Agropolitikos paradoksai
Dar 1994-aisiais priimtame ir iki dabar galiojančiame LR ūkinių gyvūnų veislininkystės įstatyme yra įtvirtinta nuostata, kad būtent veislinė gyvulininkystė yra prioritetinė žemės ūkio šaka. Ši nuostata vėliau ne kartą pakartota, nes mėsiniai ir pieniniai galvijai, kiaulininkystė – tai ne tik ūkiuose gaminami maisto produktai parduotuvių lentynose. Stiprūs ūkiai – tai ir gyvybingas kaimas, darbo vietos, kuriama pridėtinė vertė, didesnis šeimų pragyvenimo lygis ir net aplinkosauga: pievų ir ganyklų priežiūra, mėšlo tvarkymas ir jo grąžinim į dirvožemį. O Svarbiausia – valstybės gebėjimas apsirūpinti vietiniu maistu.
Tačiau čia ir slypi vienas didžiausių Lietuvos agropolitikos paradoksų: gyvulininkystė vadinama prioritetine, bet patys gyvulių augintojai šį prioritetą jaučia mažiausiai. Investicijos, augančios gamybos sąnaudos, nuolat griežtėjantys aplinkosaugos reikalavimai, nepaprastai aukšti gyvūnų gerovės standartai, darbuotojų trūkumas ir nepastovios supirkimo kainos ūkininkams tampa kasdieniais iššūkiais. Todėl labai svarbi valstybės parama, tačiau statistika rodo, kad ji padengia tik labai mažą dalį sulig naujais reikalavimais didėjančių sąnaudų, tad ūkiams vis sunkiau ne tik dirbti šiandien, bet ir planuoti ateitį.
Dar nėra tradicijos
Kiekviena gyvulininkystės sritis turi savų iššūkių. Pienininkai nuolat jaučia įtampą dėl per mažų ir nuolat svyruojančių pieno supirkimo kainų. Mėsinių galvijų augintojams tenka kitų iššūkių – jų veiklos grąžos už šiandien atliktą darbą tenka laukti kelerius metus, kol gyvulys užauga. Kita vertus, Lietuvoje neskatinamas jautienos vartojimas, todėl dėl nuolat didėjančių sąnaudų išaugusių kainų ši itin kokybiška mėsa vartotojams sunkiai įperkama. Ką jau kalbėti apie dar brangesnę ekologinių ūkių produkciją.
Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos (LMGAGA) tarybos pirmininkas Nerijus Gricius sako, kad kartais, iš šono žvelgiant, sunku suprasti, kam ir kokio dydžio parama skiriama, nes gyvulininkystė labai dažnai suplakama į vieną sritį, nors tarp paramos gavėjų yra ir mėsinių galvijų, ir kiaulių ūkiai, ir pieno gamintojai, ir kt. „Nepasakyčiau, kad mėsinių galvijų augintojų finansinė parama yra didelė, – sako N. Gricius. – Tačiau yra daug ir kitokių problemų, susijusių su mėsine galvijininkyste.“
LMGAGA vadovas primena, kad praėjo tik apie 30 metų, kai į Lietuvą buvo atsivežti pirmieji mėsiniai galvijai. Anksčiau jų auginimo tradicijos Lietuvoje nebuvo, ji pradedama formuoti per santykinai trumpą laiką. Kol kas tas vartojimas nedidelis. „Žmogaus nepriversi vartoti, jeigu jis iki dabar valgė daugiausia kiaulieną, – sako N. Gricius. – Reikia daugiau laiko, kad žmogus įsisąmonintų, jog jautiena yra sveikesnė mėsa nei, pvz., kiauliena. Tokiam visuomenės švietimui ir valstybė turėtų įdėti pastangų – geriau suvalgyti mažiau, bet kokybiškesnio maisto, nei kimšti į save bet ką. Reikia ir noro. Kitose šalyse jautienos vartojama daug daugiau, bet ten yra senos tradicijos, perduodamos iš kartos į kartą, kurių viena svarbiausių – vartoti savo krašte užaugintą, pagamintą produkciją.“
Iš tiesų nesunku pastebėti, kad užsienyje restoranų, kavinių meniu retai kur rasi kiaulienos patiekalų, tačiau jautienos, žuvies apstu. Lietuviai – kiaulienos mėgėjai, nors dabar juos pasivijo paukštienos mėgėjai. Valgyti daugiau kokybiškos, kad ir brangesnės, mėsos nėra tradicijos, tad nėra ir rinkos. Lietuvoje mažai vartotojų, tad ši mėsa negali atpigti. Mėsinių galvijų augintojai mielai sutiktų pačią geriausią, brangiausią mėsą palikti vidaus rinkai, tačiau nėra pirkėjų, todėl ji eksportuojama. Pasak LMGAGA vadovo, situaciją galbūt pakeistų trumposios maisto tiekimo grandinės, jeigu jautiena būtų įtraukta į jas. Deja, ir čia yra konkurencija, yra skeptikų, nenorinčių, kad gera jautiena atsirastų maisto grandinėse, tad pramušti biurokratijos sienas būtų sunku, tačiau tai būtų tikrai nuostabus dalykas. Jeigu žmonės daugiau pasidomėtų gera, kokybiška lietuviška jautiena, jos paragautų, neabejotinai jiems patiktų, įsitikinęs N. Gricius.
Nėra ilgalaikės strategijos
Paklaustas, ar jaučia, kad gyvulininkystė mūsų šalyje yra prioritetinė sritis, LMGAGA vadovas juokauja: „Taip, daugiau kontrolės, tikrinimų, daugiau reikalavimų, biurokratijos.“ Tačiau liūdniau priduria: „30 metų mėsinės galvijininkystės ūkių ir gyvulių skaičiai didėjo, tačiau jeigu nesukursime rimtos gyvulininkystės plėtros ilgalaikės strategijos, gali atsitikti, kad netrukus visa plėtra sustos. Jau dabar mėsinių galvijų ūkių mažėja, tačiau gali atsitikti taip, kaip pienininkystėje, kai pieninių galvijų skaičius labai drastiškai sumažėjo.“
Pasak N. Griciaus, reikia sukurti strategiją, veiksmų planą ir būtinai užtikrinti tęstinumą, nuoseklumą, nepaisant valdžių, ministrų pasikeitimo. Dabar visi sprendimai panašesni tik į gaisrų gesinimą, ilgalaikės strategijos nenaudingos, nes jos neduoda greitų rezultatų, t. y., kol baigiasi politikų kadencija, o visi nori iš karto užsidėti „paukščiuką“, kad kažką padarė. Beje, šios Vyriausybės programoje skiriama dėmesio gyvulininkystei, netgi kalbama apie ambicingus strateginius jos plėtros planus, tad, pasak N. Griciaus, tikėkimės, kad bus sukurtas veiksmų planas, kaip tuos planus įgyvendinti.
Reikia daugiau dėmesio
N. Gricius yra ir valstybės valdomos akcinės bendrovės „Lietuvos veislininkystė“ direktorius. Būdamas ir šios srities specialistas gali drąsiai teigti: „Veislininkystei Lietuvoje teikiama per mažai dėmesio. Kai kas net mano, kad veislininkystė nėra pagrindinis dalykas, kad jos nereikia ir finansuoti. Tačiau ši sritis yra viena svarbiausių, norint gauti didžiausią ir geriausią naudą iš gyvulininkystės. Tinkamą genetiką panaudojęs gali gauti patį geriausią galutinį rezultatą ir naudą. Vienas geras, kokybiškas reproduktorius bulius, į kurį investuota keli tūkstančiai, gali visą bandą pakreipti tinkama linkme.
Veislininkystės ir genetikos darbai yra labai svarbūs visuose gyvulininkystės sektoriuose, tačiau jie labai brangūs, todėl žmonės kartais linkę taupyti ir negerinti savo bandų. Tačiau tai yra labai didelis žingsnis atgal. Valstybė visada sako, kad nėra pakankamai pinigų, nors ir dabar kažkiek jų skiriama, tačiau, manau, reikėtų sėsti visiems prie stalo ir aptarti, kur, ką reikėtų keisti, nes visa nustatyta tvarka jau tikrai pasenusi, vis finansuojamos tos pačios kryptys, liekama prie senų nuostatų, niekas nenori daryti ką nors naujo, sukti galvas. Geriau palikti, kaip yra, tad nereikia nieko papildomai dirbti, o permainų reikia. Visada sakau, kad veislininkystė yra ekonominis pamatas, ant kurio ir būtų statoma visa gyvulininkystė, nes tai duotų daugiau pridėtinės vertės iš galvijo. Tačiau politikams nenaudinga suprasti šią sritį, juk grąžą pajustume maždaug po dešimties metų, o ne iki jų kadencijos pabaigos.“
Optimistinės nuotaikos
Kiek kitokiomis nuotaikomis gyvena Švenčionių rajone, Laužėnuose, pieninių ožkų ūkį turintis Mantas Baršys. Paklaustas, ar jaučia, kad ožkininkystė, kaip vienas gyvulininkystės sektorių, šiandien Lietuvoje yra prioritetinė, Mantas ilgai negalvoja: nejaučiu, bet man to ir nereikia. „Mano verslo filosofija yra tokia, kad verslas turi pats išsilaikyti, o ne gyventi iš išmokų, – sako kategoriškai. – Valstybės parama gali būti, bet kaip priedas, paskatinimas, ne daugiau.“
M. Baršio ūkyje visada ganosi 50–100 ožkų. Tai nedidelis šeimos ūkis, kuris verčiasi ir pieno perdirbimu. Mantas pats gamina įvairius sūrius, o šio amato išmoko pats – žinias kaupė įvairiais būdais. „Žinių sėmiausi iš knygų, interneto, daug žinių suteikė kolegos ūkininkai, užsiimantys ožkų pieno perdirbimu“, – sako ožkų augintojas ir patikina, kad kolegos padėjo labai geranoriškai, nes šioje srityje visi labai draugiški.
Mantas pastebi, kad ožkų pieno produkcijos paklausa auga, jos dabar net neužtenka. Pats jis savo pagamintus produktus, daugiausia sūrius, parduoda ūkininkų turgeliuose, mažose parduotuvėlėse, dalį tiekia restoranams. Jo ūkio didžiausia rinka yra Vilniaus rajonas, tačiau ketina dar šiek tiek plėstis, didinti gamybą ir galbūt savo produkcijos atvežti į Kauną.
Ar iš tokio nedidelio ūkio šeima gali išgyventi? Mantas sako, kad tikrai galima gyventi ir išgyventi.
Pusę kiaulienos importuojame
Kiaulininkystė yra bene labiausiai valstybės dėmesio stokojanti gyvulininkystės šaka. Ji jau ne vienus metus yra varginama ir kitų bėdų, pvz., afrikinio kiaulių maro (AKM), kuris tiesiogiai palietė kiaulininkystės ūkius, ir dėl grėsmės nustatytų ypač griežtų ir brangių biologinės saugos reikalavimų. Būtent dėl jų Lietuvoje beveik išnyko patys smulkiausi kiaulininkystės ūkiai.
Apskritai šiandien Lietuvoje pagaminama apie 80 proc. suvartojamos mėsos (trūkstama dalis importuojama). Lietuvos kiaulių augintojų asociacijos (LKAA) ir Žemės ūkio ministerijos duomenimis, apsirūpinimas kiauliena siekia tik 47 proc., paukštiena – 99 proc., o jautiena ir veršiena – 216 proc.
LKAA direktoriaus Algio Baravyko parlamentiniam Kaimo reikalų komitetui neseniai vykusiame posėdyje pateiktais duomenimis, per metus vienas gyventojas suvartoja apie 101 kg mėsos, o pagaminama Lietuvoje 87 kg vienam gyventojui (čia kalbama apie visų rūšių mėsą). Kiek daugiau nei pusė (55 proc.) šios suvartojamos mėsos yra kiauliena, nors jos vienam gyventojui pagaminama tik 29 kg. Vadinasi, beveik pusė suvartojamos kiaulienos yra atvežtinė. Jautienos ir veršienos statistinis lietuvis per metus suvartoja tik 6 kg, o pagaminama 16 kg vienam gyventojui.
Ši statistika rodo aiškią žemės ūkio strategijos spragą – kiaulienos poreikis didelis, tačiau jos patys nepasigaminame pakankamai. Kiaulienos kasmet įsivežame apie 80 tūkst. t maždaug už 200 mln. eurų. Didžiausios kiaulienos Lietuvai tiekėjos – Lenkija, Danija ir Vokietija. Kiaulių augintojų teigimu, tai yra Lietuvos potencialas, šie pinigai galėų būti uždirbti ir likti Lietuvoje.
Smulkių ūkių beveik neliko
Smulkūs kiaulininkystės ūkiai beveik išnyko, nes jiems buvo sunku prisitaikyti prie grėsmingai didelių biologinės saugos reikalavimų. 2025 m. pabaigoje, Ūkinių gyvūnų registro informacinės sistemos (ŪGRIS) duomenimis, tik 2 proc. kiaulių buvo auginama smulkiuose, nuo 1 iki 100 kiaulių, ūkiuose. Nuo 2015 iki 2025 m. jų sumažėjo keturis kartus.
Stambiųjų kiaulininkystės kompleksų, kuriems nors ir buvo paprasčiau investuoti į saugą, taip pat sumažėjo, tačiau gamyba juose išaugo. Deja, ir šiuos ūkius verkiant reikia modernizuoti, tačiau valstybė kiaulininkystę remia labiau nei kukliai. Pagal Nacionalinės mokėjimo agentūros duomenis, 2004–2025 m. modernizavimo lėšų kiaulininkystei buvo skirta viso labo 0,86 proc. visoms žemės ūkio šakoms skirtos paramos pyrago lėšų. Daugiausia paramos skirta augalininkystei (35,79 proc., tačiau čia neįtraukta daržininkystė, uogininkystė ir sodininkystė), pieninei galvijininkystei (24 proc.) ir mėsinei galvijininkystei (15,81 proc.). Per šiuos 20 metų buvo patvirtinta ir finansuota tik 115 kiaulininkystės ūkių projektų, o, pvz., pieninės galvijininkystės – beveik 7 tūkst., augalininkystės – apie 12 tūkst. projektų.
Kiaulininkystės sektoriams parama labai reikalinga, nes fermas būtina modernizuoti, kai kurios jau vargiai atitinka bet kokius ES reikalavimus, tačiau tam reikia labai didelių investicijų.
Ypatinga sritis
Gyvulininkystė reikalauja nuolatinio darbo ir didelių investicijų, o šiandienos sprendimai turi padarinių daugeliui metų į priekį. Todėl kyla paprastas, bet labai svarbus klausimas: jeigu gyvulininkystė iš tiesų yra Lietuvos žemės ūkio prioritetas, ar valstybės politika pakankamai padeda jai išlikti ir augti?
Apie tai verta kalbėti ne tik tada, kai parduotuvėje brangsta svarbiausi maisto produktai – pienas, mėsa. Už kiekvieno litro pieno, kilogramo mėsos yra ūkis, gyvuliai, žmonės ir sprendimas – tęsti veiklą Lietuvoje ar jos atsisakyti. Nuo šio sprendimo priklauso kur kas daugiau nei vieno ūkio likimas.
Gyvulininkystė – viena iš tų žemės ūkio sričių, kurioje negalima tiesiog sustabdyti gamybos ir palaukti geresnių laikų. Karves reikia melžti šiandien. Veršelis turi būti pašertas šiandien. Kiaulių banda negali palaukti, kol pasikeis rinkos kainos ar bus paskelbta nauja paramos priemonė. Gyvulių augintojas neturi prabangos dirbti pagal palankesnį sezoną – jo darbo diena prasideda ir baigiasi ūkyje.
O išlaidos auga. Brangsta pašarai, energija, darbo jėga, technika, statybos ir gyvūnų gerovei keliami reikalavimai. Kartu ūkininkui tenka prisitaikyti prie vis griežtesnių aplinkosaugos, biologinio saugumo ir kitų reikalavimų. Visa tai kainuoja. Dažnai kainuoja ne vien eurus – kainuoja sprendimus dėl ūkio ateities. Pieno gamintojas šiandien konkuruoja ne tik dėl pieno kainos. Mėsinių galvijų augintojas – ne tik dėl supirkimo kainos. Kiaulininkas – ne tik dėl rinkos. Visi jie konkuruoja dėl galimybės apskritai išlikti.
Sprendžia tik ūkininkas
Paradoksalu, bet kuo daugiau iš gyvulininkystės reikalaujama: investuoti į gyvūnų gerovę, mažinti poveikį aplinkai, modernizuoti ūkius, užtikrinti aukštą produkcijos kokybę – tuo didesnio finansinio atsparumo jai reikia. Tačiau valstybės parama ne visada auga kartu su reikalavimais ir realiomis ūkių sąnaudomis.
Tad ką reiškia žodis „prioritetas“. Ar tai tik gražus terminas žemės ūkio strategijose ir programose? Gal prioritetas turėtų būti matomas ir konkrečiuose sprendimuose: investicijų, paramos schemų, rinkos reguliavimo ir valstybės požiūrio į žmogų, kuris nusprendžia auginti gyvulius Lietuvoje?
Skaičių kalba
Gyvulių ir paukščių skaičius Lietuvoje 2026 m. pradžioje (vnt.):
Galvijai (įvairūs) – 600 970 (2021 m. – 629 505)
Kiaulės – 479 972 (2021 m. – 580 389)
Avys – 118 513 (2021 m. – 140 568)
Ožkos – 12 995 (2021 m. – 14 746)
Arkliai – 13 202 (2021 m. – 12 809)
Paukščiai (įvairūs) – 14 987 930 (2021 m. – 8 363 576)
Šaltinis: VDA, Oficialiosios statistikos portalas.
Naujausi komentarai