„Parklupdo mus piniginiai santykiai neretai... Jie yra stiprūs mūsų emocijų dirgikliai“, – teigė gydytojas, neuromokslininkas ir psichoterapeutas dr. Julius Neverauskas.
Jo teigimu, pinigai dažnai tampa psichologiniu ekvivalentu saugumui, pripažinimui, ryšiui ar net savivertei. „Visas žmogaus gyvenimas yra apie poreikius. O pinigai yra tas galios šaltinis, kuris gali tenkinti įvairius poreikius“, – aiškino dr. Julius Neverauskas.
Kodėl vienam pinigai reiškia saugumą, kitam – laisvę, o trečiam – vertę? Kodėl net turėdami daugiau vis tiek nejaučiame ramybės?
Apie tai, kas iš tiesų motyvuoja žmones, kodėl pinigai ne visada veikia, dr. J. Neverauską kalbino Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentė Elena Leontjeva.
– Pinigai keičia mūsų santykius ir darbovietėje – tarp darbdavio, darbuotojo, kolegų.
– Jau keletą tūkstančių metų mes turime pinigus ir jie atlieka daug visokių funkcijų. Jeigu mes paklaustume, kas yra pinigai, tai, manau, kad daugybę atsakymų galime duoti – tai yra mato, vertės galios, statuso vienetas, tai yra energija. Kartais mes užmirštame šitą žodį, o verslas žino, kad jie yra energija. Verslininkai moka sukoncentruoti šitą energiją ir kurti naują energiją. Labai svarbu suprasti, kad mes greičiausiai niekur nedingsime, turėsime būti tame santykyje ir su pinigais, ir su kitais žmonėmis.
– Parklupdo mus piniginiai santykiai neretai ir galiu pastebėti, kad jie tikrai yra dideli mūsų emocijų trigger'iai. Ką reikia žmogui apie tai suprasti? Ko jis iš tiesų stokoja, kai stokoja pinigų?
– Visas žmogaus gyvenimas yra apie poreikius. Ir pinigai yra toks galios šaltinis, kuris gali padėti tenkinti poreikius. Pradėkime nuo apatinių, saugumo, ekonominių poreikių.
Manau, kad šiuo metu visi Lietuvos gyventojai, tegul nepyksta, yra patenkinę ekonominius poreikius, nes tai nėra apie kažkokius prabangius poreikius, bet apie paprastus ekonominius poreikius – maistas, stogas, būstas, vanduo ir šiluma. Ir aš manau, kad šiuo metu mes turime visas galimybes juos patenkinti. Kiti poreikiai, kai mes norime kažko prašmatnaus arba geresnio, čia jau yra ne ekonominiai poreikiai.
Antras poreikis yra saugumo poreikis. Čia reikia prisiminti, kad saugumas tai ne tikrasis, bet mūsų suvokiamas saugumas. Nes yra didelis skirtumas. Yra žmonių, kurie jaučiasi labai nesaugiai, nors iš tikrųjų jiems niekas negresia. Šitą funkciją atlieka pinigai, bet čia yra tik viena iš funkcijų. Pavyzdžiui, organizacijos perspektyvoje vadovai gali šitą žmogaus poreikį tenkinti ne tik panaudodami pinigus, bet ir kitais dalykais – net ir žodžiais. Tai gali irgi suteikti daug.
Pinigai yra toks galios šaltinis, kuris gali padėti tenkinti poreikius.
Pakalbėkime apie savivertės poreikį. Ankstesnėje visuomenėje svarbesnė buvo ekonomika, saugumas, bet apie savivertę buvo kalbama mažiau, nes skirtumai tarp žmonių buvo mažesni. Šita galimybe tapo didesnė. Žmogus apie savo vertę sprendžia pats, bet paskui ir kiti žmonės sprendžia. Tai psichologine prasme nėra teisinga, nes mūsų vertė nėra matuojama pinigais, bet žmonės, deja, tai daro. Pinigai gali tenkinti ryšio poreikį. Pavyzdžiui, darbe, jeigu tu esi gerbiamas, gauni kažkokias pajamas, žmonės irgi matuoja pagal tai, tai tada darai įtaką savo kolegoms ir kitiems žmonėms.
Dar aukštesnis poreikis – savirealizacijos poreikis. Tokie žmonės, kurie praktikuoja išmintį ir jos siekia, supranta, kad pinigai yra energija, kuri gali padėti žmonėms save realizuoti.
Ir aukščiausias yra transcendencijos arba dvasingumo poreikis. Turime žmonių, kurie bando savo sukauptus, uždirbtus pinigus panaudoti ir savo, ir kitų žmonių transcendencijos poreikių tenkinimui.
– Mes, ekonomistai, sakome, kad pinigas yra visuotinis ekvivalentas. Dabar skamba taip, kad jis yra ekvivalentas daugeliui kitų dalykų, kurie net nėra ekonominiai. Ar būtų teisinga taip mąstyti? Ar mes truputį peržengiame raudonas linijas?
– Jokių raudonų linijų jūs neperžengiate. Tik reikia pridėti žodį ekonominis ekvivalentas. Iš tikrųjų šiuolaikinėje ir turtingesnėse visuomenėse jie praranda šitą vertę, nes dauguma žmonių gali tenkinti šiuos savo poreikius. Ir tada jie tampa psichologiniais ekvivalentais įvairiausių kitų mūsų niuansų – ir pasilyginimo, ir visą kitą. Tad pridėkime žodį psichologinis.
– Kartais sakoma, kad žmonės, kurie pradeda taupyti, mėgsta laikas nuo laiko atidaryti, savo sąskaitą, pasižiūrėti, kiek ten priaugo. Galbūt tai nėra labai racionalu? Galbūt žmogus taip tenkina savo saugumo poreikį, kai jis jaučia, kad turi kažkokią pagalvę?
– Taupantys žmonės tenkina ne tik šitą poreikį ir net, sakyčiau, mažiau tenkina šitą poreikį. Taupantys žmonės daugiau tenkina savo kontrolės poreikį. Nes jie taupo ir tokiu būdu jaučia, kad jie kontroliuoja savo gyvenimą. Aišku, giluminiai įsitikinimai yra visokie – gali būti ir jaustas nesaugumas vaikystėje. Bet jie jaučia, kad jie kontroliuoja. Tačiau jie dažnai jaučiasi klaidingai, kad kontroliuoja savo ateitį. Nes taupymas ne visada mums sukuria ateitį – investicijos mums kuria ateitį.
Tai gali būti ir apie žmogaus savivertę, apie žmogaus galią. Mano nuomone, iš tokio psichologinio taško, nes daug metų dirbu ir su vadovais, ir su organizacijomis, tie, kurie investuoja labai daug į taupymą, tiems labai sunku investuoti į uždarbį. Ji sukoncentruoja savo dėmesį, energiją, savo pastangas į sutaupymą ir jiems pritrūksta laiko kūrybiškai galvoti. Mano įsitikinimu, tie žmonės, kurie vis dėlto uždirba daugiau nei kiti žmonės, ne taip stipriai galvoja apie taupymą. Jie visą dėmesį koncentruoja į uždirbimą. Ir mes turime tokį terminą „deginti pinigus“. Tam taupančiajam toks žodis yra labai baisus. Bet mes žinome, kad kartais yra deginami milijonai, jeigu mes pažiūrėsime į pasaulio praktikas, tai daroma tam, kad būtų sukurta šimtą kartų didesnė vertė. Daugumai žmonių rekomenduotinas sprendimas yra balansas. Bet tie, kurie nori pralysti pro adatos skylutę, kartais turi apsispręsti, gal vis dėlto nesukoncentruoti tiek daug savo laiko ir pastangų į taupymą.
Taupantys žmonės daugiau tenkina savo kontrolės poreikį.
– Ekonomikoje yra toks terminas – laiko arba momento pirmenybė. Jeigu žmogus gyvena pagal momento pirmenybę, jis nori viską iš karto išleisti, suvartoti, pasidžiaugti. Tai lemia tai, kad jie nelabai mato rytojaus, neturi ilgalaikės vizijos. Progresas žmonijoje atsirado tada, kai supratome, kad reikia šiek tiek atidėti, reikia šiek tiek investuoti. Turbūt iš kažkokių psichologinių štampų, baimės, galbūt nepasitikėjimo ateitimi žmogus nori iškart visus tuos zefyrus suvalgyti.
– Čia būtent ekonomistai, vadybininkai ir finansininkai daro labai didelę klaidą. Jie visus žmones tarsi sulygina, o neuromokslas sako, kad žmonės jau gimsta skirtingi, su labai skirtingu impulsų valdymu. Jau vieni maži, trejų metų vaikai taupo, o kiti – ne. Ir čia yra jų impulsų valdymas. Dėl to vieni žmonės yra linkę į priklausomybes.
Šiuo metu pati didžiausia priklausomybė yra ekranų priklausomybė, už tai, kad tai tau duoda greitą apdovanojimą, gauni pasitenkinimą labai pigiai. Vyksta pripratimas, tada reikia dar didesnio stimulo ir tu nepastebi, kaip tavo gyvenimas eina prie ekrano.
Reikia atkreipti dėmesį, jeigu mes norime apsispręsti, mes turime žinoti savo smegenų struktūrą. Ir jeigu esame linkę daugiau impulsyviai elgtis, tada mes galime būti tie, kurie pinigus išleidžia čia pat. Bet kiti kaip tik nori kuo daugiau uždirbti, o ne kuo daugiau išleisti. Bet tai labai priklauso nuo mūsų smegenų. O daugiau nei 50 proc. to gauname iš savo mamos ir tėčio bei iš protėvių.
Visas „Žinių radijo“ reportažas – vaizdo įraše:
(be temos)