Seimas ketvirtadienį nepriėmė Geriamo vandens įstatymo pataisų, kuriomis siekta įpareigoti maitinimo įstaigas klientams atnešti vandens iš čiaupo, o ne iš butelių: už balsavo 57 Seimo nariai, prieš 12, o 51 susilaikė.

Demokratų frakcijos „Vardan Lietuvos“ narys Tomas Tomilinas tikino, kad taip būtų sprendžiama ir ekologinė problema – mažiau vandens būtų išgerta iš plastmasinių butelių. 

Pasak demokratų frakcijos „Vardan Lietuvos“ nario Domo Griškevičiaus, galimybė gauti ne gazuoto, o paprasto vandens stiklinę maitinimo įstaigoje yra labai svarbi, ypač šeimoms su mažais vaikai.

Tuo metu Lietuvos regionų frakcijos narys Petras Gražulis mano, kad atsakomybė už vandens kokybę šiuo atveju būtų perkeliama verslui.

„Kokybė už geriamą vandenį iš vandens tiekėjo permetama visuomeniniam maitintojui, kavinei. Kitaip sakant, nusiplauna savivaldybės ar jų įmonės, kurios tiekia vandenį. Vanduo gali būti nekokybiškas, bet jos atsakomybės neprisiims“, – kalbėjo P. Gražulis.   

Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacijos viceprezidentas Gediminas Balnis BNS yra sakęs, kad jau ir dabar daugelyje restoranų vos tik klientai atsisėda prie staliuko arba jiems paprašius atnešama vandens, už kurį mokėti nereikia.  

Pataisas dėl restoranų įpareigojimo klientams duoti vandens iš čiaupo pateikė demokratų frakcijos „Vardan Lietuvos“ narys Lukas Savickas. Tokį jis siūlymą grindė 2020 metų gruodį priimta Europos Parlamento ir Tarybos direktyva, kurioje rekomenduojama skatinti nemokamai arba už nedidelį mokestį siūlyti geriamąjį vandenį restoranų ir kavinių klientams.

LLRI ekspertė: mokesčių mokėtojai už nemokamą vandenį restoranuose jau susimokėjo

Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) vyresnioji ekspertė Karolina Mickutė tvirtina, kad Seime ketvirtadienį atmestas Geriamojo vandens įstatymo pakeitimas, kuriuo siūlyta nustatyti, jog nuo 2023 metų viešojo maitinimo įstaigos klientų prašymu kartu su tiekiamu maistu privalės pateikti geriamą vandenį, atitinkantį kokybės reikalavimus, iš viso buvo derintas ir svarstytas 238 dienas.

Per tą laiką buvo taisomos pirmojo projekto varianto klaidos, nutolta tiek nuo įstatymo objekto, tiek nuo kliento interesų, todėl ketvirtadienį atmesto projekto kaštai mokesčių mokėtojams yra dideli, o nauda – abejotina, tikina ekspertė.

Jos teigimu, iš pradžių užgimęs kaip projektas, įpareigojantis kavines ir restoranus savo klientams vandenį tiekti nemokamai, jis netrukus buvo sukritikuotas kaip galimai antikonstitucinis. Seimo teisės departamento ekspertai įvertino, kad reikalavimas viešojo maitinimo įstaigose tiekti klientams nemokamą vandenį pažeistų konstitucinę teisę į nuosavybės neliečiamumą.

Visgi, kaip teigia ekspertė, idėjos „kažką daryti“ nebuvo atsisakyta – per 238 dienas buvo parengti dar trys įstatymo projektai, dėl kurių gautos trys Seimo teisės departamento išvados, dvi Teisingumo ministerijos išvados, vyko mažiausiai trys Seimo komiteto posėdžiai. Galutinė projekto versija sulaukė dar dviejų puslapių Seimo teisininkų pastabų. Nepaisant jų, apsispręsta dėl projekto balsuoti, sako K. Mickutė.

„Apibendrinti derinimo rezultatą būtų galima taip: restoranuose ir kavinėse bus draudžiama klientui paprašius tiekti šulinio vandenį“, – LLRI pranešime spaudai sako K. Mickutė.

Pasak jos, pačiame projekte vartojama kiek „rafinuotesnė“ formuluotė. Pagal ją viešojo maitinimo įstaigos „kartu su tiekiamu maistu klientų (pirkėjų) prašymu turi pateikti teisės aktų nustatytus saugos ir kokybės reikalavimus atitinkantį geriamąjį vandenį, tiekiamą vandentiekiu.“

„Nors nebeliko pareigos tai daryti nemokamai, kyla dar daugiau klausimų. Viešojo maitinimo įstaigose jau dabar reglamentuojama, koks vanduo gali būti naudojamas maisto gamybai. O kas nustato vandentiekio vandens kokybę?

Įprastai vandentiekio vandens kokybę kontroliuoja geriamojo vandens laboratorijos, kokybę užtikrina patys vandens tiekėjai, o ne pačios viešojo maitinimo įstaigos. Pasitaiko, kad viešojo maitinimo įstaigos turi savo vandens filtrus, kurie gerina vandentiekio vandens kokybę. Tai jeigu restorano vanduo iš čiaupo yra geresnis už įstatymuose nustatytą – ar gresia baudos?“, – retoriškai klausia K. Mickutė.

LLRI vertinimu, Vyriausybės užduotas tonas optimizuoti viešąją tarnybą turėtų nuvilnyti ir per įstatymų leidybą. 238 derinimo dienos reiškia ne tik tai, kad reikėjo faktiškai mokėti atlyginimus už darbą tiems, kas vertino ir derino projektą. Bet ir už prarastus ribotus ir brangius laiko išteklius, kuriuos Seimo ir Vyriausybės atstovai galėjo skirti tokiems projektams, kurie neštų realią naudą mokesčių mokėtojams, pažymima pranešime.

„Išteklių ribotumas yra ne tik mūsų kasdienos iššūkis, bet toks pat iššūkis ir valstybiniam sektoriui, kuriame sprendimai ir procesai nėra nemokami. Dėl to, kad jie yra dengiami mokesčių mokėtojų suneštomis lėšomis, o ne mokami iš „savo kišenės“ ar „pelno“, susidaro iliuzija, kad valstybiniai ištekliai yra neriboti. Juk tik jų pritrūkus – didinami mokesčiai“, – tikino K. Mickutė.

„Ieškant būdų optimizuoti įstatymų leidybą, svarbu prisiminti, kad pamatiniai jos principai įpareigoja ieškoti alternatyvų ir pasirinkti tą, kuri yra „pigiausia“ visomis prasmėmis. Lietuvos laisvosios rinkos instituto tyrimai rodo, kad kitos alternatyvos negu priimti dar vieną įstatymą politikai nė nesvarsto. Geriamojo vandens įstatymo atveju jau pats rengėjas iškart išvardijo daugybę iniciatyvų, kurių metu gyventojams buvo ir yra tiekiamas nemokamas geriamasis vanduo Vilniuje. O kaip pagrindinę problemą pažymėjo tai, kad nėra įstatymo, kuris reikalautų nemokamai tiekti vandenį viešojo maitinimo įstaigose“, – aiškino ji.

„Abejotina, ar įstatymo priėmimas yra efektyviausia priemonė spręsti su vandeniu stiklinėje susijusius klausimus“, – pridūrė K. Mickutė.