Lietuvos savivaldybių skolos nuolat auga, o ekonomistai pastebi, kad tai lemia ir neūkiškas valdymas. Ateityje tai gali pridaryti nemažai problemų visai šaliai.

Finansų ministras Rimantas Šadžius neseniai pareiškė, kad savivaldybių skolos kelia didžiausią grėsmę fiskalinei drausmei. Šiuo metu savivaldybės įsiskolinusios apie 3,5 mlrd. litų.
Jo teigimu, norint pagerinti situaciją, savivaldybėms reikia išmokti gyventi pagal pajamas ir investuoti į atsiperkančius projektus.

Žvelgiant į pradelstų skolų už įsigytas prekes, paslaugas ir atliktus darbus statistiką, didžiausio skolininko pozicijų neužleidžia Vilniaus miesto savivaldybė. Jo skolos, Finansų ministerijos duomenimis, pernai spalį siekė 247,6 mln. litų. Antroje vietoje –  Kaunas su 29,6 mln. litų skola, toliau – Šilutės rajonas – 11,9 mln. ir Šiaulių miestas –  9,9 mln. Klaipėdos skola tesiekė 127 tūkst. litų, o 12 savivaldybių tokių skolų neturėjo.

Šiek tiek kitaip savivaldybės išsidėsto paanalizavus, kaip laikomasi skolinimosi limito. Spalio duomenimis, Vilnius ir čia neužleidžia lyderio pozicijų – skola sudaro beveik 113 proc. patvirtintų savivaldybės pajamų. Antroje šios lentelės vietoje – Lazdijai ir Rokiškis, prasiskolinę 97,3 ir 74,8 proc. Kaunas šioje lentelėje užima tik 35 vietą. Jo skola sudaro tik 39,8 proc. biudžeto pajamų.

Bendra Vilniaus skola praėjusiais metais jau viršijo milijardą litų, o Kauno siekė apie 160 mln. litų.

Komentarai

Rimantas Čapas
Lietuvos savivaldybių asociacijų direktoriaus pavaduotojas savivaldybių finansų ir ekonomikos klausimais 

Didžiausias mūsų rūpestis – pradelstos skolos – atsiskaitymai už prekes ir paslaugas. Ši suma pernai savivaldybėse didėjo gana pastebimai. Pagrindinė to priežastis – penkerius metus buvo labai galingai mažinami savivaldybių biudžetai. Iš savivaldybių atimtas visas prognozuojamas gyventojų pajamų mokesčio prieaugis.

Kita priežastis, kodėl buvo imamos paskolos, – reikėjo savo lėšomis prisidėti prie ES projektų įgyvendinimo.

Be Vilniaus, pradelstų skolų turi ir Kaunas, tačiau jūs statote Panemunės tiltą, todėl skolinimosi limitas padidintas. Padėtis rimta Šilutės rajone – 11,9 mln. litų pradelstų skolų, o taip pat ir Šiaulių mieste – 9,8 mln. litų skola.

Ką galėtų padaryti Vyriausybė? Tikimės, kad bus pakoreguota savivaldybių biudžetų pajamų metodika.

Lietuvoje Detroito atvejis neįmanomas – to nenumato mūsų šalies teisės aktai. Amerikoje paskelbtas bankrotas tam, kad būtų sustabdytos skolų išieškojimo procedūros. Jei jau iškiltų neišvengiama situacija, manau, kad valstybė turėtų padengti  savivaldybės, tapusios nemokia, skolas.

Remigijus Šimašius

Seimo Ekonomikos komiteto narys 

Pastebime tendenciją, kad, be keleto išimčių, skolos kiekvienoje savivaldybėje nuolat auga.

Kai kuriose savivaldybėse jau pasigirdo kalbos: padidinkite skolinimosi limitą, kad galėtume grąžinti skolas, kodėl niekas neprižiūrėjo, kai prasiskolinom. Manau, kad tai, kaip yra sakęs ne vienas ekonomistas, pagirių alkoholiu malšinimo praktika.

Jei savivaldybei reikia nutiesti aplinkkelį ar rekonstruoti pagrindinę gatvę, o nėra pakankamai pinigų, turi būti sudarytas labai aiškus penkerių metų skolinimosi planas. Dabar iš esmės skolinamasi ir einamosioms išlaidoms finansuoti.

Žiūrint į labiausiai prasiskolinusias savivaldybes, matau ne tik skolų, bet ir jų valdymo problemą. Viena yra skola finansinėms institucijoms, kuri suskaičiuojama lengviau, kita – pradelsti mokėjimai, o trečia – prisiimti įsipareigojimai. Akivaizdu, kad bendra Vilniaus skola – daugiau kaip milijardas, tačiau patikimų skaičių nėra.

Kita bėda, kad savivaldybės su neaiškių skolų kupra brangiau moka ir už viešuosius pirkimus. Kas gali norėti dalyvauti prasiskolinusios savivaldybės viešuosiuose pirkimuose, kai nėra aišku, kada su tavim bus atsiskaityta?

Taip skola duoda ir netikėtą, neigiamą efektą savivaldybėms, kurio išdava – dar ir neskaidrumas.

Kalbant apie juodžiausią scenarijų, kai miestas tampa nemokus, teisinio scenarijaus nėra nupiešta – visi žiūri į Vyriausybę, lyg ji turėtų išgelbėti. Bet kuriuo atveju neapsieitume be drastiško išlaidų karpymo ar net skolų nurašymo.

Aušra Maldeikienė

Ekonomistė

Man atrodo, kad į bet kurios savivaldybės skolas reikėtų žiūrėti kompleksiškai. Jei žmogus išvažiavęs, bet likę jo vaikai, vadinasi, kad jis nebekuria produkto. Tačiau ar tai reiškia, kad dabar mes tų vaikų mokyklose nefinansuosime?

Tokios finansinės struktūros turėtų būti išnagrinėtos dar ir socialiniu aspektu. Tiek pradelstos skolos, tiek skolų procentas nuo patvirtintų savivaldybės pajamų – švarūs ekonominiai rodikliai, tačiau skolos visada turi ir socialinį aspektą. Ir ypač savivaldybių skolos.

Lietuvoje iš savivaldybės lėšų finansuojamos vidurinės mokyklos. Tarkime, kad miestelyje mažai darbo vietų, daug bedarbių, o mokykloje daug vaikų, gaunančių dar ir socialinę paramą, nes tėvelių pajamos labai mažos. Tai tas socialinis aspektas čia taip pat labai svarbus.

Ką reikštų, jei mes tam miesteliui neduotume tų pinigų? Ar toje mokykloje mes nebeugdysime vaikų? Jei mokytoja dirba su tokiais vaikais, o mokykla iš to gauna labai mažai pajamų, dėl to turime bausti mokytojus ir jiems nemokėti gruodžio mėnesio algos? O juk taip atsitinka.

Jei miestas neturi pinigų mokyklai, skolą kamšo valstybė. Bet tai – miesto ar savivaldybės skola? Tarsi mokyklos vaikai – miesto, o ne Lietuvos. Kai nematome socialinių problemų, tie vaikai iš tikrųjų pasidaro ne Lietuvos – emigruoja.

Man atrodo, kad šalia ekonominių skolų aspekto turėtų būti įvestas socialinis aspektas, apie kurį aš negirdžiu kalbant. O vaikai lieka Lietuvos vaikais. Kas, kad statistikos rodikliai – "švariai ekonomiški". Juk ne visada ta ekonomika suveikia, taip, kaip reikia.

Tikiu, kad šiandien mūsų šalyje yra miestų, kurie turi tiek skolų, kad be Vyriausybės pagalbos neišsisuks niekaip. Manau, kad Vilnius, sukuriantis didelę dalį BVP, yra rimtoje situacijoje ir gali ateiti tokia diena, kai jam prireiks pagalbos.