Po to, kai vyriausybės kanclerė Milda Dargužaitė paskelbė, kad ekonominiai rodikliai gerėja, tačiau mes tuo vis nesidžiaugiame, kilo daug populiarumo sulaukusi diskusija. Žurnalistas A. Tapinas iš karto kritikavo ją siūlydamas „iškišti nosį iš Gedimino 11“ ir pasižiūrėti, kaip gyvena žmonės Lietuvos regionuose.

„Turime labai aiškius du burbulus, kurie formuojasi ir darosi vis didesni ir gilesni. Tai – Vilniaus, dabar jau, sakyčiau, ir Kauno burbulas, didmiesčių, modernios, gerai uždirbančios Lietuvos burbulas. Ir kitas, kuris susiduria su didžiausiomis problemomis: emigracija, nusivylimas, senėjimas, nedarbas, alkoholizmas. Tai – kompleksinė problemų grandinė, kuri prasideda nuo 4–5 metų vaikų, kurie kartais neturi kuo apsirengti eidami į darželį, iki senjorų, kurie labai sunkiai pragyvena“, – kalba A. Tapinas.

Tačiau, jo teigimu, tai yra ne tik Lietuvos problema. „Urbanizacija sutraukė į save protus, vyksta protų nutekėjimas iš mažesnių miestelių į Vilnių ar Kauną, ir dar turime tuo džiaugtis, kad ne į Londoną ar Dubliną“, – teigia žurnalistas.

Pasak A. Tapino, mažuose miesteliuose lieka tik labai gražūs suoliukai, padaryti už Europos Sąjungos pinigus. „Tikrai yra fantastiškai sutvarkytų miestelių, aikštės blizga, tviska. Bendrauju ten su merais, seniūnais, klausiu, o kur žmonės? Bet jų nėra. Tai yra viena iš didžiausių mūsų problemų, kad, gavę maišą europinių pinigų, liaudiškai tariant, juos ištaškėme suoliukams. Dabar turime suoliukus, kurie pradės byrėti. Mes neinvestavome jų, kad turėtume dividendus, kad gautume žmogiškąsias palūkanas, nes neinvestavome į savo žmones, kurie gyvena tuose regionuose, į jaunus žmones, į žmones, kurie yra ant ribos“, – sako žurnalistas.

Pasak jo, labai daug žmonių yra ties riba pasilikti ar išvažiuoti ir dauguma nuo tos ribos nusprūsta.

Tai yra viena iš didžiausių mūsų problemų, kad, gavę maišą europinių pinigų, liaudiškai tariant, juos ištaškėme suoliukams. Dabar turime suoliukus, kurie pradės byrėti.

Socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis mano, kad Lietuvos visuomenė serga ir yra per mažai solidari. „Socialinė, finansinė politika buvo per mažai atsakinga ir susiformavo ištisos kartos, kurios gyvena socialinėje atskirtyje“, – pastebi ministras.

Jo teigimu, trūksta ir elementarios pagarbos. „Daliname visuomenę į runkelius, veltėdžius, pašalpinius... Esame linkę laikyti save geresniais ir galvoti, kad kiti veltėdžiauja. Toks požiūris niekaip nenukreipia mūsų pastangų, kad tiems žmonėms, kurie atsiduria skurde todėl, kad gimė neįgalūs, yra pensininkai, gimė tokioje šeimoje, padėtume. Mes juos atskiriame“, – mano L. Kukuraitis.

Problema – savivaldoje?

Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis sako, jog dabar egzistuojančios disproporcijos priežastis ta, kad Lietuva po Nepriklausomybės nepasirinko esminio vakarų demokratijos struktūros būdo ir nevystė savivaldos.

„Savivaldybė šiandien iš esmės niekaip nėra atsakinga už ekonomiką savo mieste ir regione. Kai pakalbi su merais, jie greitai turi atsakymą: mielas ponas R. Dargi, niekur įstatyme neparašyta, kad mes atsakingi už ekonomiką ir už finansinę gerovę savo mieste. Jie atsakingi už švietimą, už socialinius projektus, už suolelius, už susitvarkymą, bet niekaip neatsakingi už ekonomiką“, – įsitikinęs R. Dargis.

Su išdėstytu požiūriu iš dalies sutinka ir ekonomistas Gitanas Nausėda. „Manau, kad dabartinė Lietuvos finansų politika yra visiškai ydinga. Sutinku su R. Dargiu ta prasme, kad pas mus šiuo metu finansų politika yra visiškai išlyginamoji. T. y., tam, kuris gyvena blogiau, numetama šiek tiek daugiau, ir paimama sąskaita tos savivaldybės, kuri tvarkosi geriau“, – aiškina ekonomistas.

Tokiu atveju, G. Nausėdos įsitikinimu, Lietuvoje viskas priklauso nuo subjektyvaus veiksnio. „Ar savivaldybei vadovauja nevykėlis ir tiesiog leidžiantis laiką šitose pozicijose? Ar savivaldybei vadovauja sumanus, energingas meras, kuris dabar renkamas tiesiogiai? Tai buvo didelis žingsnis į priekį, stiprinant savivaldybę, kuriant motyvacijų sistemą. Dabar žmonės iš mero bent gali pareikalauti tiesioginės atsakomybės“, – mano specialistas.

Verslininkė Jolanta Uspaskich įžvelgia kiek kitokią atskirtį, nei diskutuojama.

„Jei žiūrėsime Vilniaus gyventojus, tai jie gauna didesnes ekonomines naudas: didesni atlyginimai, daugiau darbo vietų, daugiau investicijų, bet, jei žiūrėsime į kaimo gyventojus, vienas kaimo gyventojas turi daugiau ploto kultūros centruose, koncertų salėse, bibliotekose, mokyklose, turi daugiau bendruomenių, kurios rašo projektus ir rūpinasi jų užimtumu. Negalima sakyti, kad yra socialinė atskirtis, yra rodiklių atskirtis. Vilniečiai gauna didesnę ekonominę naudą, o kiti – socialinę“, – dėsto ji.

Moters teigimu, labai daug kas priklauso nuo rajono merų. Ji tikina galinti duoti ir asmeninių pavyzdžių.

„Atvažiuoji pas vieną merą ir sakai: norime daryti verslo projektą, steigti įmonę. Vienas sutinka išskėstomis rankomis: tik jūs darykite, tik investuokite, mes padėsime. Nuvažiuoji pas kitą, atsidūsta, sako: nežinau, reikia laukti tarybos posėdžio dėl leidimų, reikia laukti, kol kažkas grįš iš atostogų, paskui tas išeina atostogų, ir tarp eilučių perskaitai: netrukdykite mums gyventi“, – pasakoja J. Uspaskich.

Tuo tarpu A. Tapinas atkreipia dėmesį, kad meras yra politinė figūra, savivaldos vadovas, tačiau nereikėtų visų nuopelnų ar visų nesėkmių priskirti jam.