Braškės – mažiau atsparios
Kauno r., Garliavos apylinkėse, Tvarkiškiuose, savo tėvų ir senelių, net prosenelių žemėje ūkininkaujantis Audrius Jurevičius, braškes auginantis daugiau kaip 1 ha plotuose, nusiteikęs gana optimistiškai, tačiau neslepia ir nerimo. „Braškės, sakoma, toks augalas, kad kereliai gali iššalti prie –15 °C, – pasakoja braškių augintojas. – Pernai buvo bene šilčiausia žiema, bet buvo dvi savaitės, kai laikėsi šaltukas, užteko –15 °C, vėjo ir augalus paveikė. Tačiau sniego pernai nebuvo. Šiemet ilgai laikėsi šaltis, tačiau buvo ir yra daug sniego. Nežinia, ar jam pavyks išsaugoti uogienojus. Mūsų laukuose įšalas yra, tačiau tikrą vaizdą pamatysime, kai nutirps sniegas, atšils. Tikimės, kad peržiemojo gana gerai, tačiau kaip bus iš tiesų – nežinia. Gyvename su nerimu.“
Šilauogių augintojai kalba apie galimą krūmelių iššutimą po tokiu gausiu sniego apklotu, tačiau, pasak A. Jurevičiaus, braškėms tai negresia. „Braškės pas mus neiššunta, tačiau viskas priklausys nuo aplinkybių, – svarsto Kauno r. ūkininkas. – Jeigu sniegas užsibus ilgai, gal po juo ir ims šusti, tačiau yra įšalas, tad nerimauti gal ir nėra ko. Gal labiau nuo to įšalo nukentės, nes pas mus lysvės šiek tiek pakeltos.“ Pasak braškių augintojo, laukuose šiemet apie 20–30 cm sniego, tiek daug per devynerius savo ūkininkavimo metus jis dar nėra matęs. „Anksčiau juk irgi būdavo to sniego, ir braškynai kažkaip išgyvendavo, išgyvensime ir mes“, – optimistiškai kalba A. Jurevičius, uogininkystės ūkio „Kauno uogos“ savininkas.
Kompensuoja labai mažai
A. Jurevičius pasakoja, kad yra buvę visokių metų – braškės buvo ir iššalusios, ir paskendusios. „Su viskuo esu susidūręs, tačiau kaip bus, taip bus, – sako ūkininkas. – Žinoma, labai dėl to išgyveni, net naktimis nemiegi, tačiau atsikeli ir eini toliau.“
Uogų pasėliai nuo šalnų nedraudžiami, nes yra didelė rizika, draudžiama tik nuo krušų, tad vienintelė viltis – kad nuostolius bent kiek kompensuos valstybė. „Tas kompensavimas nuo daug ko priklauso – net nuo valdžios nuotaikos, supratimo ir kitų dalykų, – didelės pagalbos nesitiki A. Jurevičius. – Gali skirti kompensacijas, tačiau vienais metais skyrė jas tokio dydžio, kad nieko negelbėjo. Gal kiek smagiau, kad kažkas atkreipia dėmesį į problemą. Sako, kad padeda, tačiau kartais taip tik pasako, o realiai jokios pagalbos nebūna arba numeta gražius. Kad ir praėjusiais metais, kai pavasaris buvo tikrai ekstremalus, sakė, tikrai padėsime, tačiau, pavyzdžiui, braškininkams buvo ne kompensuota, o tiesiog pasityčiota.“
Plėsti ūkio negali
A. Jurevičius turi agronomo išsilavinimą, yra dirbęs kituose, pvz., grūdininkystės, ūkiuose, jiems vadovavęs. Tačiau atsirado noras pačiam pabandyti savą verslą. Žemės nebuvo daug, todėl natūraliai kilo mintis apie braškes. 1–2 ha žemėje užsiimti kitokia veikla būtų sudėtinga, o plėstis nėra kur, niekas dabar nenori atsisakyti savo žemės ir ją parduoti.
Sezono metu darbo būna labai daug, tačiau ūkininko šeima viską stengiasi pasidaryti pati. „Kai jau nebepakanka rankų, samdome darbuotojų. Kol kas Kauno rajone dar įmanoma pasisamdyti, tačiau eilė norinčiųjų už vartų nestovi“, – juokiasi A. Jurevičius.
Vadina patraukliu verslu
Kristina ir Arūnas Mickevičiai Šilbalių k., Vilkaviškio r., jau ketvirti metai puoselėja 0,5 ha braškių plotą.
Jų šešių vėlyvųjų ir ankstyvųjų rūšių uogos auga atvirame grunte, tačiau šiemet gausiai apsnigtos, tad, pasak Kristinos, tikisi, kad žiemą atlaikys gerai. „Kaip jos išsilaikys, priklausys nuo daug aplinkybių, pavyzdžiui, ar greitai ištirps sniegas“, – svarsto jaunoji ūkininkė.
Jauna šeima prieš keletą metų, palikę butą Marijampolėje, apsigyveno Kristinos tėviškėje, vienkiemyje. Čia įkūrė uogininkystės ūkį „Suvalkijos skoniai“. Pernai gavo jaunųjų ūkininkų paramą, todėl ketina ūkį plėsti. „Dar sodinsime smidrų ir statysime braškėms šiltnamį, – planais dalijasi Kristina, kuri sako niekada nesigailėjusi, kad pasirinko gyvenimą kaime. – Mes su vyru abu esame gamtos žmonės, mums čia labai gerai, nenorime gyventi mieste.“
Lietuvoje braškių auginimas – patrauklus verslas, nes žmonės labai mėgsta šias uogas. Kai darbas patrauklus, tai ir baimių dėl šaltos žiemos rūpesčių nėra.
Beje, Vilkaviškio rajonas yra ypatingas ūkininkaujantiesiems – čia nėra invazinių šliužų, todėl paklausta, ar šliužai pirmi nesudoroja braškių, Kristina net nustemba – nei braškėms, nei kitoms daržovėms jie nuostolių nepridaro, čia jų nė nesimato.
Mūsų laukuose įšalas yra, tačiau tikrą vaizdą pamatysime, kai nutirps sniegas, atšils. Tikimės, kad peržiemojo gana gerai, tačiau kaip bus iš tiesų – nežinia.
Parsivežė iš Lenkijos
Šilalės r., Žviliuose, ūkininkas Vladas Letukas jau daugiau kaip 25 metus augina šilauoges. Dabar jos užima apie 6 ha plotą.
Matematikos studijas baigęs V. Letukas į gimtinę grįžo mokytojauti mokykloje, kurioje mokėsi ir pats. Tiesa, dar bandė studijuoti Žemės ūkio akademijoje mechanizaciją, bet baigė tik du kursus. Negalvojo ūkininkauti, o juo labiau auginti šilauoges. Tačiau vienas netikėtas svečias pakeitė visą gyvenimą.
„Į mūsų kraštą buvo atvažiavęs žmogus iš Amerikos, čia bandė susigrąžinti tėvų žemę. Kartą prie arbatos šnektelėjome, jis papasakojo apie kažkokias mėlynas uogas, kurias augina jo dukra, – prisimena V. Letukas. – Mane sudomino. Mūsų pokalbis vyko rugsėjį, o balandį jau pasodinau pirmuosius 2 ha šilauogių sodinukų.“
Patyręs augintojas pripažįsta, kad buvo daug rizikos, nes šilauoges į Lietuvą 2000-aisiais jis pirmasis ir atvežė iš Lenkijos, Varšuvos universiteto, kur pats mėnesį tobulinosi ir kaupė žinias apie šiuos augalus. Juk informacijos apie jas tuomet daug nebuvo. Tačiau, kaip pats sako, nerizikuosi – negersi šampano.
Kokybiškos uogos
Nuo miestelio V. Letuko ūkis – tik 3 km, tačiau čia atsiveria tikra gamtos oazė. Apie 10 ha užima miškeliai, tarp kurių teka upelis. Aplink dirbamų laukų nėra, daugiausia ūkininkai užsiima gyvulininkyste – mėsinių ar pieninių galvijų auginimu. Šilalės rajonas garsėja kaip gyvulininkystės kraštas. „Žemės čia labai rūgščios, nėra labai tinkamos augalininkystei, tad nėra pasėlių, niekas ir chemijos nenaudoja pasėlių purškimui“, – paaiškina ūkininkas.
Nustembame, kodėl šilauogių ūkis – ne ekologinis? „Jis yra neįteisintas, bet ekologinis. Per daug popierizmo ir procedūrų, – prisipažįsta uogų augintojas. – Visą mūsų kraštą galima vadinti ekologišku, nes čia daug gamtos ir mažai chemizuotos veiklos.“
V. Letuko ūkis yra gerai žinomas Lietuvoje, ir ne tik todėl, kad veikia jau trečią dešimtmetį ir yra pirmas šilauogių ūkis Lietuvoje, bet ir todėl, kad uogos kokybiškos ir skanios. Jomis prekiauja stambiausi Lietuvos prekybos tinklai. Ūkyje auginami ir šilauogių daigai, kurie realizuojami tiesiai iš ūkio.
Be darbuotojų neišsiverstų
6 ha yra toks didelis plotas, kad savo jėgomis jo prižiūrėti neįmanoma. Dėl to ūkyje dirba tiek nuolatiniai darbuotojai, tiek sezoniniai. Nuolat dirbantys vieną mėnesį žiemą atostogauja, kitu metu dirba visus ūkyje nuolat reikalingus darbus – remontuoja tvoras, taiso techniką ir t. t.
Visas ūkis yra aptvertas tvora nuo žvėrių. Ypač noriai šilauogių plantacijose lankosi stirnos. Tačiau ūkininkas ant jų nepyksta: „Niekada nepykstu ant žvėriukų – jiems irgi reikia maisto. Tie, kurių pasėlius ar uogienojus labai suniokoja, patys kalti, kad neapsaugo.“
Ūkyje yra ir avilių, tačiau bites, sako V. Letukas, augina tik dėl šilauogių. Žinoma, patiems pavalgyti irgi užtenka. „Tik pernai metai buvo pirmi tokie, kad nė šaukšto medaus nesuvalgėme, jo nebuvo, – apgailestauja ūkininkas, – o rugpjūtį bites jau reikėjo maitinti.“
Jis pasakoja ir apie kitą keistą praėjusių metų reiškinį – bitės neskrido į žydinčias obelis. Kodėl, atsakymo jis nežino ir nė negali atspėti. Žinoma, turbūt todėl ir nebuvo obuolių, slyvų. Keisti metai.
Susidomėjimas auga
V. Letukas pastaruoju metu pastebi didelį susidomėjimą šilauogių auginimu. Šios uogos – jau ne prabanga Lietuvoje. Patyręs augintojas sveikina naują tarp jaunimo plintančią madą iš miestų keltis gyventi į kaimą, tačiau tuos, kurie ketina užsiimti šilauogių auginimu, perspėja: pirmiausia reikia pagalvoti apie realizaciją. Rinka yra perpildyta tiek lietuviškomis, tiek atvežtinėmis, dažniausiai iš Lenkijos, uogomis. Radus nišą, galima jas auginti, nes iš šio verslo išgyventi tikrai įmanoma.
Klausiame, kaip perkant turguje atskirti, kur lietuviška, o kur lenkiška uoga, nes pirkėjas dažnai apgaunamas, lenkiškas uogas pristatant kaip lietuviškas. „Atskirti labai paprasta, – sako V. Letukas. – Jeigu uogos visos vienodai sunokusios, vadinasi, lenkiškos. Lietuviškos, tik ką nuskintos, niekada nebūna vienodos. Lenkai iš vakaro, prieš skindami uogas, jas nupurškia specialia chemija, kuri pernakt uogas vienodai sunokina, jos tampa tvirtesnės, saldesnės. Todėl parduodant jos atrodo patraukliau.“ Ar nenaudoja ir lietuviai tokios chemijos? V. Letukas sako, kad Lietuvoje tokios chemijos nėra registruota. Apskritai, Lenkijoje yra registruota kur kas daugiau augalų apsaugos cheminių priemonių nei Lietuvoje. Ten gali naudoti kelių šimtų pavadinimų priemones, o Lietuvoje gal kokių trijų.
Tiesa, lietuviškos uogos kiek brangesnės, tačiau nedaug, o tie, kurie nori sveikesnės uogos, renkasi lietuviškas.
Suvalgo 100 kg
Ūkininkas pasakoja, kad ūkyje augina tik Kanados veislių šilauoges. Jos atsparios šalčiui, gali pakelti net iki –30 °C. Tačiau iššutimo bijo. Ūkininkas visiems pradedantiems šilauogių augintojams pataria prieš žiemą neaprišti šilauogių krūmelių jokiomis agroplėvelėmis ar popieriumi, kartonu. Sušus.
Buvo ir tokių žiemų, pasakoja šilališkis, kai sniego buvo labai daug, jį teko net nuo šakų daužyti. Dabar, pasak jo, kelios žiemos šiltesnės, ir visi kalba apie klimato atšilimą. Gamta parodė, kad šalčio dar tikrai gali būti.
V. Letukas kol kas nespėlioja, kaip šiemet šilauogės bus peržiemojusios, ar nepakenks storas sniego apklotas. „Per visą tą ilgą laiką, kiek ūkininkauju, buvo tik vieni metai, kai buvo tikrai mažas derlius, – pasakoja ūkininkas. – Visada ir gerai peržiemoja, ir gerą derlių skiname.“
Tiesa, derliaus pasilieka ir namuose. Žiemai uogas užšaldo – 100 kg dviem žmonėms! Kai nusistebime, ar tiek suvalgo, jis paaiškina: „Kasdien išsiimame iš šaldiklio saują šilauogių, saują braškių, sutriname ir geriame. Tai juk tikras vaistas, vitaminai, be jokio papildomo cukraus“, – džiaugiasi pašnekovas ir pasakoja, kad braškių augina labai mažai, tik savo reikmėms, gal kokį 20 kv. m. Užsiaugina sau ir reikalingiausių daržovių, tad maitinasi ekologiškai ir sveikai.
Braškių ir šilauogių plotai
2025 m. buvo deklaruota 555,54 ha braškių atvirame ir 15, 85 ha uždarame grunte. Šilauogių pernai deklaruota 559,73 ha.
Daugiausia šilauogių auginama Varėnos, Kauno, Vilkaviškio, Telšių, Šilalės rajonų ir Kazlų Rūdos sav. teritorijose.
Braškių daugiausia auginama Kretingos, Kėdainių, Alytaus ir Panevėžio rajonų bei Marijampolės sav. teritorijose.
Parengta pagal ŽŪDC
(be temos)