Ž. Maurico prognozė: kiek truks krizė?

„Šiandieninę situaciją aš apibūdinčiau „K“ raidės formos ekonomine recesija. „K“ raidė – kam krizė, kam ne, tai ir yra tas pasakymas. Tą „K“ raidę turim nuo 2020 metų, nuo pandemijos, kada dalies sektorių perspektyvos buvo labai sudėtingos, didžiulis neapibrėžtumas, ypatingai – paslaugų sektoriuje. Tačiau pramonės sektoriuje, ypatingai – baldų pramonės, tai buvo aukso amžius, nes energetika buvo pigi, darbuotojų buvo daug, paklausa buvo didžiulė, nes žmonės sėdėjo namuose.

O kai žmonės sėdi namuose, tai pagalvoja, gal reikia pakeisti vieną ar kitą baldą. Taip pat ir statybų sektoriuje – 2021-2022 metai buvo aukso amžiaus. Pramonei buvo geri metai, transportui buvo labai geri metai, o IT paslaugų sektoriui buvo labai geri metai.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Tačiau kitiems sektoriams nebuvo tokie geri. Dabar svarstyklės sveriasi į kitą pusę. Matome, kad pramonė susiduria su eile iššūkių: energetinių išteklių šokas, kuris buvo ir vis dar yra jaučiamas. Taip pat ir žaliavų šuoliai, kurie išstabilizavo visą rinką. Yra įmonių, kurios nusipirko daug brangių žaliavų arba komponentų, ir dabar matome, kad paklausa krenta, kainos krenta arba bent jau nebekyla ir toms įmonėms yra sunkiau. Tai pramonė dabar yra ekonomikos augimą stabdantis veiksnys, tačiau yra eilė kitų sektorių, pavyzdžiui, laisvalaikio paslaugų sektoriai, kurie gyvena vis dar gerai“, – akcentavo „Luminor“ ekonomistas Žygimantas Mauricas.

– Kiek poveikis pramonei, kiek kritimas pramonėje paveiks ir visą kitą, ypač viduriniąją klasę, kuri suvartoja Lietuvoje daugiau?

– Priklausys nuo to, kiek didės nedarbo lygis. Čia, turbūt, yra esminis klausimas.

– Kiek didės nedarbo lygis?

– Didžioji dalis įmonių sukandusios dantis stengiasi išlaikyti darbuotojus, nes jos supranta, kad yra fundamentalus darbuotojų trūkumas. Ir jeigu jie tuos darbuotojus atleis, jie vėliau jų nesusigaudys. Tai įmonės stengiasi juos išlaikyti. Bet, žinoma, atleidimų yra, jų šiek tiek daugėja. Nedarbo lygis taip pat šiek tiek didėja, bet jis dar nėra toks masinis, kad nugramzdintų Lietuvą į gilesnę, didesnę recesiją.

– Jūsų prognoze: koks gali būti nedarbo lygis ir kada tai gali jau tapti problema?

– Manyčiau, paaugti gali vienu, dviem procentiniais punktais nuo dabartinio pakankamai žemo lygio. Tai būtų labai švelnus nusileidimas, o ekonomikos krize to dar nepavadinčiau.

– Dalis žmonių turi paskolų ir statistika rodo, kad 40 proc. susiduria su sunkumais, arba jaučia, kad jiems sunkiau apmokėti tas paskolas, kurias yra pasiėmę. Ar atpigęs benzinas ir atpigę kai kurie produktai gali kompensuoti išaugusias palūkanas?

Reiktų tikėtis, kad ji tęsis nepilnus metus ir metų pabaigoje mes matysime kažkokią šviesą tunelio gale.

– Kažkiek gali, nes sumažėja bendras spaudimas. Didžiausias spaudimas Lietuvoje praeitais metais buvo dėl sparčiai pakilusios infliacijos. Visų pirma dėl energetinių kainų, o vėliau – dėl maisto kainų. Dabar, sakykim, tai bangai atslūgstant, be abejo, lieka išaugusios palūkanų normos, kol kas tokio masinio iššūkio mes nematome. Tarkim, neveiksnių pasiūlų dalis yra pakankamai nedidelė.

– Ar ji didėja?

– Didėja, bet labai labai nežymiai. Tie asmenys, kurie būsto paskolą pasiėmė 2018-2019 metais, o ne 2020 metais, didesnio spaudimo nejaučia. Tuomet ir kainos buvo mažesnės, ir jie jaučiasi finansiškai turintys didesnę laisvę, nes jeigu ką, jie gali dabar parduoti tą būstą ir dar pakankamai nemažai uždirbti.

– Kiek ši krizė tęsis?

– Reiktų tikėtis, kad ji tęsis nepilnus metus ir metų pabaigoje mes matysime kažkokią šviesą tunelio gale, bet, be abejo, kaip ir dažniausiai nutinka, gali būti įvairių scenarijų.