Kaip suprasti raginimą darbdaviams raštiškai įsipareigoti didinti algas? Apie tai pokalbis laidoje „Dėmesio centre“ su Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos vadovu Artūru Černiausku, Seimo socialinių reikalų ir darbo komiteto vicepirmininku, valstiečių-žaliųjų frakcijos nariu Tomu Tomilinu ir Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentu Žilvinu Šilėnu.

– Pone Tomilinai, gal galite paaiškinti iškeltą sąlygą darbdaviams įsipareigoti kelti algas, arba nebus palaikytas Darbo kodeksas?

Tomas Tomilinas: Tai nėra sąlyga, tai yra mūsų bendras tikslas. Nuo pat rinkimų, nuo pat pirmos dienos, kai pradėjome eiti pareigas, iškėlėme tokį tikslą, kad turi kilti algos ir mes turime kalbėti apie rimtą socialinį dialogą. Vienas iš pavyzdžių yra tai, ką mes padarėme su Darbo kodeksu – atidėjome, patobulinome, dabar paleisime. Čia nėra jokių sąlygų, yra bendras tikslas. Aš raštišką įsipareigojimą vertinu daug labiau nei tiesiog žodžius.

– Įsivaizduokime kokią nors gamyklą Šiaulių rajone. Kaip jūs ten žadate įpareigoti verslą didinti algas?

Tomas Tomilinas: Aš jums paaiškinsiu. Šiandien darbdaviai kolektyviai, vieningai pasakė: mums reikia liberalaus Darbo kodekso. Jie išreiškė bendrą valią. Aš jų paklausiau, ar jie gali išreikšti ir bendrą įsipareigojimą? Jie atsakė, kad taip, kodėl gi ne. Tame siūlomame susitarime nėra jokių skaičių, nėra jokiai gamyklai nurodymų, ką daryti, yra tik oficialus pažadas dalyvauti socialinio dialogo posėdžiuose. Viskas.

– Pone Černiauskai, jūs tam pritariate?

Artūras Černiauskas: Jeigu pažiūrėtume į ankstesnį laikotarpį, mes girdėdavome iš darbdavių paaiškinimus, kodėl Lietuvoje toks mažas darbo užmokestis. Pažiūrėjus statistiką, palyginus su darbo našumu, lyginant darbo užmokestį būtent su lyginamosiomis kainomis, matosi, kad darbo užmokestis Lietuvoje bent penktadaliu turėtų būti didesnis. Mes klausdavome darbdavių, kodėl jie nedidina atlyginimų. Jie atsakydavo, kad tai daryti yra sudėtinga, nes Darbo kodekse yra numatyti ilgi įspėjimo terminai, didelės išeitinės išmokos, yra neliberalus darbo laiko apskaitymas ir t.t. Ir argumentuodavo, kad jei visa tai bus pakeista, tuomet bus galima didinti darbo užmokestį. Artėja liepos 1-oji, kai įsigalios Darbo kodeksas, kuriame daug kas kardinaliai keičiasi, taigi, atsiranda visos prielaidos didinti darbo užmokestį.

– Grįžtant prie rašytinio įsipareigojimo didinti atlyginimus. Pone Černiauskai, tai neprieštarauja sveikam protui?

Artūras Černiauskas: Kodėl tai turėtų prieštarauti sveikam protui? Jeigu pažiūrėtume į Skandinaviją, ten veikia tokia sistema ir ji veikia labai normaliai, tik reikia kalbėti apie sektorinį susitarimą. Būtent atskiruose sektoriuose susitarti tikrai įmanoma, nes negalime tikėtis, kad absoliučiai visos įmonės, visa pramonė ar biudžetinės įstaigos galės vienodai didinti darbo užmokestį.

– Pone Šilėnai, jums neatrodo, kad čia viskas apverčiama aukštyn kojomis? Valdžia tarsi turėtų sukurti sąlygas verslui didinti atlyginimus tada, kai tų pačių verslo organizacijų nuomone yra tikslinga, o ne verčiant. Kaip jūs manote?

Žilvinas Šilėnas: Čia yra bent trys problemos. Pirmoji, kad politikai užsiima politikavimu. Jūs galite pasirašyti susitarimą, kad ateitų vasara ir jis po trijų mėnesių bus įgyvendintas. Antras dalykas, atlyginimai Lietuvoje ir taip smarkiai kyla. Paskutinius metus vidutinis atlyginimų augimas buvo apie 9 proc., prieš tai apie 6–7 proc. Atlyginimų neaugimo problemos Lietuvoje nėra. Aš sutinku, kad jie yra mažesni negu Europos Sąjungoje, bet jeigu žiūrėtume į augimą – mes ir taip jį turime. Trečias dalykas, dabar kalbama apie tai, kaip neva darbdaviams duotas liberalus Darbo kodeksas. Mes palyginome pagal Pasaulio banko „Doing business“ metodologiją – palengvėjimas ar liberalėjimas, kaip čia visi šneka, yra minimalus. Naujas Darbo kodeksas visiškai nėra liberalus. Kitas dalykas – daugybė išlygų, nuolaidų ir dovanėlių profsąjungoms buvo išdalinta būtent per šitą perdarymo laikotarpį. Lietuvoje yra 70 tūkst. įmonių. Jeigu su visomis 70 tūkst. įmonių bus pasirašytas kažkoks įsipareigojimas – tai turės kažkokią reikšmę. Jeigu susitiko profsąjungų vadas su kokios verslo asociacijos vadu ir jie retoriniu lygmeniu sutarė, kad reikia daryti viena ar kita, tai jokios reikšmės šis susitarimas neturi. Net raštiškas.

Artūras Černiauskas: Priklauso kokia forma tai bus pasirašyta. Jei bus pasirašyta atskiruose sektoriuose, tai tikrai veiks.

Tomas Tomilinas: Ką kalba laisvosios rinkos, arba – laukinės gamtos instituto atstovas, mes visada girdime tuos pačius argumentus. Jeigu žiūrime į darbo našumą, darbo užmokesčio didėjimą, tai mūsų užmokestis didėja daug lėčiau negu Europoje. Mes tolstame nuo Europos. Apie tai kalba net darbdavių asociacijos.

Aš nenoriu komentuoti pono Žilvino pasvarstymų apie vasarą, noriu pažiūrėti, pavyzdžiui, į prekybos sektorių. Mūsų prekybos tinkluose atlyginimai kaip svyravo maždaug ties minimumu prieš dešimt metų, taip yra ir dabar. Akivaizdu, kad keli pagrindiniai šios rinkos žaidėjai gali jau dabar susėsti ir susitarti. Susitarti, kad nekonkuruotų dėl mažų atlyginimų, o konkuruotų dėl kokybės, kainos ir t.t.

– Jūs siūlote kartelinius susitarimus?

Tomas Tomilinas: Čia ne karteliniai susitarimai. Sektoriniai susitarimai ir yra dėl tam tikro minimumo. Mes nekalbame apie kainas, kalbame apie konkrečių žmonių darbo užmokestį. Mes turime kalbėti apie profesionalus tose įmonėse: kiek turi uždirbti duonos kepėjai, kiek salės darbuotojai. Kodėl jie dešimt metų gauna beveik tokias pačias algas.

– Jūs turite nuspręsti, kiek jie turi uždirbti?

Tomas Tomilinas: Ne, ne mes turime nuspręsti. Turi nuspręsti susitarimas. Mes esame tik arbitrai – tie žmonės, kurie metodiškai padeda. Kai „Sodra“ paskelbė vidutinius atlyginimus, matėte kaip sujudėjo dauguma sektorių.

– Kodėl jūs sakote, kad esate arbitrai. Kas jus jais paskyrė? Jūs – tai kas?

Tomas Tomilinas: Socialinės apsaugos ir darbo ministerija suteikė visą metodinę pagalbą, kad profesinės sąjungos ir darbdavių organizacijos sueitų ir kalbėtų.

– Pone Černiauskai, klausant susidaro įspūdis, kad turime valdžią, kuri viską žino ir gali viską sureguliuoti.

Artūras Černiauskas: Galbūt klaidingas yra mūsų požiūris, kad vadžia reguliuoja darbo užmokestį. Ji nereguliuoja atlyginimų, valdžia tik siūlo sėsti ir tartis, ieškoti galimybių, kaip tą darbo užmokestį didinti. Kitose Europos šalyse valdžia būtent ir būna kaip arbitrai. Darbdaviai su darbuotojais tariasi dėl tam tikro darbo užmokesčio didėjimo, o valdžia padeda rasti bendrą sutarimą. Anksčiau mes buvome linkę į reguliavimą, dabar būtent norima tartis ir vertinti, kokios vienų galimybės, ar ne per dideli kitų norai.

Anksčiau mes buvome linkę į reguliavimą, dabar būtent norima tartis ir vertinti, kokios vienų galimybės, ar ne per dideli kitų norai.

Žilvinas Šilėnas: Vėl painiojamasi sąvokose. Jeigu kalbate apie tai, kad tarsis darbdaviai ir darbuotojai, tai prie ko čia Seimas, prie ko čia socialinių reikalų ir darbo komitetas. Kaip ir minėjau, Lietuvoje veikia 70 tūkst. įmonių. Jeigu jūs norite raštiško įsipareigojimo, tai sąžiningai su visomis ir turite jį pasirašyti. Kitas dalykas – tik apie 60 proc. įmonių yra pelningos. Tai reiškia, kad beveik kas antra įmonė yra nepelninga. Seniai yra pastebima, kad tos įmonės, kurios yra pelningos, jos ir moka didesnius atlyginimus. Vadinasi, tos, kurios išgali, atlyginimus kelia. Jeigu politikai „uždės“ visiems įpareigojimą kelti atlyginimą, tai dalis įmonių jo paprasčiausiai negalės įvykdyti.

– Pone Tomilinai, jūs esate sakęs, kad jeigu nebus Trišalės tarybos susitarimo, tai nebus ir balsavimo dėl Darbo kodekso. Ramūnas Karbauskis gi sako, kad nepritarimas Darbo kodeksui frakcijoje net nesvarstomas.

Tomas Tomilinas: Aš taip nesu sakęs, taip sakė žiniasklaida. O balsavimas prieš nesvarstomas, nes nėra problemos su tuo susitarimu. Susitarimui visi pritaria ir pasirašys. Mes kalbame apie procesą. Apie naują civilizuotą dialogo kultūrą.

Žilvinas Šilėnas: Tokių susitarimų Lietuvoje buvo daugybė. Galiausiai buvo susitarimas, kad kainos nedidės. Pažiūrėkime kaip yra iš tikrųjų. Aš politikams turiu kitą pasiūlymą: jūs viduje, Seime, pasirašykite susitarimą nešvaistyti mokesčių mokėtojų pinigų. Čia būtų labai reikalingas nacionalinis susitarimas. Kiekvienas Seimo narys valdo apie 80 mln. mokesčių mokėtojų pinigų. Jei jie visi raštiškai įsipareigotų jų nešvaistyti, mažinti valstybės skolą, užtikrintų, kad pinigai neplauktų į tas sritis, kur nereikia, tai būtų reikšmingas nacionalinis susitarimas.

Tomas Tomilinas: Dar jūs, kolega, politikuojat. Atsiverskite programą ir pamatysite viešojo sektoriaus reformą, pamatysime švietimo reformą. Viską ten pamatysite.

– Pone Tomilinai, gal galite pasakyti, kaip susitarime skambėtų punktas dėl atlyginimų kėlimo?

Tomas Tomilinas: Tai yra susitarimas darbdavių atstovams kas mėnesį susitikti su profesinių sąjungų atstovais. Viskas.

– O kur tuomet įsipareigojimas didinti algas? Kur tas punktas? Viskas, jūs atsitraukiate?

Tomas Tomilinas: Niekur aš neatsitraukiu. Mes gyvename rinkos ekonomikoje. Mes negalime nieko diktuoti verslui. Mes galime tik tai susitarti dėl naujos derybų kultūros.

– Puikus pokalbis. Mes per penkiolika minučių išsiaiškinome, kad nėra to, dėl ko čia kalbame. Jūs neprašote, neliepiate įsipareigoti didinti atlyginimų tam tikrai dydžiais, tam tikrais laikotarpiais?

Tomas Tomilinas: Tai bus padaryta. Bet tai bus padaryta darbdavių ir profsąjungų susitikimuose.

– Ir tai neturi jokio poveikio frakcijos sprendimui dėl Darbo kodekso įsigaliojimo?

Tomas Tomilinas: Jeigu geranoriškumo šiuo klausimu nebus, chaoso Seime bus daugiau.

Artūras Černiauskas: Geriausią pavyzdį galėtų parodyti patys Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos atstovai, pasirašydami įsipareigojimą dėl biudžetinio sektoriaus. Tai būtų aiškus pavyzdys, nes daugumai biudžetinio sektoriaus darbuotojų bazinis dydis nedidinamas jau devynerius metus.

Žilvinas Šilėnas: Eilinį kartą taikomi dvigubi standartai. Verslas atlyginimus didina kur kas daugiau negu valstybinis sektorius, bet vis tiek kaltas būna verslas.