– Šis Valstybės kontrolės tyrimas visuomenei pateikiamas kaip labai išskirtinis. Ar iš tiesų auditų istorijoje jis kažkuo ypatingas?

– Jei pažiūrėtume į ES struktūrinės paramos audituojamas lėšas ir projektus, iki šiol mes niekada neturėjom tokio klaidų lygio. Dabar nustatytas daugiau nei 14 klaidų lygio procentas. Europos Komisijos (EK) toleruojama klaidų lygio riba yra 2 proc. Taigi klaidų septynis kartus daugiau nei leidžia EK. Peržiūrėjome kitų auditų statistiką – anksčiau tikrai nėra buvę tokio atvejo ir ši situacija kelia nerimą, nes iškrenta iš konteksto. Klaidų požiūriu tai išskirtinis atvejis.

– Sakote, daugiau nei 14 proc. klaidų. Kokios tai klaidos?

– Dažniausios – viešųjų pirkimų klaidos. Kita kategorija – netinkami projektų dalyviai, kaip dabar pagarsėjusiu atveju dėl paramos karo pabėgėliams iš Ukrainos. Netinkamų dalyvių yra ir kitokių, matėme klaidų ten, kur turėjo būti vykdomi gydytojų, rezidentų mokymai, tačiau juose negalėjo dalyvauti privačių įstaigų gydytojai, bet radome, kad jie puikiai sau dalyvavo. Kitas pavyzdys – turėjo būti perkami įtraukiajam ugdymui skirti mokymai ir specializuotos priemonės vaikams su specialiaisiais ugdymo poreikiais, bet iš tiesų buvo nupirkta visai kas kita ir vaikams nesukurta tai, kas buvo planuota. Labai didelę dalį klaidų sudaro rangovų sutarčių įgyvendinimas, visas mūsų statybos sektorius.

– Jei rangovas atliko darbą, bet neišpildė formalaus reikalavimo, pavyzdžiui, neturėjo reikalingo atestato, ar tai irgi klaida? Juk darbas padarytas.

– Atestatas reiškia kokybę. Kas atsakys, jei po darbų atlikimo pradės skylinėti sienos arba atsiras saugos reikalavimų neatitikimų? Jeigu pasirašydami sutartį sakome, kad reikia atestato, tą patvirtina ir įstatymas, vadinasi, jo tikrai reikia, nes atestatas garantuoja kokybę.

– Kokios tų klaidų priežastys? Kaip suprantu, bendravot su institucijomis ir jos pateikė paaiškinimus. Ar klaidos buvo su tyčios elementu? Ar kažkas kažką pražiūrėjo?

– Priežastys labai įvairios – nuo sisteminių iki pavienių. Mūsų, kaip Valstybės kontrolės, darbas – objektyviai atlikti auditą pagal tarptautinius audito standartus, o dėl tyčios, kitaip tariant – dėl piktnaudžiavimo, turi spręsti institucijos, tai yra ir pačių įstaigų vadovai, nes jie atsakingi už tai, kad lėšos būtų išleistos ten, kur reikia, ir teisėsaugos institucijos. Mes, auditoriai, esam antro lygio kontrolė. Yra ir pirmo lygio kontrolė, yra ministerijos ir vadovaujančioji institucija Finansų ministerija, ir per visą šį filtrą klaidos nebuvo pastebėtos. Man kelia susirūpinimą, kad mūsų šalyje į vertinimą, kontrolę ir stebėseną kartais nežiūrima rimtai. Būtina stiprinti vidinę kontrolę, kad ateityje neturėtume tokių rimtų klaidų. Politiniu sprendimu ES struktūrinės paramos departamentas, atlikęs nepriklausomo audito funkciją, iš Valstybės kontrolės perduotas Finansų ministerijai. Taigi ministerija dabar bus ir stebėtojai. Tai irgi kelia nerimą: ar į klaidas bus žiūrima tinkamai, principingai? Todėl 2026 m. mes savo nuožiūra vis tiek dar atliksime ES struktūrinės paramos auditus (turime tokią teisę pagal įstatymus), nepaisant, kad departamentas nukeliavo į Finansų ministeriją.

– Sakote, kad didžia dalimi pirminės audito sistemos, kurios turėjo signalizuoti apie rizikas ir problemas, nesuveikė. Ar tai reiškia, kad vidiniai auditai nieko nemato, nėra efektyvūs? Gal tai labai rimtas signalas valstybei?

– Pateiksiu pavyzdį, susijusį su ES parama karo pabėgėliams iš Ukrainos. Europos socialinio fondo agentūra tikrina mokėjimų prašymus, kitaip tariant, turi įsitikinti, ar tikrai viskas atitinka susitarimą. Ar tikrai tikslinė grupė ta, ar tikrai ukrainiečiai, o ne piliečiai iš Baltarusijos, Rusijos, Kazachstano ir kitų šalių. Vadinasi, šioje vietoje kažkas nesuveikė, kažkas kažko nepamatė arba pražiūrėjo kažkokius dalykus.

– Galbūt pamatė, bet pagalvojo, kad nelabai svarbu?

– Kaip gali būti nesvarbu? Mes susitarėm ir ES pasakė, kad tai yra ukrainiečiams pabėgėliams skirti pinigai. Vadinasi, arba Ukrainos piliečiai prarado galimybę gauti pagalbą, arba galbūt pinigai galėjo būti perskirstyti kažkam kitam.

– Nenoriu kalbėti ciniškai, bet ar nesusidaro vaizdas, kad jei ministras daro kažką blogo, tai auditas to „nepamatys“?

– Manau, kad audito struktūros, ypatingai vidaus kontrolės struktūros, turi veikti visais lygmenimis. Kodėl neveikia? Priežastys kompleksinės – ir dėl technologijų, išteklių, žmonių trūkumo, ir dėl didelių krūvių, ne ten dedamų prioritetų, ir dėl lyderystės stokos.

– Tos klaidos mokesčių mokėtojams kainavo apvalią sumą – iš biudžeto reikės sumokėti kelis šimtus milijonų?

– Dar neaišku, kaip pasielgsim. Finansų ministerija priims sprendimus, galbūt nuostolius padengs iš kitų projektų, bet bendrai rūpestį kelia tai, ką sakiau apie stebėseną, vertinimą ir vidaus kontrolę. Neseniai pateikėm išvadas dėl valstybės biudžeto finansinių ataskaitų. Radome daug apskaitos klaidų. Arba muziejai – patikrinę tris didžiausius muziejus matome, kad už 500 mln. negalime patvirtinti, ar išvis tas muziejines vertybes kažkur turim. Galbūt pamenate Tytuvėnų bažnyčios atvejį, kai kilo gaisras: niekas nežino, kas ten sudegė, nes bažnytinės vertybės nebuvo tinkamai apskaitytos ir inventorizuotos. Jei toks ekstremalus atvejis nutiktų su muziejais, nežinotume, kokias vertybes praradome. Inventorizacija ir vidaus kontrolė yra higiena. Jei jos nepadarom, visada yra galimybė piktnaudžiauti.

Planuoju kreiptis į teisėkūros subjektus, kad pamėgintume įdiegti sistemą, jog atliekant institucijų vadovų metinį vertinimą vienas iš kriterijų būtų, kaip institucijai sekasi įgyvendinti Valstybės kontrolės rekomendacijas.

– Iš to, ką iš jūsų girdžiu, suprantu, kad šiandien institucijoms nepakankamai svarbu, ką pasakė Valstybės kontrolė. Turbūt dažnai į tai numojama ranka.

– Dauguma Valstybės kontrolės rekomendacijų yra įgyvendinamos, ir mes esame didelių pokyčių iniciatoriai. Nepaisant visko, vienas iš mano įsipareigojimų – didinti tą poveikį, rekomendacijų kokybę, kad jos būtų taiklesnės, naudingesnės, greičiau įgyvendinamos. Bendri mūsų vertinimai, apklausos, grįžtamasis ryšys iš audituojamų subjektų rodo, kad į mūsų išvadas žiūrima rimtai.

– Žmonėms dažnai atrodo, kad į valstybės pinigus žiūrima kitaip nei į asmeninius. Neva juos galima laisviau leisti. Ar toks požiūris pasikeitęs?

– Pasikeitęs. Palyginti su tuo, kas vyko anksčiau, situacija gerėja, nereikia brėžti tik juodom spalvom. Atlikdami auditus, mes vertiname ekonomiškumą, efektyvumą ir rezultatyvumą. Man pačiai irgi norisi kuo daugiau ekonomiškumo. Būtent šioje vietoje ir ieškosiu pokyčių.

– Kartais Valstybės kontrolė kritikuojama, kad labiau analizuoja procedūrinius dalykus, vertina, ar viskas atitinka teisės aktus, bet per mažai kelia klausimą, ar tikrai institucijai buvo tikslinga pirkti vieną ar kitą dalyką. Ar nemanote, kad šį klausimą irgi reikėtų iškelti?

– Jei nesilaikai procedūrų, tai jau yra indikatorius. Pirmiausia tikrini higieną. Neseniai darėme sprendimų priėmimo auditą ir pastebėjome, kad neįsivertinama, ar tam tikrų dalykų tikrai reikia, ar jie tikrai atneša naudos. Tada prasideda reformos, priimami neteisingi sprendimai, vėl pridaroma klaidų. Normalaus, gero įsivertinimo turėtų būti daugiau.

– Galbūt galite patarti, ką reikėtų daryti, kad institucijos atsakingiau, pagarbiau elgtųsi su mokesčių mokėtojų pinigais?

– Norėčiau kreiptis į vadovus. Svarbu, kokį toną duoda ministrai, institucijų vadovai, kokį lūkestį kelia savo komandai. Tiek dėl procedūrų, tiek dėl sprendimų. Reikia reikalauti šių dalykų. Instrumentų, galimybių vidaus kontrolės sistemos tikrai turi. Kartais susitelkiame į politinius sprendimus, bet ir vadybiniams dalykams reikia dėmesio, nes jie užtikrina vadinamąją higieną. Jei jos nebus, ir pats geriausias politinis sprendimas gali žlugti. Taigi, pirmiausia apeliuočiau į vadovus, į stebėsenos ir vertinimo mechanizmų didinimą savo įmonėje.

Visas „Žinių radijo“ reportažas – vaizdo įraše: