– Pastaruoju metu išties dažnai girdime žodį „atsparumas“, ypač kalbant apie infrastruktūrą. Kodėl jis yra toks svarbus ir kas slepiasi po šiuo žodžiu?
– Iš tikrųjų, kai kalbame apie tinklo atsparumą, tai gal net nėra pagrindinis žodis. Pagrindinis dalykas yra tai, kiek mūsų gyvenimas priklauso nuo elektros – mūsų kasdienis gyvenimas, verslas, galimybė dabar tiesiogiai į eterį transliuoti šią laidą ir perduoti žinutę klausytojams, kurie dabar mūsų klausosi automobiliuose per radiją.
Visa mūsų kasdienybė šiandien priklauso nuo elektros energijos. Tinklo atsparumas yra tai, kas užtikrina, kad atsitikus įvairiems įvykiams – gamtinėms nelaimėms, audroms, piktavališkiems veiksmams ar kibernetinėms grėsmėms – tinklas būtų apsaugotas, o mūsų kasdienis gyvenimas nesutriktų. Kad mes galėtume gyventi įprastą gyvenimą: ryte turėtumėm kavos ar arbatos puodelį, galimybę naudotis prietaisais, kad verslai nesustotų ir galėtų veikti. Žinoma, kartais gali būti trumpalaikių svyravimų, tačiau esmė – kad nebūtų masinių sutrikimų.
– Kažkurioje laidoje esate sakęs, kad kai elektra yra, jos nepastebime, bet kai jos nėra – pastebi visi. Jeigu reikėtų įvertinti mūsų šalies energetikos sistemos atsparumą, koks jis būtų? Kas per keletą metų padaryta, kad būtume atsparesni?
– Operatoriaus rodikliai yra labai aiškiai matuojami, juos galima pasilyginti visoje Europoje. Yra keli rodikliai, kurie parodo, kiek tinklas yra atsparus ir kokia įtaka klientai pajaučia dėl tinklo veikimo ar neveikimo. Vienas pagrindinių rodiklių – elektros tiekimo nutrūkimų trukmė, tai yra kiek laiko klientai vidutiniškai per metus būna be elektros energijos. Šį rodiklį mes pagerinome per paskutinius metus. Šiuo metu Lietuvoje vidutinis sutrikimo šalinimo laikas yra apie 70 minučių. Tai reiškia, kad nutrūkus elektros tiekimui jis vidutiniškai atstatomas per valandą ir 10–15 minučių.
– O koks jis buvo anksčiau?
– 2024 metais jis buvo pasiekęs beveik 400 minučių. Tiesa, reikia suprasti, kad metų lyginti tiesiogiai negalime, nes tam įtakos turi ir gamtinės stichijos. Pavyzdžiui, 2024 metų rugpjūtį turėjome labai stiprią audrą, po kurios kai kuriems klientams elektros tiekimas buvo atstatytas tik po 6–7 parų. Natūralu, kad tai stipriai paveikė statistiką.
Tačiau jei žiūrime ilgalaikę tendenciją ir eliminuojame tokius pikus, matome aiškų gerėjimą – gedimus šaliname vis greičiau. Ir tai nėra vien tik brigadų darbo greitis. Didelę reikšmę turi techniniai bei skaitmeniniai sprendimai. Tinklas tampa vis labiau skaitmenizuotas, todėl sutrikimus galime pastebėti daug anksčiau. Taip pat galime naudoti alternatyvius tiekimo kelius, kad elektra klientus pasiektų kitu maršrutu.
Gali būti taip, kad ryte atsikėlę tik iš orkaitės „nusimušusio“ laikrodžio suprasite, jog naktį buvo dingusi elektra. Jums net nereikės skambinti ar pranešti, nes visą informaciją gauname automatiškai. Vienas svarbiausių rodiklių čia – išmaniųjų skaitiklių diegimas. Paskutiniais duomenimis, šiuo metu tinkle jau turime 1,4 milijono išmaniųjų skaitiklių. Šis kiekis tikrai yra pakankamas, kad mes galėtume labai greitai gauti informaciją apie sutrikimus ir operatyviau juos šalinti.
– Jūs įvardijote vieną skaičių – per kiek laiko sutvarkote gedimus. Bet jeigu reikėtų apskritai įvertinti mūsų elektros tinklo patikimumą balais ar procentais – koks jis būtų? Ko trūksta iki maksimumo?
– Yra dar vienas labai svarbus rodiklis – nutrūkimų dažnis. Čia yra dar vienas rodiklis pagal kurį matuojami operatoriai. Šiuo metu jis Lietuvoje yra labai geras. Kai sakome, kad esame vienas moderniausių tinklų Centrinėje Europoje, tai nėra išgalvotas teiginys – jis paremtas konkrečiais skaičiais ir rodikliais. Šiandien mes lyginamės su aplinkinėmis šalimis – Latvija, Lenkija – mūsų kaimynais. Šiandien vidutinis rodiklis yra 1,02. Tai reiškia, kad vienas klientas neplanuotai be elektros lieka maždaug vieną kartą per metus.
Žinoma, kažkas gali sakyti, kad jam elektra dingsta dažniau. Taip ir yra – tai vidurkis, kuris ne visada atspindi konkretaus žmogaus situaciją. Tačiau taip vertinamas bendras tinklo patikimumas. Procentais to išreikšti negalime – tam naudojami specialūs SAIDI ir SAIFI rodikliai. Be to, Lietuva išskirtinė tuo, kad turime vieną operatorių, o daugelyje Europos šalių jų yra keli. Skiriasi ir gamtinės sąlygos, infrastruktūra. Geriausią patikimumo rodiklį turėtume tada, kai kuo mažiau turėtumėm oro linijų – kuo labiau tinklas būtų kabeliuotas, tuo mažiau turėtumėm išorinių arba gamtos poveikių tinklui.
– Ar esate identifikavę kritiškiausias vietas, kur elektros tiekimas nutrūksta dažniausiai?
– Taip, tokią statistiką turime. Kadangi tinklas skaitmenizuotas, matome visas problemines vietas. Viena svarbiausių startavusių programų šiuo metu – tinklo kabeliavimas. Šiuo metu apie 6 tūkstančius kilometrų 10 kW įtampos tinklo turime miškuose. Per likusius 2,5 metų sukabeliuosime dar 2 tūkstančius kilometrų. Tai reiškia, kad tinklas miškingose vietovėse taps trečdaliu patikimesnis, nes kabeliai bus po žeme.
Renkantis, kur atlikti darbus, vertiname du pagrindinius kriterijus: kur buvo daugiausia sutrikimų ir kiek klientų aptarnauja konkreti linija. Prioritetas teikiamas toms vietoms, kur daugiausia klientų ir daugiausia gedimų.
– Kodėl kabeliavimas šiandien minimas kaip viena svarbiausių tinklo atsparumo priemonių? Ką svarbu žinoti klientams ir kiek mes apskritai turime tokių linijų?
– Pagrindinis skaičius čia yra 80 procentų. Maždaug tiek visų tinklo sutrikimų sukelia augmenija. Lietuva yra miškinga šalis, o medžiai, ypač audrų metu, pažeidžia oro linijas – nutraukia laidus, sulaužo atramas, o tada atitinkamai sutrinka ir elektros tiekimas. Kai oro linijos pakeičiamos požeminiais kabeliais, problema tiesiog išnyksta. Pavyzdžiui, netoli Vilniaus, Riešėje, sukabeliavome 750 metrų linijos, kuri aptarnauja apie 1400 klientų. Anksčiau audrų metu jie likdavo be elektros, tačiau dabar ši problema išnyko. Tokių pavyzdžių turime ir Molėtų rajone bei kitose vietovėse. Žingsnis po žingsnio tinklą darome stabilesnį ir patikimesnį.
– Žinau, kad dvi Europos šalys – Danija ir Nyderlandai – yra praktiškai pilnai sukabeliavę savo tinklus. Ar Lietuvoje yra realu turėti tokį mastą, kokį turi šios dvi valstybės?
– Trumpas atsakymas – taip. Klausimas tik kada. Yra keli elementai, kurie čia yra svarbūs – šalies landšaftas, tinklo struktūra, lėšos, kurios tam reikalingos, nes čia jau kalbame ne apie milijonus, o apie milijardines investicijas. Taip pat labai svarbūs žmogiškieji resursai, nes vien pinigų neužtenka – reikia žmonių, kurie tuos darbus atliks. Be to, visur turi būti racionalumas. Šiandien vieno kilometro kabeliavimo kaina siekia apie 70–80 tūkstančių eurų. Tad jeigu kalbame apie vienkiemį, esantį už kelių kilometrų, kartais ekonomiškai racionaliau turėti autonominį elektros šaltinį. Šimto procentų kabeliavimas turi būti ekonomiškai pagrįstas.
– Kokios būtų jūsų prognozės, valstybė ir ta pati ESO – kokios laikysis politikos? Kiek, tikėtina, bus ateityje sukabeliuota tų tinklų?
– Manau, kad mes pastoviai auginsime tą procentą su įvairiomis programomis, kurios yra numatytos. Manau, kad jos tesis ir ateityje. Mes sukabeliuosime tuos kritinius taškus, kur pasieksime tinkamą patikimumo lygį. Nebūtina stengtis tik iš vienos pusės atlikti veiksmus tam, kad tinklas būtų patikimas, nes šiandien mes matome, kad pats tinklas nėra tik generacija ir vartojimas. Šiandien mes turime klientus, kurie lygiai taip pat sėkmingai generuoja elektrą. ESO tinkle jau turime apie 11 tūkstančių baterijų, o per pastaruosius metus jų skaičius išaugo 8 tūkstančiais.
Tai reiškia, kad šviesiuoju, šiltuoju paros metu žmonės gali būti praktiškai autonomiški ir nepriklausyti nuo tinklo. Tai reiškia, kad atsitikus tinkle nenumatytiems ar numatytiems atvejams, jūs galite to net nepajausti, nes su savo saulės elektrine, su savo baterija jūs pilnai užsidengiate savo paros vartojimą nuo balandžio iki pat rugsėjo, spalio mėnesio.
– Na, kalbant apie patikimumą, elektros energijos tiekimo patikimumas svarbus ne tik gyventojams, bet ir verslui bei visai valstybei. Ar pastebite, kad potencialūs investuotojai, svarstantys galimybę investuoti Lietuvoje, domisi infrastruktūra?
– Infrastruktūra dažnai yra vienas pirmųjų rodiklių, kuriuo domisi potencialūs investuotojai, ypač tie, kurių veikla vienaip ar kitaip susijusi su elektros energija. O šiandien praktiškai visos sritys yra susijusios su elektra. Labai dažnai dar prieš pasirodant viešiems pranešimams apie naujas investicijas Lietuvoje vyksta pokalbiai apie infrastruktūrą: kaip atrodo tinklas, kokie prijungimo terminai, kokie patikimumo rodikliai, kaip būtų galima rezervuoti galią, kokie technologiniai poreikiai ir kiek jautrūs procesai elektros tiekimo sutrikimams.
Tai yra ta nematoma mūsų darbo dalis. Mūsų darbo stilius ir metodas yra toks, kad mes bendraudami su klientais arba tomis įstaigomis, kurios rūpinasi, kad Lietuvoje šitos investicijos atsirastų, mūsų prašymas yra kuo anksčiau sužinoti apie planuojamas investicijas, kad galėtume iš anksto ieškoti sprendimų: vertinti vietas, skaičiuoti prijungimo galimybes, planuoti įrangos užsakymus. Tai leidžia mums būti greitesniems. Iš esmės tai tampa net valstybių konkurenciniu pranašumu.
– Tikriausiai mes pakankamai gerai atrodome šiame kontekste, lyginant su kaimyninėmis, ar kitomis Europos Sąjungos šalimis, būtent dėl elektros tinklo patikimumo ir greičio verslui?
– Taip. Europoje situacija labai skirtinga. Yra šalių, kur šiandien apskritai nebegalėtumėte prisijungti prie tinklo.
– Kokios tai šalys?
– Pavyzdžiui, Nyderlandai, kuriuos dažnai minime kaip puikų kabeliavimo pavyzdį. Tačiau ten tinklai šiandien yra taip perkrauti, kad prisijungimo galimybės labai prastos. Tai puikus pavyzdys, kad visur reikia balanso. Kai viena sritis – pavyzdžiui, atsinaujinanti energetika – vystosi labai sparčiai, o vartojimas nespėja augti kartu, atsiranda perkrauti tinklai ir apribojimai klientams. Todėl stengiamės, kad Lietuvoje to nebūtų. Jei anksčiau kalbėjome apie kuo didesnę generaciją, šiandien vis svarbiau tampa efektyvus vartojimas.
– Šiai dienai, kokio masto investicijas vykdo ESO ir kur skiriamas didžiausias dėmesys?
– Investicijas galėčiau suskirstyti į tris pagrindines kryptis:
Pirmoji – tinklo rekonstrukcija ir atstatymas. Einant metams, tinklas dėvisi ir yra reikalingi sprendimai, kurie atitiktų šių dienų klientų poreikius ir rinkos situaciją, ir tai yra kone 40 procentų mūsų investicijų.
Antroji kryptis – naujų klientų prijungimas arba galios didinimas. Kasmet turime apie 70 tūkstančių ir daugiau naujų prijungimų ar galios didinimų. Šie skaičiai pastaruosius 3–4 metus iš esmės nesikeičia. Maždaug tiek klientų kasmet įsivedinėja elektrą arba ją didinasi, o tai reikalauja darbų ir investicijų.
Trečioji kryptis – infrastruktūros apsauga ir skaitmeniniai sprendimai. Šiandien tinklas jau nebėra tik mechaninė ar fizinė infrastruktūra, kurią reikia prižiūrėti – laidai, atramos, kabeliai ir transformatoriai. Tai labiau tampa duomenimis grįstas tinklo valdymas. Šiandien mes tuos duomenis turime, klientai irgi juos turi ir remiantis jais yra valdomas tinklas tam, kad mes neturėtumėm kritinių situacijų.
– Kalbėjome apie investicijas į tinklo atnaujinimą, skaitmenizavimą ir automatizavimą. Kaip visa tai susiję su tinklo atsparumu?
– Sprendimai, kuriais yra skaitmenizuojamas tinklas, leidžia veikti dviem kryptimis. Pirmoji – prevencija. Analizuodami duomenis iš tinklo įrenginių galime matyti, kurios vietos yra pažeidžiamiausios ir kur ateityje gali atsirasti gedimų. Tai leidžia tiksliau nukreipti investicijas ir užkirsti kelią problemoms dar prieš joms įvykstant. Antroji kryptis – greitesnis tinklo atstatymas. Kai nutinka sutrikimas, jį galime aptikti labai greitai.
– Išmanieji skaitikliai čia taip pat labai svarbūs. Kiek mes jau jų turime ir kaip juos išnaudojame?
– Taip. Šiuo metu jau turime 1,4 milijono išmaniųjų skaitiklių iš maždaug 1,9 milijono visų klientų. Metų pabaigoje planuojame turėti kiek daugiau nei 1,5 milijono. Kasdien Lietuvoje pakeičiame apie tūkstantį skaitiklių. Klientams pagrindinė nauda – nereikia niekur eiti, o gavus sąskaitą – ji yra tiksli pagal asmeninį suvartojimą. Aktyvesni rinkos dalyviai gali stebėti suvartojimą kas 15 minučių, naudotis dinaminiais tarifais, valdyti įkrovimo stoteles ir analizuoti savo elektros vartojimo įpročius. O mums, kaip operatoriui, svarbiausia tai, kad gedimus galime aptikti automatiškai. Jei klientas turi išmanųjį skaitiklį, apie elektros dingimą sužinosime pirmi ir net klientui nebūnant namie – inicijuosime atstatymą.
– Galimybė matyti savo suvartojimą kas 15 minučių yra išties unikali. Tik kyla kitas klausimas, ar žmonės keičia įpročius, ar tuo naudojasi?
– Taip, ir tokių klientų daugėja. Vis daugiau žmonių renkasi dinaminius elektros planus, kai elektros kaina priklauso nuo biržos kainos. Dabar, kai daug saulės generacijos, savaitgaliais dažnai turime net nulinę ar neigiamą elektros kainą. Klientai tai išnaudoja, išmanioji apskaita tą leidžia. Ateityje vis daugiau procesų vyks automatiškai. Nebūtina žmogui keisti savo gyvenimo ritmo – namuose jau atsiranda įrenginiai, kurie reaguoja į biržos kainą. Išmaniosios technologijos pradeda valdyti jūsų namų ūkį. Taip ir turėtų veikti tas mechanizmas – technologijos dirba jums, o ne jūs dirbate technologijoms. Aš palaikau šią mintį. Mes jau turime entuziastų, kurie yra tai įgalinę, o ilgainiui tai ateis į kiekvienus namus.
– Norėčiau paliesti ir gaminančių vartotojų temą. Jų skaičius per pastaruosius kelerius metus augo įspūdingai. Kaip tai keičia patį elektros tinklą?
– Gaminančių vartotojų skaičių įvardinsiu šiandienos – šios savaitės – duomenimis: turime 182 tūkstančius aktyvių gaminančių vartotojų. Tiek nutolusių, tiek paprastų, tiek verslo, tiek buities klientų. Kaip jie keičia tinklą? Akivaizdu, kad, kaip ir minėjau, senasis tinklo požiūris buvo toks: vienoje pusėje – generacija, kitoje – vartojimas. Šiandien ta generacija ir vartojimas yra visur. Mes turime klasikinius generacijos šaltinius, kurie galbūt užtikrina atsinaujinančių išteklių nestabilumą, bet iš esmės generacija jau yra ir kliento dalyje – ji ir vartojama, ir tai, kas nesuvartojama, patiekiama į tinklą.
Iš technologinės pusės tinklas turi persitvarkyti, nes jis tam nebuvo projektuotas. Reiškia, turi būti keičiami transformatoriai ir visi kiti dalykai. Ir šiandien mes turime – balandžio mėnesio duomenis – kai 25 procentai viso šalies poreikio buvo pagaminta gaminančių vartotojų. Tai, apibendrinti skaičiai atrodo tikrai gerai, gražiai ir įspūdingai. Bet pagrindinis dalykas – vėl grįžtame prie to paties balanso, kada tai buvo padaryta. Nes baterijos šiandien jau atsiranda rinkoje ir ateityje jų tik daugės. Jos leis išlyginti šitą balansą. Nes atsinaujinančių išteklių problema yra ta, kad jie nebūtinai gamina tada, kada mes norime vartoti. Ir čia atsiranda tas disbalansas. Manau, kad baterijų augimas leis subalansuoti šitą gamybą ir vartojimą.
– Taip, kai padaugėjo gaminančių vartotojų, atsirado ir daugiau galimybių, bet kartu – ir daugiau iššūkių. Kaip suprantu, vienas didžiausių iššūkių yra tai, kad yra tiek daug norinčių, kad tam tikrose vietovėse susidaro nebetinkamas pralaidumas. Kaip šitą iššūkį sprendžiate?
– Šitas iššūkis yra ne tik ESO klausimas – jis yra visos šalies energetikos, ir net šalies ekonomikos rodiklis. Nes gaminti elektros energiją tada, kai jos kaina yra neigiama, ir eksportuoti ją kaimynams už neigiamą kainą turbūt nėra pats racionaliausias sprendimas. Bet kokio kito produkto – ar tai būtų braškės, ar kažkoks kitas pagamintas daiktas – mes taip nedarytume, nes sakytume, kad neapsimoka. Lygiai taip pat ir su elektra – neturėtume elgtis neracionaliai ir neplėsti tinklų vien todėl, kad yra galimybė arba kažkas nori gaminti. Čia turi atsirasti ekonominis skaičiavimas: kiek kainuoja ta papildomai pagaminta kilovatvalandė ir ar apskritai verta ją gaminti.
Šiandien tinklai turi savo apribojimus – nebūtinai ESO, tai gali būti ir perdavimo tinklas. Mes vis daugiau turime ruožų, kurie yra uždaromi dėl vadinamosios atvirkštinės generacijos. Manau, kad šitoje vietoje natūraliai grįžtame prie pirminės gaminančio vartotojo sąvokos – gaminu ir vartoju. Ir ką reikia padaryti, kad maksimaliai galėčiau suvartoti tai, ką pasigaminu ten, kur esu – savo namuose ar versle. Todėl ir paramos sprendimai šiandien orientuoti į mažesnį santykį su tinklu – pavyzdžiui, tam tikro dydžio elektrinę kartu su tam tikro dydžio kaupikliu. Tokie sprendimai leidžia šiltuoju metų laiku 60 procentų, o kai kuriais atvejais ir apie 90 procentų, užtikrinti pilną nepriklausomumą ir pilną apsirūpinimą elektros energija.
– Kaupikliai, prognozuojama, kad yra ta technologija, kurios reikšmė smarkiai augs. Kaip pačiam žmogui apsiskaičiuoti, ar jam apsimoka investuoti į bateriją?
– Šiandien savo tinkle turime jau 11 tūkstančių kaupiklių. Tikrai labai didelis augimas buvo per paskutinius metus. Prieš keletą metų kalbėjome apie tai, ar apsimoka statyti saulės elektrinę, koks jos atsipirkimas ir visi kiti niuansai. Manau, kad šiandien tas pats vyksta su baterijomis. Dabar žmonės skaičiuoja, ar apsimoka, kaip statyti, kokio dydžio reikia. Geriausią konsultaciją turbūt pateiktų tie, kurie užsiima šių baterijų statymu ir montavimu, nes jie yra profesionalai. Reikia tiesiog pasirinkti tinkamą tiekėją. Bet svarbu tai, kad šiandien skaitmenizacijos sprendimai leidžia labai tiksliai apskaičiuoti, kokio dydžio baterijos ar saulės elektrinės jums reikia namuose arba versle.
– Ką svarbu žmogui žinoti? Kaip tas kaupiklis prisideda prie atsparumo išorės poveikiui, kad žmogus jaustųsi pakankamai saugus?
– Labai paprastai – jūs tampate sala. Tai reiškia, galite gyventi nepriklausomai nuo tinklo šviesiuoju ir šiltuoju metų laiku. O galbūt net ir žiemą, jei panelės nuvalytos ir šviečia saulė. Aišku, saulės žiemą mažiau, bet iš esmės galima sėkmingai turėti elektros energiją. Kalbant ne tik apie tinklo atsparumą, bet ir apie kiekvieno namų ūkio atsparumą įvairioms grėsmėms, tai elektros tiekimas irgi turėtų būti viena iš plano dalių – ką darysim, jeigu kažkas atsitiks. Turima įranga leidžia mums išgyventi – galbūt su mažiau komforto, gal mažiau šilto vandens ar žemesne temperatūra namuose, bet leidžia funkcionuoti.
– Kalbant apie atsparumą, galimas krizes, tas pačias audras, visi pagalvojome: moku mokesčius, savotiškai aišku, kad manimi pasirūpins ir ta elektra atsiras anksčiau ar vėliau. Koks būtų jūsų praktinis patarimas žmogui, kaip jis galėtų savimi pasirūpinti pats?
– Nėra taip, kad mokame mokesčius, bet kai ateina kažkokie blogi laikai – palieka jus vienus ir sako: „dabar jau pats kapstykis, kaip nori“. Ne, tie veiksmai yra, planai yra, bet žinote, žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Būtent tais momentais susideda kelios aplinkybės vienu metu ir situacija tampa kritinė. Todėl kiekvienas turėtume turėti planą B, gal net C ar D – kaip elgsimės ir ką darysime. Tai gali būti elementarūs dalykai – generatorius, galbūt bendras generatorius su kaimynais, kuris leistų apsirūpinti būtiniausiais poreikiais.
Mes po paskutinių audrų tikrai padarėme išvadas – didiname generatorių parką, ruošiame sprendimus ne tik dideliems objektams, bet ir mažesniems namų ūkiams. Pamatėme situacijų, kai žmogui elektra būtina gyvybiškai – pavyzdžiui, jei naudojama gyvybę palaikanti įranga. Todėl šiandien turime sprendimus ir juos pilotuojame kartu su savivaldybėmis. Šiai dienai apie 80–90 procentų savivaldybių atsiliepė į tai, kad mes galėtumėm greitai, be kažkokių biurokratinių sprendimų, atsitikus skubiai situacijai, pristatyti generacijos šaltinius tam, kad jie galėtų dirbti, veikti ir teikti naudą.
– Karo kontekstas yra ta tema, kurios negaliu nepaliesti. Ypač praeitą savaitę įskridę dronai parodė, kaip arti mūsų viskas vyksta. Ar šiuo požiūriu mūsų elektros tinklas yra saugus, ar galime būti ramūs, ramiai miegoti?
– Turint tokį kaimyną šalia mūsų sienų, turbūt tas miegas nebus iki galo ramus. Čia jau daugiau politinis kontekstas, bet, iš tikrųjų, mes tas grėsmes esame nusimatę. Vykdome aktyvias konsultacijas ir vizitus į Ukrainą, kuri šiandien dalyvauja šiuose veiksmuose, ir kur energetikos objektai yra vieni pagrindinių taikinių, bandant palaužti žmones. Manau, niekuo nesiskirtų ir mūsų situacija. Ir kitose šalyse mes matome, kad energetika yra kritinė infrastruktūra, kuri karo metu pirmiausiai yra atakuojama. Tas pats kabeliavimas yra viena iš priemonių, kuri leidžia užtikrinti tinklo patikimumą net ir įvairių incidentų atveju.
Taip pat vyksta objektų apsaugos stiprinimas. Ir čia kalbu ne tik apie ESO, bet apskritai apie visus energetikos objektus. Diegiami įvairūs sprendimai, kurie padės apsisaugoti. Bet žinote, čia kaip su vagimi ir spyna – viskas nuolat tobulėja. Negali pasakyti, kad šiandien jau esi visiškai saugus, nes po pusmečio tavo sprendimai jau gali būti pasenę ir vėl reikės investuoti. Todėl nuolat vyksta sprendimų paieškos, investicijos, darbuotojų mokymai, atsargų kaupimas, objektų apsauga – visa tai tam, kad galėtume arba apsisaugoti, arba kuo greičiau atstatyti tai, kas būtų pažeista.
– Jeigu reikėtų truputį paprognozuoti ir įsivaizduoti – kaip elektros tinklas atrodys dar po dešimties metų? Ką mes matysime? Pradėjome laidą nuo to, kad pernai buvo investuota beveik 380 milijonų eurų, tai kaip toliau viskas vyks?
– Manau, kad tinklas iš esmės keisis. Jis nebebus suvokiamas tik kaip elektros perdavimas iš vieno taško į kitą. Jis labiau juda link platformos, kurioje bus daug įvairių elementų – generacija, kaupimas, vartojimas, įvairūs jų deriniai. Mes, manau, judėsime link didesnio autonomiškumo, o pats tinklas taps ta dalimi, kuri užtikrins patikimumą. Ir niekas tikrai nepasikeis. Kuo tinklas bus patikimesnis, tuo jis bus mažiau matomas. Apie jį tiesiog mažiau kalbėsime. Kalbėsime apie saulės elektrines, apie naujus generacijos šaltinius, apie išmanius sprendimus namuose ir versle, apie efektyvų elektros energijos naudojimą, bet ne apie patį tiekimą kaip problemą.
Visas „Žinių radijo“ interviu – vaizdo įraše:
Naujausi komentarai