Jolita Surgutanovienė, „Telia“ personalo atrankos vadovė pasakojo, kad jaunoji karta nori mokytis ir matyti prasmę savo darbe.

– Iššūkis keliomis prasmėmis. Pirmiausia – suprasti, ar žmogus pritaps prie įmonės kultūros ir aplinkos. O kitas iššūkis – turbūt ir tam pačiam žmogui suprasti, ar jis čia tikrai tinka. Taip, pasamdyti pastaraisiais metais darosi šiek tiek sunkiau negu anksčiau, nes žmonės ir darbdaviai renkasi.

– Tik vienas iš dvylikos atrankų specialistų mano, kad po 2000-ųjų gimę Z kartos atstovai turi reikiamų įgūdžių ir motyvacijos. Tai yra labai mažai, ar ne?

– Yra pozicijų, kur jaunas žmogus puikiai tinka ir gali dirbti bei nešti vertę jau nuo pirmos dienos. Yra tokių vietų, kur, be abejo, gali būti, kad toje kartoje dar nerasime tos kompetencijos. Darbas yra kelionė.

– Kodėl? Ar ta jaunoji karta tiesiog kitokia? Pavyzdžiui, ar jie kitaip mato pasaulį?

– Sakyčiau, taip – jauna karta yra drąsesnė, sąmoningesnė, turbūt geriau žino, ko nori, ir labai kryptingai į tą eina. Ir čia turbūt atsiranda konfliktas – jie žino, ko nori, mano esantys tam pasiruošę, bet aplinka nori truputį kitų dalykų arba dar nepasiruošusi prisitaikyti prie šių jų norų. Tuomet atsiranda mažas konfliktas, kurį reikia apeiti, suprasti, išmokti.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Čia yra kartų skirtumas? Taip pat, jeigu jaunas žmogus jau dirba, kas trečias galvoja: „Aš norėčiau kito darbo“ ir planuoja jį pakeisti per artimiausius dvejus metus. Ar tai dažna? Ar keisti darbą kas dvejus metus yra įprasta?

– Žmonės nori greitai – čia ir dabar. Pabandžiau, pavyko, padariau, kas toliau? Tai gali būti toje pačioje pozicijoje – tada viskas gera. Jei toje pozicijoje prieini tarsi lieptą – pabandei, patiko, bet nebenori to kartoti šimtą kartų. Norisi judėti toliau. Tada prašai: „Duokite man kitą poziciją – noriu mokytis, pažinti, greičiau suprasti.“ Jeigu įmonė geba tą alkį ir norą mokytis kažkokiais būdais patenkinti – tada santykis užtrunka, taps ilgesnis. Bet jei žmogus nori čia ir dabar, nelauks dar pusę metų – be abejo, jis gali pasirinkti kitą darbdavį, kuris padės pasiekti jo svajonių.

Jauna karta yra drąsesnė, sąmoningesnė, turbūt geriau žino, ko nori, ir labai kryptingai į tą eina.

– Darbdaviui tai blogai? Nes kai kurie darbai vis dar yra labai monotoniški ir gali būti nuobodūs.

– Be abejo, taip. Yra rutininių darbų, į kuriuos reikia žmogų įvesti. Ir jeigu jis išeina po pusmečio ar metų – vėl naujai įvedinėji. Atrodo, tik apšilęs kojas, o jau nori išeiti. Taip, tai iššūkis kai kuriose funkcijose, kai kuriose pozicijose. Bet čia turėtų pagelbėti dirbtinis intelektas – daugelį rutininių darbų galima bus perduoti technologijoms, o ne žmonėms.

– Ar galite pasakyti receptą, kaip motyvuoti jaunus žmones? Iš tyrimų jie labai aiškiai sako, ko nori, ar ne?

– Turbūt reikia kalbėtis, daug kalbėtis, aiškintis. Pati per tai einu ne kartą, nes mano komandoje dirba nemažai jaunų žmonių. Mes kalbamės, duodame jiems didesnį kontekstą, paaiškinimą, kodėl vieni dalykai vyksta vienaip, kiti – kitaip. Be abejo, turi padėti jiems judėti, rasti iššūkių pareigose, duoti papildomų veiklų arba padėti ieškoti vietos kitoje rolėje, toje pačioje kompanijoje. Labai smagu, kai žmogus padirba pas tave, nueina pas kolegą, padirba ir žiūrėk – jau ta kelionė užsitęsia trejus, ketverius, penkerius metus vienoje įmonėje.

– Apkalbėjome jaunąją kartą, bet gal ir mūsų – ankstesnę – kartą kažkas apkalbėjo, kai pradėjome darbintis? Gal taip pat atrodėme, kaip šiandien jaunoji karta?

– Manau, kad taip. Ir jūs, ir aš, ne kartą esame girdėję iš močiutės ar tėvų: „Oi, kokie jūs kitokie, jaunimas, ar ne? Ko jūs čia bėgiojate, ko blaškotės? Dirbome 20 metų, o jūs kodėl negalite vienoje vietoje?“ Taip, tą patį dabar sakome jaunajai kartai.

– Jie nėra beviltiški, ar ne?

– Jie yra puikūs žmonės. Manau, kad tiesiog turime kalbėtis, nes labai daug mokomės vieni iš kitų.