad tomis dienomis su niekuo nesinorėdavo bendrauti.

Dabar Stasys džiaugiasi, kad pavyko darbą susieti su pomėgiu. Prekiaudamas turgavietėje dažnai susitinka su bendraminčiais. “Atsipalaiduoju čia, o kai atneša monetų, kurių neturiu, net adrenalino gaunu”, - sakė Stasys.

Jei kas nepasiseka ar nuotaika bloga, pasklaido monetų albumą ir iš karto nusiramina. “Tada jaučiuosi lyg parūkęs, nors ir nerūkau”, - pasakojo kolekcionierius.

Domisi tarybinėmis relikvijomis

Kaip pastebėjo Stasys, dažniausiai kolekcinius daiktelius perka turistai arba patys kolekcininkai. O senovinius lygintuvus perka puošti namams.

Anot monetų pardavėjo, dabar dažniausiai visi ieško tarybinių statulėlių. Ant jų turi būti išspausti ženklai, rodantys, kur pagaminta. Pavyzdžiui, Maskvoje ar Sankt Peterburge.

Šiuolaikinių statulėlių niekas neperka ir nevertina. Kad ir kokios būtų gražios, visi ieško su tarybiniais įspaudais.

Demonstruodamas savo kolekciją, Stasys trumpai papasakoja ir apie asmenybes, pavaizduotas ant monetų. Kartais jis net specialiai pasiskaito istorijos vadovėlius.

Pasitaiko padirbtų

Daugiau nei tris dešimtmečius renkantis monetas Stasys niekada į savo kolekciją nepriimtų restauruotos monetos. Tokios tik mėgėjams tinka.

“Būna, kad iš Maskvos ar Lenkijos atveža naujai pagamintas monetas. Bet mes tokias atskiriam. Juk pagal svorį ar per didinamąjį stiklą matyti, kur kalta, o kur lieta moneta”, - pasakojo Stasys.