Kodėl nuosavas būstas vis dar laikomas gyvenimo siekiu ir ar toks požiūris visada racionalus, pasakojo „Luminor“ banko finansavimo srities vadovė Laura Žukovė.

– Tyrimas parodė, kad net 74 procentai Lietuvos gyventojų nori gyventi nuosavame būste. Tai kodėl, jūsų manymu, ši nuostata yra tokia stipri mūsų šalyje?

– Tikrai ne vienas esame girdėję, kaip lietuviai myli nekilnojamą turtą. Bet iš tiesų, ką rodo ir mūsų tyrimas, ir apskritai – tai yra neatsiejama finansinio stabilumo ir socialinės gerovės reikšmė mūsų valstybei.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kaip jūs galvojate, tai labiau susiję su emociniu mūsų saugumu – norisi nuosavo būsto, ar labiau su racionaliu finansiniu planavimu?

– Iš tiesų tiek vienas, tiek kitas dalykas lemia tą siekį turėti nuosavą būstą. Čia tikrai veikia ir emocinis paveikslas, nes nuosavas būstas dažnai siejamas su tam tikra finansinio stabilumo išraiška. Bet iš tiesų, jei žiūrėtume ir lygintume skaičiais, tai yra ir finansiškai racionalus sprendimas. Paimkime, pavyzdžiui, Vilnių – dviejų kambarių, vidutinio ploto, apie 55 kvadratų butą. Vidutinė paskola tokiam butui šiandien siektų apie 120 tūkstančių, jei tai nėra nauja statyba, bet butas įrengtas, nereikalaujantis papildomų investicijų. Tuo tarpu nuoma – tokio būsto per mėnesį sudarytų apie 650 eurų ir daugiau. Jeigu lyginame su paskolos įmoka – ji sudarytų apie 550 eurų. Tad, žiūrint taip, įsigyju šį būstą kaip nuosavybę.

Bet reikėtų įvertinti ir platesnį paveikslą, nes, vertinant būstą kaip sprendimą – racionalų ar ne – turbūt reikia įsivertinti ir rizikas, kurias gyventojas prisiima imdamas būsto paskolą. Turi užtikrinti pajamų stabilumą, taip pat yra ir pradinis įnašas, kurį ne visi turi, bei daugybė kitų veiksmų. Bet jei žiūrėti paprastai – kodėl sakome, kad tai racionalus sprendimas? Dažnu atveju todėl, kad turėdamas nuosavą būstą investuoju į savo kapitalą, o nuomos išlaidos ilguoju laikotarpiu lieka išlaidomis.

– Apskritai, žvelgiant į Lietuvą ir Baltijos šalis Europos kontekste, panašu, kad labiau mylime nekilnojamą turtą, daugiau turime asmeninės nuosavybės. Ką vis dėlto tai rodo? Galbūt nepakankamą finansinį raštingumą, nes nesirenkame kitų priemonių, į kurias galėtume investuoti pinigus? O gal pas mus turtas vis dar įperkamas, o kitose šalyse jau sunkiai įkandamas?

– Iš tiesų tai galėtų parodyti tiek vieną, tiek kitą dalyką, bet skirtumai matosi aiškiai. Jeigu pasižiūrėtume į Baltijos šalis ir Europos Sąjungos vidurkį – Europos Sąjungoje apie 70 procentų gyventojų turi būstą kaip nuosavą. Tuo tarpu Baltijos šalyse, jei paimtume Lietuvą, net 88 procentai gyventojų turi būstą kaip nuosavybę – su paskola ar be jos. Skirtumas pakankamai didelis. Tad tai gali rodyti didesnį prisirišimą prie nuolatinės gyvenamosios vietos, bet tuo pačiu ir būti signalas apie tam tikrus skirtumus, susijusius su būsto įperkamumu.

– Kaip, jūsų nuomone, lietuvių požiūris į būstą keisis per artimiausią dešimtmetį? Ar jaunesnė karta bus lygiai taip pat orientuota į nuosavybę?

– Prognozuoti tikriausiai sudėtinga, bet matome, kad jaunas žmogus daug lanksčiau žiūri į gyvenamąją vietą ir dažnu atveju nesirenka būsto nuosavybės kaip pagrindinio kriterijaus. Kas tai lemia? Keičiasi pats darbo konceptas – jauni specialistai gali rinktis lanksčią darbo vietą, kas natūraliai formuoja poreikius ir gyvenamajai vietai. Šią tendenciją pastebime vis dažniau ir, manau, ateityje matysime tą patį reiškinį.