Europoje toliau besitęsiant diskusijoms dėl krizės sprendimų, ekonomikos dalyviai patiria nesuskaičiuojamus nuostolius ir yra kamuojami neaiškumų.

Užburtas ratas

Pagrindinių gyventojų perkamų prekių kainos per pastaruosius penkerius metus tendencingai augo. Verslas ir pramonė neužtikrinti, todėl nekuria naujų darbo vietų, saugo turimus išteklius ir, kiek įmanoma, kelia kainas, kad galėtų susikurti rezervinį fondą naujai krizės bangai atlaikyti. Euro zona yra arčiausiai iširimo ribos, valstybių lyderiai nesutaria beveik visais pagrindiniais klausimais. Ir tai kelia akivaizdų rinkos dalyvių nerimą.

Ekonomikos mokslas vartoja terminą "užburtas ratas", kuris skirtas dabartinės pasaulio ūkio sistemos esminiams trūkumams ir jų padariniams apibrėžti. Ekonomika patenka į uždarą ratą, kai jos dalyvių veiksmai stiprina neigiamą poveikį ekonomikai. Geriausią pavyzdį matome šiandien Europoje, kur labiausiai ekonomiškai nusmukusios ir demografinių problemų turinčios valstybės yra priverstos dar labiau mažinti išlaidas.

Žvelgiant į istoriją, bet koks valstybės išlaidų karpymas jau įsisiūbavus krizei yra žalingas ir tik prisideda prie struktūrinių problemų gilėjimo. Taupymas pasireiškia mokesčių didinimu, socialinių išmokų mažinimu ir valstybės investicijų smukimu. Tai trumpam sutvarko valstybės buhalteriją. Bet pats valstybės pamatas – gyventojai ir verslas – nuo to smarkiai nukenčia. Didėjantys mokesčiai žlugdo ir taip per krizę silpną verslo iniciatyvą, nepastovi valstybės mokesčių ir darbo politika sumažina užsienio investicijų srautą, o taip didinamas nedarbas. Taigi dėl valstybės finansų buhalterinio grožio aukojama reali ekonomika ir jos dalyviai. Tai vadinama užburtu ratu.

Istoriniai pavyzdžiai rodo, kad vienintelis efektyvus būdas išspręsti tokio pobūdžio problemas yra atvirkštinė strategija – valstybė turi didinti išlaidas ir kompensuoti gyventojų bei verslo sustabdytas investicijas. Taip toliau kuriamos darbo vietos, skatinama vidaus rinka, t. y. vietos gamintojai ir kiti dalyviai, išvengiama struktūrinio nedarbo. Tokia strategija išgelbėjo JAV iš Didžiosios depresijos, o Japonija dėl to sugebėjo susprogdinti vieną didžiausių nekilnojamojo turto burbulų ir išvengti nevaldomo nedarbo. Verslui tai naudinga, nes valstybės išlaidos padeda palaikyti užsakymų skaičių.

Labiausiai smuko pramonė

Tačiau pamokos ne visuomet išmokstamos, ir ši krizė sukūrė dar vieną problemą – augina maisto, degalų, žaliavų ir elektros kainas. Paprasta logika veda prie išvados, kad prasidėjus krizei ir žmonėms ėmus taupyti šios kainos turėtų imti smukti, nes suveikia paprastas paklausos ir pasiūlos dėsnis. Tačiau įvyko atvirkštinis efektas – šių prekių kainos augo iki rekordinio lygio ir tai yra bene didžiausias sistemos trūkumas.

Finansų rinka yra atskiras pasaulis, kuriame negalioja realios ekonomikos dėsniai. Prasidėjus krizei ir akcijoms, obligacijoms bei kitoms finansų priemonėms praradus daug vertės, investuotojai ieškojo kitų būdų, kur investuoti pinigus. Maisto produktų, metalų, naftos ir kitų žaliavų rinka buvo naujoji investavimo kryptis. Ir tai užsuko dar vieną užburtą ratą. Vien dėl to, kad spekuliatyviniai pinigai nenaudojami ekonomikoje ir gali būti laisvai investuojami bet kurioje pasaulio šalyje į bene bet kurio produkto kainą, yra didžiausia grėsmė visuomenės gerovei.

Norėčiau pabrėžti, kad investuojama į produkto kainą, o ne į pačią fizinę prekę, nes pinigai investuojami į sandorį, panašų į lažybas dėl kainos pokyčių. Tokių sandorių buvo dešimteriopai daugiau nei realių apsikeitimų žaliavomis ir kitomis prekėmis. Dėl jų kainų ir buvo vykdomi šie spekuliatyvūs sandoriai.

Krizė didžiausią smūgį sudavė automobilių, metalų, tekstilės ir buities produktų pramonei. Todėl šie sektoriai smuko labiausiai. Ypač nukentėjo visa sunkioji ir lengvoji gamyba. Tam įtakos turėjo keli vienas kitą papildantys veiksniai. Pirmiausia dėl ateities neužtikrintumo verslas ėmė mažiau gaminti, nes nebuvo įsitikinęs, ar viską galės realizuoti. Pasaulinė erdvė ir toliau prisideda prie tendencijos, kad gamybos aukso amžius persikelia į Aziją – Kiniją ir Indiją. Tai reiškia, kad kvalifikuota darbo jėga, kuri dešimtmečius buvo vertinga ir dirbo šiame pramonės sektoriuje, dabar nebereikalinga ir priversta imtis nekvalifikuotų darbų. O mechanizmai, kuriais būtų galima juos perkvalifikuoti, nesukurti.

Svarbiausia skatinti vartojimą

Nors Lietuvos bendrasis vidaus produktas ir buvo vienas labiausiai praėjusiais metais augusių ES, tai nesumenkina naujos krizės grėsmės. Daugumoje Vakarų Europos valstybių tęsiasi recesija, vyrauja nevaldomas nedarbas, registruojami rekordiniai bankrotai. To neįmanoma neįvertinti kaip realios grėsmės. Tačiau mūsų šalies situacija tikrai ne pati blogiausia. Esame šalis, kurioje vidutiniai atlyginimai yra vieni žemiausių ES, kontroliuojame vieną pagrindinių tranzito taškų tarp Europos ir Azijos, turime palankią teisinę ir mokestinę bazę užsienio investuotojams.

Pagrindinė mums kylanti grėsmė yra nepasiruošimas ir nuvertinimas. Pirmosios krizės bangos atveju, net kai Latvija kreipėsi į Tarptautinį valiutos fondą dėl pagalbos, Lietuva neįvertino galimų padarinių. Buvo teigiama, kad krizė mūsų šalį palies nesmarkiai.

Šiuo atveju problemos yra kitokios, bet jos paveiks ne tiesiogiai valstybės finansus, o pramonę ir gyventojus. Labai realu, kad smarkiai sumažės eksportas, ir visos nuo jo priklausančios įmonės pajus tai. Vienintelė galimybė Lietuvai nepadaryti tos pačios klaidos antrą kartą – skatinti vidaus vartojimą. Nors emigracija sumažino darbingų ir vartojančių gyventojų skaičių, vis dar yra gana sveiki valstybės finansai, nedidelis gyventojų ir verslo prasiskolinimas. Todėl visos įmanomos valdžios pastangos turi būti nukreiptos į vidaus rinkos kūrimą.