„Turiu galimybių pasą, bet specialiai neinu su juo ir niekam nerodau. Kodėl savo duomenis turiu duoti kažkam žiūrėti? Neduodu. Aš persirgusi, galimybių pasą turiu iki lapkričio 1 dienos. Jie negaus iš manęs. Ateinu į turgų, nusiperku, o parduotuvės tegul bankrutuoja. Jeigu jos pažemino mus, tegul dirba toliau pačios“, – piktinosi žurnalistų kalbinta prie turgaus sutikta garbaus amžiaus moteris.

„Aš suprantu, jei mane policininkas sustabdytų, turėčiau jam parodyti savo lietuvišką pasą. O dabar vyras man sako: „Duok man savo telefoną, aš einu į parduotuvę.“ Jis neturi, nors irgi persirgo, bet neišsiėmė. Aš jam daviau telefoną, jis eina su mano, tai koks čia galimybių pasas? Ten niekas neklausia – nuskenuoja ir eina. Vieną kartą buvo įėjęs“, – pridūrė ji.

Kodėl savo duomenis turiu duoti kažkam žiūrėti? Neduodu. Aš persirgusi, galimybių pasą turiu iki lapkričio 1 dienos. Jie nagaus iš manęs.

Anksčiau, kol ribojimų su galimybių pasu nebuvo, pašnekovė sakė besilankydavusi didžiuosiuose prekybos centruose – „Rimi“, „Maximoje“ ar „Akropolyje“. „Dabar iš principo neinu – einu į turgų“, – atviravo garbaus amžiaus moteris.

Paklausta, ar didiesiems prekybos centrams pavyktų ją susigrąžinti, jei viliotų smarkiai nuleistomis kainomis, pašnekovė tarstelėjo neseniai girdėjusi, kad tualetinis popierius „Maximoje“ dabar su 50 proc. nuolaida, tačiau net ir tokia akcija nepakeitė jos nusistatymo prieš galimybių pasą. Ji tvirtai laikėsi savo: „Man nereikia – turiu prisipirkusi“.

Nuomonės ji nepakeitė ir pasiteiravus, o kas, jei norėtų nueiti į kokį nors renginį? „O kam man reikia? Renginį namuose padarysiu, jei norėsiu. Turiu sodą, kam man tas renginys? Man nieko nereikia“.

Dar viena žurnalistų kalbinta garbaus amžiaus moteris sakė, kad galimybių paso atsiradimas jos apsipirkimo krypčių ir vietų nepakeitė. „Džiaugiuosi, kad ir kiti turi, kad yra pasiskiepiję, – sakė ji ir pridūrė, deja, nesidžiaugianti už tuos, kurie galimybių paso neturi. – Reikėtų turėti, reikėtų skiepytis. Ligomis baisu užsikrėsti – ypač vyresnio amžiaus žmonėms“.

Pastarajai pašnekovei antrino ir sutiktas vyriškis teigdamas, kad galimybių paso atsiradimas leidžia jam jaustis saugesniam. Todėl pataria visiems jį turėti.

Kai kurie prie didžiųjų prekybos centrų kalbinti žmonės taip pat piktinosi. „Lakstyti reikia po visą miestą. Argi galima taip daryti kaip daro mūsų valdžia? Neturime galimybių paso ir einame ten, kur jo nereikia. Dabar ten, kur eidavau anksčiau, neinu, dėl to, kad senam žmogui reikia lakstyti po miestą. Argi galima taip? Šitaip negalima daryti. Kaimynų reikia prašyti, kad paimtų ir nuvežtų“, – apmaudo neslėpė garbaus amžiaus moteris.

Dabar ten, kur eidavau anksčiau, neinu, dėl to, kad senam žmogui reikia lakstyti po miestą. Argi galima taip? Šitaip negalima daryti. Kaimynų reikia prašyti, kad paimtų ir nuvežtų.

„Žinote, mes gyvename stebuklų šalyje – kaip galima uždaryti maisto produktų parduotuves pagyvenusiems žmonėms? Norite, kad badu mirtumėme?“– plūdo kitas vyriškis.

O štai, sutikta pora užsiminė ir apie dar vieną nepatogumą – esą nuėjus į kai kuriuos prekybos centrus, ne visuose juose įranga nuskaito galimybių pasą, todėl tenka išeiti. Jie pastebėjo, kad net ten, kur galimybių pasų pateikti nereikia, pirkėjų srautai yra labai sumažėję – dabar esą galima įeiti laisvai, nesistumdant.

„Man viskas gerai – turiu galimybių pasą ir visai nepergyvenu. Žmonės labai principingi – nenori skiepytis, o tai kenkia visai mūsų tautai. Ten, kur reikia galimybių pasų, darbuotojai normaliai juos patikrina, bet žmonių gal šiek tiek ir sumažėjo“, – teigė prie prekybos centro, kur reikia pateikti galimybių pasą, kalbinta moteris.

„Buvau vaistinėje, tai tokios moteriškės sakė: „Ačiū Dievui, kad į šitą vaistinę galima užeiti be galimybių paso“. Labai daug yra žmonių, kurie nesiskiepija“, – tarstelėjo kita moteris.