– Kodėl sostinė per tiek metų nesugebėjo pasistatyti katilinės, naudojančios kurą iš atsinaujinančių šaltinių, ir miesto gyventojams tenka mokėti brangiausiai šalyje.

– Vilnius tapo Vyriausybės sprendimų įkaitu. Dar 2010 m. Prancūzijos kompanija „Dalkia“ pasiūlė miesto savivaldybei (tuo metu meras buvo konservatorius Vilius Navickas) projektą, pagal kurį jau 2011-aisiais sostinė

70–75 proc. šilumos būtų gaminusi iš biokuro. Kitaip tariant, Vilnius būtų importavęs dujas tik keletą šalčiausių žiemos dienų. Deja, įsikišus šalies konservatorių vadovybei, savivaldybės tarybos nariai iš šios partijos balsavo prieš šį siūlymą, nors prieš tai buvo pritarę. Tai buvo vienas atvejis, kai sostinė atsisakė galimybės pasistatyti atsinaujinančių šaltinių elektrinę ir šildytis iš jos.

Per būsimą šildymo sezoną gali bankrutuoti labai daug mūsų smulkiųjų ir vidutinių įmonių.

Antras bandymas 2014 m., man būnant meru, taip pat žlugo. Tada su privačiais partneriais šalia Gariūnų pradėjome statyti kogeneracinę elektrinę, kuri būtų naudojusi biokurą ir netinkančias perdirbti atliekas. Įkasėme simbolinę kapsulę, prasidėjo statybos, tačiau, vėl įsikišus Vyriausybei ir tuometei prezidentei, projektas buvo sustabdytas.

2016–2017 m. dabartinė Vilniaus miesto vadovybė visą projektą perduoda valstybės valdomai energetikos įmonių grupei „Ignitis“. Vadinasi, sostinės savivaldybė už nieką neatsako, atsakomybė permesta Energetikos ministerijai, ministrui Dainiui Kreiviui. Žinome, kas nutinka su valstybės valdomais projektais, – jie dažniausiai labai vėluoja ir pabrangsta.

Artūras Zuokas. L. Balandžio / BNS nuotr.

Jei 2014 m. elektrinė būtų buvusi statoma privačių investuotojų lėšomis, be ES paramos ir be viešųjų lėšų, jos kaina būtų siekusi 200 mln. eurų. Dabar šis projektas jau kainuoja 400 mln. eurų, iš jų beveik pusė yra europinė parama, ir vėluoja trejus metus. Čia pavyzdys, kaip yra ir kaip neturėjo būti.

Prieš keletą mėnesių miesto taryboje ėmėme svarstyti dėl savivaldybės ieškinio Vyriausybei ir „Ignitis“, kad atlygintų žalą, kurią patiria Vilniaus gyventojai dėl ministrų kabineto politikos. Tačiau nepavyko.

– Kodėl?

– Todėl, kad tiek miesto tarybos, tiek Vyriausybės daugumą sudaro tos pačios politinės jėgos, tarpusavyje susijusios ir iš vienos koalicijos. Nei meras, nei valdančioji dauguma, kurios pagrindą sudaro Laisvės partija ir konservatoriai, į viską žiūri per partinės priklausomybės prizmę, tad atsakomybės klausimo nekelia kaip visiškai savarankiški politikai ir negina Vilniaus miesto interesų.

– Gal tokiais atvejais, kai padaroma didelė žala miestui, turėtų būti suteikta daugiau teisių opozicijai?

– Mes parengėme sprendimo projektą, jį vadovybei įteikėme birželio mėnesį, tačiau miesto tarybos dauguma jį atmetė. Manau, kad čia ir be teismo būtų galima sutarti su Vyriausybe ir UAB „Ignitis“, kad jie kompensuotų gyventojams patiriamą didelę žalą.

– Jei „Dalkia“ nebūtų priversta trauktis iš Lietuvos, gal jau turėtume ir elektrinę, ir pigiau šildytumės?

– Jei 2010 m. miesto taryba kompanijos projektui būtų pritarusi, neabejotinai jis būtų seniai įgyvendintas. Kiek nuo to laiko iki dabar milijonų miestas sumokėjo „Gazprom“ už dujas, net ir suskaičiuoti sunku. Lėšos galėjo likti Lietuvoje, būtų suteiktos darbo vietos biokuro gamintojams.

Apskritai, šiandien Lietuvos energetikoje matome keistų dalykų. Elektros kaina pas mus 100 proc. brangesnė nei Skandinavijos šalyse. Šilumos kainos artėjančią žiemą bus rekordinės. Vyriausybė turėtų atsakyti, kodėl taip yra, kai tiek daug investavome į savo energetikos sistemą. Ji beprotiškai brangi ir negarantuoja mums nepriklausomybės ir kainų, kurias galėtų mokėti Lietuvos gyventojai. Paradoksas, kad skandinavai moka perpus mažiau nei lietuviai.

Ilgai diskutavome, kodėl Vyriausybė nusprendė modernizuoti brangiomis dujomis kūrenamos Elektrėnų elektrinės bloką. Mes tokį projektą norėjome įgyvendinti Vilniuje. Ką tai reiškia? Gamini elektrą, o šalutinį produktą – šilumą – už labai priimtiną kainą tieki gyventojams. Tačiau Vyriausybė nusprendė investuoti daugiau nei 300 mln. eurų Elektrėnuose; elektrinė faktiškai nenaudojama, o jei ir veikia, pagaminama šiluma išleidžiama į ežerą, užuot šildžiusi vilniečius.

Vyriausybės yra padariusios labai daug klaidų. Seimo „Vardan Lietuvos“ frakcija pasiūlė suburti komisiją, kuri ištirtų, kodėl taip yra, kas dėl to kaltas, kad pagaliau kažkas atsakytų už savo veiksmus, už kuriuos sumoka vartotojai. Kalbu ne tik apie Vilniaus kogeneracinę elektrinę. Mano manymu, tyrimą reikėtų išplėsti bent nuo 2010 m. ir įvertinti ne tik sostinės projektus, bet ir kitų miestų, kurie kelia labai daug klausimų.

– Daug komisijų būta Seime. Aiškintasi, kas kaltas dėl žlugusių pirmųjų komercinių bankų, baigiant „Snoru“ ir „Ūkio banku“. Tirtos įvairiausios grėsmės nacionaliniam saugumui. Ar visuomenė sužinojo ką nors daugiau apie tai? Juk iš esmės už savo veiksmus beveik niekas neatsakė. Tikite, kad dabar bus kitaip?

– Gal ir neatsakys. Tačiau visuomenė turi teisę žinoti, kas priėmė sprendimus, kas kaltas. Kalbėdamas apie komisijos energetikos projektams tirti naudą, manau, tai leistų išvengti brangių klaidų ateityje.

– Kaip vertinti ketinimus katilinėse vėl kūrenti mazutą, krosnių kurą, dyzeliną?

– Pirma, ekologine prasme tokie sprendimai mus nukelia į praeitį. Antra, norint grįžti prie ankstesnių kūrenimo būdų, reikia sutvarkyti infrastruktūrą, kad mazutą būtų galima naudoti saugiai. Tai irgi kainuos nemažai pinigų.

Kita vertus, ministras D.Kreivys pareiškė, kad Lietuvai dujų netrūks. Tada reikėtų pasakyti, kad galima šildytis dujomis. Tačiau dabar iš „Vilniaus šilumos tinklų“ vadovų, sostinės vicemero Valdo Benkunsko girdime, kad tam, jog būtų garantuotas šildymas, mums reikia ir mazuto. Ministras D.Kreivys turėtų iki galo pasakyti, ar mums trūks dujų, o tada,  suprantama, kad neįmanoma išvengti joms alternatyvaus kuro – mazuto. Ar tai yra klausimas tik dėl kainos?

Perkant mazutą nėra didelio skaidrumo, nes nėra mazuto biržos, kaip dujų, elektros ir pan., todėl gali atsirasti visokiausių nešvarių interesų.

Jei bus sukaupta pakankamai dujų mūsų terminale, Latvijoje, manau, vis dėlto geriau neteršti gamtos, nepriimti laikinų sprendimų, o ieškoti kažkokių kitokių būdų kompensuoti dujų pabrangimą.

– Pagrindinis argumentas vis dėlto, ko gero, yra kaina. Rinkimai ir vėl artėja. Negi valdantieji norės nežmoniškai didinti šilumos kainas ir prarasti valdžią? Paprasčiau nusispjauti į ekologiją.

– Pirkti mazutą, įrengti infrastruktūrą kainuos kelis šimtus tūkstančių eurų, jei ne daugiau. Gal geriau šiais pinigais paremti tuos gyventojus, kuriems šiluma brangsta labiausiai. Be to, dar įvertinkime ir ekologinį poveikį.

Kita vertus, perkant mazutą nėra didelio skaidrumo, nes nėra mazuto biržos, kaip dujų, elektros ir pan., todėl gali atsirasti visokiausių nešvarių interesų.

– Ar teisingas kompensavimo už šildymą mechanizmas, kai vienoda kaina ir pasiturintiems, ir ant skurdo ribos balansuojantiems gyventojams?

– Be abejonės, neturėtų būti visiškos lygiavos. Dabar didesnes kompensacijas gauna tie, kurie atitinka tam tikrus kriterijus, pavyzdžiui, pajamų dydį. Tai pensininkai, kurių pensijos nedidėja taip, kaip kainos, ypač šilumos. Prioritetas yra padėti susimokėti jiems, daugiavaikėms šeimoms.

Nereikia pamiršti ir kito segmento – verslo. Per būsimą šildymo sezoną gali bankrutuoti labai daug mūsų smulkiųjų ir vidutinių įmonių. Kavinės, restoranai, nedidelės parduotuvės, kurios neįstengs sumokėti tokių šildymo kainų. O kur dar smarkiai pabrangusi elektra?

Todėl Vyriausybė, aišku, ir savivaldybės turi nelikti nuošalyje ir siūlyti sprendimų, kaip išgyventi šį sudėtingą laikotarpį.

– Dar neprasidėjus šildymo sezonui, paslaugų kainos jau bado akis. Kas bus toliau?

– Tenka daug keliauti po pasaulį ir galiu palyginti kainas pas mus ir svetur. Lietuva tampa labai labai brangia šalimi. Kokios priežastys? Gerai būtų panagrinėti detaliau. Žinoma, kai kuriuos mūsų kaštus padidina mūsų užsienio politika, tačiau nė kiek ne mažiau daug ką pabrangina labai brangūs mūsų energetikos projektai. Lietuva tampa tam tikra Šveicarija, kurioje gali gyventi tik turtingi žmonės. Didėjančios kainos dar labiau paskatins emigraciją. Tai nenormalu.