Jau planuojate žiemos atostogas kalnuose? O galbūt dar norėtumėte pasilepinti šiluma Pietų Europoje? Nenustebkite, jeigu apartamentų užsienyje duris jums atvėrę šeimininkai prabils lietuviškai.

Namą pirko už paskolą

Atsitiktinumas ir palankiai susiklosčiusios aplinkybės – taip apgyvendinimo verslo svetimose šalyse pradžią apibūdina mūsų tautiečiai. Tiesa, patalpų nuomos jie nedrįsta vadinti rimtu verslu, kuris garantuotų solidesnes pajamas.

Į vaizdingą Austrijos Tirolio regioną Kristinos ir Mindaugo Andriuškų šeimą atginė ne verslas, o sportas. M.Andriuška – profesionalus rankininkas, Lietuvos rankinio vyrų rinktinės narys, šiuo metu žaidžiantis komandoje "ULZ Schwaz". Sportininko šeima, kurioje auga trys vaikai, Austrijoje gyvena jau septintus metus ir vis dažniau susimąsto, kad galbūt ši šalis taps jų nuolatiniais namais. Tokias mintis pakursto ir Austrijoje netikėtai įsuktas apgyvendinimo paslaugų verslas.

Kol kas sutuoktiniai nesiryžta savęs vadinti verslininkais, o pradėtą veiklą sieja tik su palankiai susiklosčiusiomis aplinkybėmis.

"Iki šiol gyvename klubo nuomojamame name. Tačiau prieš trejus metus ėmėme ieškoti nuosavo gyvenamojo ploto. Netikėtai internete Mindaugas rado skelbimą, kad parduodamas didelis namas nuostabioje, mums gerai žinomoje vietoje prie ežero kalnuose. Kadangi didelių santaupų neturėjome, teko iš banko imti paskolą. Pamažu įsikūrėme", – pasakojo K.Andriuškienė.

Apžiūrėti naujojo pirkinio pirmiausia iš Lietuvos plūdo poros giminaičiai, bičiuliai, pažįstami. Geri atsiliepimai netruko pasklisti iš lūpų į lūpas. Pamažu į svečius ėmė prašytis ir nepažįstami žmonės.

M.Andriuška prisiminė, kad idėja imtis apgyvendinimo verslo sukirbėjo dar tuomet, kai draugai kiekvieną žiemą verždavosi į Austriją paslidinėti ir prašydavo suteikti nakvynę: "Iš pradžių draugus priimdavome nakvoti savo namuose. Pamažu supratome, kad daug lietuvių nori slidinėti, jiems neužtenka tų slovakijų, jie nori aukštesnio lygio paslaugų."

Pavadino šeimininkės vardu

Taip šeimos įsigytas namas kalnų apsuptoje Achenzės ežero pakrantėje po truputį tapo svečių nakvynės vieta. Netrukus jam buvo suteiktas ir naujas vardas – "Kristina Villa". Namu, kuriame įrengti ketveri apartamentai (dviviečiai, triviečiai, kambariai su virtuvėmis, atskirais tualetais ir dušais), rūpinasi patys šeimininkai, nors didžioji darbų našta gula ant Kristinos pečių.

"Mes abu tikri miesčionys, – nusijuokė buvusi kaunietė. – Gyvenome butuose, todėl ne viskas tobulai sekasi tvarkant aplinką ir gėlynus. Tam ir laiko trūksta, nes Mindaugas turi laikytis griežto tvarkaraščio, aš prižiūriu vaikus."

Šiuo metu Andriuškai, auginantys 16-metį Ričardą, 7-metį Dovydą ir 4-erių Ievutę, gyvena netoli nuo vilos esančiame miestelyje. Pasiekti namą jiems nekyla didesnių rūpesčių – kelionė automobiliu užtrunka vos 15 minučių, tačiau sutuoktiniai pripažįsta negalintys viso savo laiko skirti vilos reikalams ir svečiams.

Pinigai nebyra

Apsistojusiems žmonėms Andriuškai tiesiog palieka raktus. "Negyvename kartu, nesiekiame kontroliuoti ar kitaip varžyti svečių, nors šiokių tokių taisyklių jie vis dėlto privalo laikytis. Mielai ir patys atvykstame pailsėti per atostogas, laisvadieniais, kai būna neužimtų kambarių. Be to, ir šiaip dažnai atvažiuojame: visada stengiamės patys pasitikti atvykstančius svečius, vasarą būtina laistyti gėles, sutvarkyti ir išvežti šiukšles, žiemą – nukasti sniegą, atsiranda ir kitų darbų", – sakė K.Andriuškienė.

Su užgriuvusiais rūpesčiais sutuoktiniai tikisi susitvarkyti patys ir samdyti pagalbinių darbininkų neplanuoja.

"Kol kas sunku. Spaudžia paskola, tenka atsisakyti kelionių, apriboti ne pačias būtiniausias išlaidas", – kad verslo pradžioje pinigai nebyra iš dangaus, patvirtino Kristina.

Tačiau paklaustas, ar penkių asmenų šeima galėtų pragyventi tik iš šio verslo, M.Andriuška net nesusimąsto: "Žinoma, galėtų, jeigu Lietuvoje nebūtų iš banko paimtos paskolos. Kol kas gaunamų pajamų pakanka tik paskolos įmokai. Vis dėlto tai – tik verslo pradžia, svečių srautas nelabai didelis. Ateityje bus matyt…"

Mokesčiais neapkrauna

Šiais metais lietuviai Austrijoje oficialiai įregistravo savo teikiamas paslaugas. Įteisinant verslą nekilo jokių papildomų rūpesčių. Tereikėjo užsukti į vietos Mokesčių inspekciją ir įsiregistruoti kaip apgyvendinimo paslaugų teikėjui (Lietuvoje tai prilygtų verslo liudijimui). Vėliau kartą per metus privaloma mokesčių inspektoriams pateikti buhalterinius dokumentus, duomenis apie gautas pajamas. Šios veiklos valstybės institucijos pernelyg nekontroliuoja ir ypatingų reikalavimų nekelia. Dukart per metus užsuka priešgaisrinės apsaugos specialistai ir patikrina šildymo sistemas, įsitikina, ar pakanka gesintuvų.

"Austrijoje tai vertinama kaip veikla, leidžianti šiek tiek prisidurti prie nuolatinio pragyvenimo šaltinio, – šyptelėjo Mindaugas. – Tai privatus verslas. Ne kiekvienas ryžtasi jo imtis Austrijoje, bet sportuojant pagal kontraktą, kuriame įtraukti šeimos nariai, kitaip apskaičiuojami mokesčiai. Taigi turime šiek tiek privilegijų. Tačiau baigsis sportinė karjera, baigsis ir lengvatos."

Vasarą Austrija dar nevilioja

Sutuoktiniai pasakojo, kad dauguma vietos gyventojų užsiima apgyvendinimo verslu, nes ši vieta yra nuostabus kurortas.

"Čia panašiai kaip Palangoje: jei tik turi laisvų kambarių, juos išnuomoji poilsiautojams. Žinoma, lygis ne toks, kaip vis dar pasitaiko Lietuvos kurortuose – niekas vietoj lovos nepasiūlys lentos ant keturių plytų sandėliuke, nors ir labai nebrangiai. Austrijoje pasiūla plati: nuo prabangių viešbučių su SPA iki nakvynės pas ūkininką", – tikino Kristina.

Daugiau svečių vilos šeimininkai kol kas sulaukia žiemą nei vasarą. Tai Andriuškų ne itin ir stebina. Apie 80 proc. svečių atvyksta iš Lietuvos, o mūsų tautiečiams poilsis Austrijoje pirmiausia asocijuojasi su slidinėjimu kalnuose. "Vasarą Austrijos lietuviai dar nėra atradę. Atvykusieji šiltuoju metu nė kiek nenusivilia. Jie būna maloniai nustebę. Galima rinktis ramų poilsį paplūdimyje prie smaragdinio ežero, žvejybą, nardymą arba aktyvias pramogas kalnuose", – austrišką vasarą gynė K.Andriuškienė.

Iš lūpų į lūpas

Apie 1700 km nuo Kauno – šį atstumą dauguma pas Andriuškus vykstančių tautiečių įveikia automobiliais, skristi lėktuvais ryžtasi ne kiekvienas, nes oro bendrovėms tenka papildomai mokėti už slidinėjimo įrangos bagažą.

Iš viso aplink Achenzės ežerą, nuo Zalcburgo nutolusį apie 140 km, apie 40 km – nuo Insbruko, yra trys slidinėjimo trasos. Atvykę su mašinomis turi dar didesnes galimybes – maždaug per valandą galima pasiekti 70 skirtingų slidinėjimo trasų.

Be lietuvių, Andriuškai sulaukia ir nemažai lenkų, užsuka italų, vokiečių, švedų, graikų. "Mūsų interneto puslapis reklamuojamas tik Lietuvoje. O klientų iš užsienio ratas daugiausia plečiasi per pažįstamus. Vos susipažinome su vienu graiku, jau iš Graikijos ir atvažiuoja žmonės pagyventi", – nusijuokė Mindaugas.

Apsistoti viloje "Kristina" žmogui para kainuoja nuo 20 eurų. Už keltuvus žiemą tenka mokėti nuo 20–40 eurų už dieną. Nors lietuvių verslas dar gana jaunas, jie jau turi ir nuolatinių klientų būrį.

"Pavyko atsivilioti žmones, kurie daug metų slidinėjo Slovakijoje. Ir jie pripažino, kad pagal kainos ir suteiktų paslaugų santykį Austrija gerokai pranoksta Slovakiją. Į Slovakiją grįžti niekas nebenori", – pridūrė M.Andriuška.

Surado bendrą kalbą

Verslą pradėjusiems lietuviams neteko atlaikyti priešiškų vietos gyventojų žvilgsnių. M.Andriuška pripažįsta, kad austrai šiek tiek atsargiau žiūri į turkus, buvusios Jugoslavijos regionų gyventojus, o Rytų europiečiai jiems kelia daugiau pasitikėjimo, ypač tie, kurie dirba, o ne gyvena iš pašalpų. Ypač artimai su lietuviais bendrauja Mindaugo klubo nariai.

Kaimynai lietuvių šeimyną priėmė labai draugiškai. "Susitikome, pasikalbėjome, net regiono istoriją mums papasakojo. Ir mes džiaugiamės suradę bendrą kalbą, nors nemažai aplinkinių gyventojų yra vyresnio amžiaus", – pasakojo Mindaugas.

Ar pasibaigus kontraktui su klubu, Andriuškai toliau leis šaknis Tirolio regione? Atsakydamas į šį klausimą šeimos galva nesiryžta spėlioti: "Sunku pasakyti, kaip bus. Jeigu galėsiu žaisti, galbūt dar išvažiuosime į kitą šalį? Žinoma, toks sprendimas nebūtų lengvas. Vaikai čia jau lanko darželį, mokyklą. Tačiau mūsų šeima darni, komunikabili, esame daug kur gyvenę, keliavę. Sprendimą surastume."

Lietuviai pripažįsta, kad Austrija itin patraukli savo sutvarkyta socialine sistema, tad galbūt šeimos tolesnis gyvenimas bus susietas būtent su šia šalimi.

Tolimas kelias

Poilsį užsienyje tautiečiams siūlo ir Dianos, nepanorusios viešinti savo pavardės, šeima. Kauniečiai dar 2000-aisiais Juodkalnijoje, visai netoli Kroatijos sienos, nusipirko namą. Šis turtas ir paskatino juos vėliau užsiimti apgyvendinimo verslu.

"Pasidairyti nekilnojamojo turto Juodkalnijoje mus pakalbino draugai. Susidomėjome, nes ne kartą lankėmės Kroatijoje. Mums labai patiko ši šalis ir apskritai Balkanų regionas. Tuo metu Juodkalnija dar nebuvo atsiskyrusi nuo Serbijos, daug kas bijojo ten važiuoti. Nekilnojamojo turto pasiūla buvo gana didelė, o kainos dar neišpūstos", – pasakojo Diana.

Ilgai nesvarsčiusi šeima namą išsirinko Baošići miestelyje, apie 30 km nutolusiame nuo Kroatijos sienos. Pirmus metus ten kauniečiai nuvažiavo net penkis kartus ir įsitikino, kad 2100 km – pernelyg tolimas kelias, tad leistų sau kasmet taip dažnai ten lankytis.

Taip ilgainiui poilsį prie Adrijos jūros įvertino šeimos pažįstami, draugai, bendradarbiai. Vėliau šeima nusprendė praplėsti svečių ratą ir sukūrė interneto svetainę lietuvių kalba.

Talkina kaimynai

Praėjusi vasara jau buvo antra, kai Dianos šeima oficialiai siūlo apgyvendinimo paslaugas. Šiemet, nors ir besitęsiant ekonomikos sunkmečiui, name apsistojo daugiau žmonių nei pernai.

Tiesa, kauniečiai savo verslu rūpinasi per atstumą. Diana su šeima gyvena Kaune, o namą Juodkalnijoje prižiūri vietos gyventojai, įsikūrę kaimynystėje. Su poilsiautojais Diana tik susitinka Lietuvoje, perduoda namo raktą ir palinki gero poilsio.

"Susitarėme su kaimynais, pensininkų pora, kad jie prižiūrėtų namą, priimtų lankytojus, viskuo pasirūpintų. Jie mums kaip angelai sargai", – džiaugėsi pagalba pašnekovė.

Su kaimynais lietuviai nesunkiai susikalba rusiškai ir jau yra šiek tiek pramokę serbiškai. "Visi Juodkalnijos gyventojai yra labai geranoriški ir visada pasiruošę padėti, kad ir kokia problema būtų", – gerų žodžių vietos gyventojams negailėjo kaunietė.

Sezonas – kaip Lietuvoje

Diana, kaip ir Andriuškai Austrijoje, nuomojamo namo nevadina rimtu verslu: "Daug pelno ši veikla neduoda. Namą nuomojame tam, kad jis nestovėtų tuščias. Žinoma, uždirbtų pinigų užtenka susimokėti nekilnojamojo turto mokesčiams, atsiskaityti su kaimynais, tačiau daug laisvų pinigų nelieka."

Kauniečiai savo paslaugas yra oficialiai įregistravę. Jiems tereikia už kiekvieną turistą sumokėti nustatyto dydžio mokestį Valstybinei turizmo agentūrai – tuo taip pat pasirūpina kaimynai. Daugiau ypatingų reikalavimų valstybinės institucijos nekelia.

Nors Juodkalnijoje vasara gerokai ilgesnė nei Lietuvoje, svečiai, iš kurių dauguma lietuviai, pradeda plūsti tik liepą, o turistų sezonas tetrunka porą mėnesių.

"Visai kaip Palangoje, – patvirtino Diana. – Dėl to šiek tiek liūdna, nes tikėjomės svečių sulaukti ir kitais mėnesiais. Ilsėtis Juodkalnijoje galima visus metus, nes klimatas malonus ir žiemą."

Pavyzdžiui, sausį temperatūra saulėkaitoje įšyla iki 18 ar net 20 laipsnių. Labai smagu ir lapkritį, kai pradedamas nuimti apelsinų, greipfrutų derlius. Gegužę oro temperatūra gali siekti ir 30 laipsnių, nors jūra dar būna vėsoka. Tačiau lietuviams atostogas įprasta planuoti vasaros mėnesiais, kai jau prasidėjusios moksleivių atostogos.

Kauniečiai dar svarsto, ar nevertėtų savo paslaugų pareklamuoti Juodkalnijos kaimynėje – Serbijoje. Dviejų aukštų name yra 12 miegamųjų vietų. Nakvynė žmogui kainuoja 10 eurų, o norint išsinuomoti antrame aukšte esantį 3 kambarių butą teks pakloti 70 eurų už parą.

Priekabesni svečiai pabamba

Diana su vyru ir dviem dukromis dažniausiai atostogauja dvi tris savaites birželį, kai dar būna mažesnis poilsiautojų srautas.

Pašnekovė tikino, kad iki šiol jos šeimai neteko gailėtis investavus į nekilnojamąjį turtą užsienyje. Tačiau moteris neatmeta galimybės, kad galbūt ateityje apsispręs namą parduoti.

Dažniausiai tautiečiai Juodkalniją pasiekia automobiliais. Tik retas skrenda lėktuvu, dažniausiai – iki Dubrovniko, Kroatijoje.

Pagal kainų lygį Juodkalnija kol kas yra pigesnė už Lietuvą. Tai, žinoma, džiugina čia atostogaujančius tautiečius. Tačiau priekabesni svečiai pabamba ir dėl siaurų paplūdimių, ir dėl tvarkos.

"Negaliu sakyti, kad Juodkalnijoje aplinka netvarkinga. Tai greičiau – tam tikra laisvė, – atsargiai rinko žodžius pašnekovė. – Kai kuriems žmonėms reikia nublizginto varianto. Tačiau tiems, kurie daugiau keliavę, tinka viskas."

Šioje nedidukėje Balkanų regiono valstybėje jau esama ir prabangos: aukščiausios klasės restoranų, viešbučių, parduotuvių.