Gė­lių kal­ba – apie mei­lę, dė­me­sį, džiaugs­mą ir... liū­de­sį

Šis sa­lo­nas kvie­čia ne tik pirk­ti gė­les, bet ir pa­tir­ti tik­rą šven­tę vi­so­mis jus­lė­mis. Čia kiek­vie­na do­va­na tam­pa emo­ci­ja, o kiek­vie­nas vi­zi­tas – nuo­ty­kiu. Kal­ba­mės su sa­lo­no „Tarp gė­lių“ ko­mer­ci­jos di­rek­to­riu­mi Ai­du Gai­džiu.

– Jei taip gra­žu išo­rė­je, kas lau­kia sa­lo­no vi­du­je? Tik­riau­siai pas Jus už­su­kę žmo­nės ne tik iš­si­ren­ka do­va­ną, bet ir aki­mir­ką pa­si­jun­ta lyg pa­te­kę į ma­žą pa­sa­ką?

– Jau 30 me­tų sten­gia­mės nu­ste­bin­ti kau­nie­čius – ieš­ko­me įdo­mes­nių, ori­gi­na­les­nių spren­di­mų tiek gė­lių kom­po­zi­ci­joms, tiek ir do­va­noms. Mū­sų sa­lo­ne jų ra­si­te pa­čioms įvai­riau­sioms pro­goms: nuo Bo­so die­nos ar Ve­ly­kų iki Mo­ti­nos ir Tė­vo die­nų, Ko­vo 8-osios ar tie­siog pa­va­sa­rio.

Kiek­vie­nai pro­gai esa­me pa­ruo­šę dau­gy­bę įdo­mių do­va­nų idė­jų – jas ga­li­te ras­ti ir mū­sų tink­la­la­py­je: www.tarp­ge­liu.lt.

Nors tu­ri­me tik vie­ną sa­lo­ną Kau­ne, Sa­va­no­rių pro­spek­te, iš tie­sų dir­ba­me su vi­su pa­sau­liu. Mus jau se­niai at­ra­do ir pa­mė­go už­sie­ny­je gy­ve­nan­tys lie­tu­viai – pa­de­da­me jiems pa­svei­kin­ti Lie­tu­vo­je li­ku­sius ar­ti­muo­sius, įteik­ti įdo­mes­nių do­va­nų.

 Jau 30 me­tų sten­gia­mės nu­ste­bin­ti kau­nie­čius – ieš­ko­me įdo­mes­nių, ori­gi­na­les­nių spren­di­mų tiek gė­lių kom­po­zi­ci­joms, tiek ir do­va­noms. 

– Ne tik do­va­nų – ir iš­skir­ti­nių emo­ci­jų. Pa­me­nu, kaip prieš ge­rą de­šimt­me­tį į ma­no du­ris pasibeldė… hu­sa­ras su nuo­sta­bių rau­do­nų ro­žių puokš­te ran­ko­se. Tą aki­mir­ką pri­si­me­nu iki šiol. Kai­my­nai, ko ge­ro, ir­gi ne­pa­mir­šo ma­no nuo­sta­bos šūks­nio.

Staig­me­na: hu­sa­ras su puokš­te ran­ko­se – itin po­pu­lia­ri sa­lo­no „Tarp gė­lių“ pa­slau­ga. Da­bar jis dar ir grie­žia smui­ku, kar­tu su gė­lė­mis at­neš­da­mas ir ge­rą ži­nią, ir mu­zi­ki­nį ap­ka­bi­ni­mą. / Salono „Tarp gėlių“ nuotr.

– Vis dar pri­si­me­na­te šią idė­ją? La­bai ma­lo­nu. Su ja jau užau­go dvi kar­tos. Tas pen­kia­me­tis, ku­ris ka­dai­se ste­bė­jo sa­vo ma­mą, gau­nan­čią gė­lių iš hu­sa­ro, šian­dien ga­li bū­ti 35-erių vy­ras, gal­būt pa­ts ruo­šian­tis to­kį pa­tį siurp­ri­zą sa­vo my­li­ma­jai.

Ši pa­slau­ga iki šiol la­bai po­pu­lia­ri. Be to, mū­sų hu­sa­ras per tuos me­tus „iš­mo­ko“ dar ir nuo­sta­biai griež­ti smui­ku. Ne­dai­nuo­ja, ta­čiau ga­li pa­do­va­no­ti jaut­rų mu­zi­ki­nį svei­ki­ni­mą: nuo In­gos Va­lins­kie­nės me­lo­di­jų iki po­pu­lia­rių „Eu­ro­vi­zi­jos“ kū­ri­nių. Mes jį juo­kais va­di­na­me žmo­gu­mi or­kest­ru.

Daž­nai svei­ki­na­mas žmo­gus ir aša­rą iš­spau­džia: juk kar­tu su gė­lė­mis at­ne­ša­me ir ge­rą ži­nią, ir mu­zi­ki­nį ap­ka­bi­ni­mą nuo esan­čio to­li ir ne­ga­lin­čio pa­svei­kin­ti.

– Svei­ki­ni­mai ga­li bū­ti ne tik mu­zi­ki­niai ar su gy­vų gė­lių puokš­tė­mis. Žmo­nes ste­bi­na­te ir įvai­rio­mis kom­po­zi­ci­jo­mis iš va­di­na­mų­jų mie­gan­čių au­ga­lų. Ką tu­ri­te ome­ny­je sa­ky­da­mas „mie­gan­čių“?

– Tai yra kom­po­zi­ci­jos iš sta­bi­li­zuo­tų au­ga­lų. Pa­va­di­ni­mas gal skam­ba ne­la­bai ro­man­tiš­kai, ta­čiau to­kios puoš­me­nos ga­li džiu­gin­ti il­gus me­tus ir at­ro­dy­ti kaip tik­ros. Tai na­tū­ra­lūs au­ga­lai ar gė­lės, spe­cia­liai ap­do­ro­ti taip, kad kuo il­giau iš­lai­ky­tų sa­vo gro­žį. Po šio pro­ce­so jie at­ro­do kaip gy­vi, ta­čiau ne­beau­ga ir jiems ne­rei­kia jo­kios prie­žiū­ros.

To­kios kom­po­zi­ci­jos daž­nai puo­šia in­ter­je­rus – biu­rus, res­to­ra­nus ar na­mus. Tin­ka­mo­mis są­ly­go­mis ga­li iš­si­lai­ky­ti net iki tre­jų me­tų. Jei ša­lia pa­dė­tu­me tik­rą ir mie­gan­čią ro­žę, iš pir­mo žvilgs­nio var­gu ar at­skir­tumėte.

Il­gam: nors pa­va­di­ni­mas „mie­gan­ti ro­žė“ ir ne itin ro­man­tiš­kas, ta­čiau to­kia gė­lė ga­li džiu­gin­ti il­gus me­tus ir at­ro­dy­ti kaip tik­rų tik­riau­sia. / Salono „Tarp gėlių“ nuotr.

– Pra­kal­bo­me apie mie­gan­čias ro­žes ir iš­kart prieš akis iš­ki­lo pa­sa­ka apie Mie­gan­čią­ją gra­žuo­lę, lau­kian­čią prin­co bu­či­nio. Ko­vo 8-oji – die­na, kai mes, mo­te­rys, ti­ki­mės sa­vo prin­cų dė­me­sio, – jau vi­sai čia pat.

– To­dėl kvie­čiu vi­sus prin­cus, sku­ban­čius pas sa­vo prin­ce­ses, pir­miau­sia už­suk­ti į mū­sų sa­lo­ną. Tu­rė­ki­te ome­ny­je – ma­žes­niems vers­lams, ne pre­ky­bos cent­rams, pir­kė­jų pa­lai­ky­mas vi­sa­da la­bai svar­bus.

Prin­ce­sėms esa­me pa­ruo­šę iš­ties nuo­sta­bių do­va­nų, ir tai – ne tik gy­vos gė­lės. Ga­li­ma do­va­no­ti paauk­suo­tą ro­žę rė­me­ly­je – sim­bo­lį, sa­kan­tį, kad mo­te­ris vy­rui bran­gi kaip auk­sas. Taip pat tu­ri­me paauk­suo­tų pa­sa­gų – lai­mės sim­bo­lių, pui­kiai de­ran­čių Žir­go me­tais. Be­je, šių pa­sa­gų is­to­ri­ja la­bai įdo­mi: ieš­ko­me tik­rų žir­gų, da­ly­va­vu­sių var­žy­bo­se, pai­ma­me jų jau nau­do­tas pa­sa­gas ir jas paauk­suo­ja­me. Ko­dėl bū­tent nau­do­tas? Dėl ypa­tin­gos ener­gi­jos. Rė­me­lis su to­kia pa­sa­gė­le tam­pa ne tik gra­žia in­ter­je­ro de­ta­le, bet ir lai­mės sim­bo­liu.

Sim­bo­lis: paauk­suo­ta ro­žė rė­me­ly­je parodo, kad mo­te­ris vy­rui bran­gi kaip auk­sas. / Salono „Tarp gėlių“ nuotr.

Toms, ku­rios my­li au­si­mis, tu­ri­me ir „kal­ban­čių“ gė­lių – ant or­chi­dė­jos la­po ar žied­la­pio auk­so rai­dė­mis už­ra­šy­tų pa­lin­kė­ji­mų. Gė­lei tai vi­sai ne­ken­kia, o mo­ters šir­dį ma­lo­niai su­šil­do. Be­je, „kal­bė­ti“ ga­li ir va­zo­nė­liai – ant jų už­ra­šo­me pa­lin­kė­ji­mus, o kar­tais net nuo­šir­džius at­si­pra­šy­mus.

– Ko­vo 8-oji pa­sta­ruo­ju me­tu ver­ti­na­ma la­bai įvai­riai. Vie­ni sa­ko, kad tai so­viet­me­čio pa­li­ki­mas, ki­ti pri­me­na, kad ši die­na su­si­ju­si su mo­te­rų ko­va už tei­ses Va­ka­rų pa­sau­ly­je. Na, o tre­ti ma­no, kad šven­čių mū­sų kas­die­ny­bė­je tie­siog nie­ka­da ne­bū­na per daug. Įdo­mu, ku­riai pu­sei pri­ta­ria­te Jūs?

– Sa­ky­čiau, esu per vi­du­rį. Tie, ku­rie ne­no­ri švęs­ti Mo­ters die­nos, ga­li tie­siog švęs­ti pa­va­sa­rį. Pa­va­sa­ris – pui­ki pro­ga už­suk­ti į gė­lių sa­lo­ną: pa­si­vaikš­čio­ti tarp žie­dų, pa­bend­rau­ti su mū­sų flo­ris­tė­mis ir iš­si­rink­ti gė­lių sau ar ki­tam: juk do­va­no­ti ir­gi sma­gu.

Gy­vas bend­ra­vi­mas – dar vie­nas sa­lo­no „Tarp gė­lių“ pri­va­lu­mas. Šian­dien daug ką esa­me įpra­tę už­si­sa­ky­ti in­ter­ne­tu, ta­čiau mes la­bai ver­ti­na­me gy­vą po­kal­bį su klien­tu. Juk gė­lės daž­nai per­ka­mos ypa­tin­go­mis pro­go­mis – no­rint su­si­tai­ky­ti, at­si­pra­šy­ti ar pa­sa­ky­ti tai, ką kar­tais ne­drą­su iš­tar­ti žo­džiais. To­dėl mū­sų flo­ris­tėms ne­re­tai ten­ka ir sa­vo­tiš­kas psi­cho­lo­go vaid­muo: iš­klau­sy­ti, pa­guos­ti, pa­tar­ti ir pa­dė­ti iš­rink­ti to­kią gė­lių puokš­tę, ku­ri pa­sa­ky­tų dau­giau nei žo­džiai.

– Klien­tų no­rai skir­tin­gi – kaip pa­vyks­ta ras­ti tin­ka­miau­sią spren­di­mą? Ko­kių įdo­miau­sių pra­šy­mų ar už­sa­ky­mų esa­te su­lau­kę?

– Per 30 me­tų esa­me ma­tę ir iš­ban­dę tik­rai daug, ta­čiau tu­rint to­kį įdir­bį komp­ro­mi­są be­veik vi­sa­da pa­vyks­ta ras­ti. Daž­nai pa­tys įdo­miau­si už­sa­ky­mai bū­na tie, ku­rie tu­ri iš­lie­ka­mą­ją ver­tę.

Sėk­mei: šis lai­mės sim­bo­lis su­kur­tas ne iš bet ko­kių pa­sa­gų – jo­mis bu­vo pa­kaus­ty­ti var­žy­bo­se da­ly­va­vę žir­gai. / Salono „Tarp gėlių“ nuotr.

Pa­vyz­džiui, ga­li­me taip at­nau­jin­ti ar per­so­din­ti kam­ba­ri­nius au­ga­lus, kad jų šei­mi­nin­kas, grį­žęs na­mo, neat­pa­žins. Kaip tai įma­no­ma? Vis­kas sly­pi de­ta­lė­se. Pa­ren­ka­me nau­jus va­zo­nus, daž­nai su spe­cia­lio­mis drė­ki­ni­mo sis­te­mo­mis, kad au­ga­lus bū­tų leng­viau pri­žiū­rė­ti. Taip pat pa­ta­ria­me, kaip juos ge­riau­sia au­gin­ti ir pri­žiū­rė­ti.

Kai už­si­mez­ga ry­šys su klien­tu, bend­ra­dar­bia­vi­mas daž­nai tę­sia­si il­gai – at­sa­ko­me į klau­si­mus, pa­de­da­me spręs­ti įvai­rias su au­ga­lų prie­žiū­ra su­si­ju­sias si­tua­ci­jas. Be­je, to­kias pa­čias pa­slau­gas tei­kia­me ir biu­rams, ku­rie taip pat no­ri tu­rė­ti gra­žių, svei­kų ir tin­ka­mai pri­žiū­rė­tų au­ga­lų.

– La­bai pla­tus veik­los spekt­ras. Ga­li­ma sa­ky­ti, kad sa­lo­nas „Tarp gė­lių“ ly­di žmo­gų nuo gi­mi­mo, bran­dos iki pat at­si­svei­ki­ni­mo?

– Taip. De­ja, ne vi­sos pro­gos, ku­riomis do­va­no­ja­mos gė­lės, yra džiu­gios. Daž­nai krei­pia­si už­sie­ny­je gy­ve­nan­tys žmo­nės, ku­rie ne­ga­li da­ly­vau­ti ar­ti­mo­jo lai­do­tu­vė­se. To­kiais at­ve­jais jie pa­ti­ki mums pa­si­rū­pin­ti gė­lė­mis ar vai­ni­ku – gė­lė­mis jie no­ri pa­ro­dy­ti pa­gar­bą, pa­sa­ky­ti pa­sku­ti­nius žo­džius, pa­ro­dy­ti, kad pri­si­me­na. Sten­gia­mės tai pa­da­ry­ti kuo jaut­riau ir nuo­šir­džiau, nes su­pran­ta­me, ko­kia svar­bi yra ši aki­mir­ka.

– Ar klien­tai daž­nai pra­šo su­kur­ti puokš­tę pa­gal konk­re­taus žmo­gaus as­me­ny­bę ar cha­rak­te­rį?

– Taip, to­kių pra­šy­mų su­lau­kia­me ne­ma­žai. Tuo­met ir mes pa­pra­šo­me pa­pa­sa­ko­ti apie žmo­gų, ku­riam skir­ta do­va­na. Gal jis gam­tos my­lė­to­jas, o gal žve­jys, spor­ti­nin­kas ar tie­siog žmo­gus, mėgs­tan­tis jau­kią na­mų ap­lin­ką? Iš­gir­dę šias de­ta­les, sten­gia­mės su­kur­ti do­va­ną, ku­ri ge­riau­siai at­spin­dė­tų jo as­me­ny­bę.

Be­je, tai ne­bū­ti­nai tu­ri bū­ti gė­lių puokš­tė. Nors au­ga­lai mums tin­ka be­veik vi­sur, jie ga­li bū­ti ir puokš­tė­je, ir do­va­nos pakuotėje. Taip pat ku­ria­me au­ga­lų kom­po­zi­ci­jas, ku­rio­se gal­būt nė­ra skin­tų gė­lių, bet au­ga ne­di­de­lis bon­sas, pu­še­lė, ža­liuo­ja su­ku­len­tai. To­kia do­va­na tam­pa tar­si mi­nia­tiū­ri­niu so­du žmo­gaus na­muo­se – gy­vu ir il­gai jį džiu­gi­nan­čiu.

Kai į mū­sų sa­lo­ną už­su­ka vy­rai, vi­sa­da pa­klau­siu, ar jie daž­nai do­va­no­ja sa­vo mo­te­riai gė­lių. Jei at­sa­ky­mas bū­na „ne“, re­ko­men­duo­ju rink­tis kuo di­des­nę puokš­tę. Juo­kau­da­mas sa­kau: jei jau šven­tė my­li­mai mo­te­riai tik kar­tą per me­tus, te­gul ji bū­na kuo įspū­din­ges­nė – kad įspū­džių už­tek­tų iki ki­to kar­to.

– Jei sa­vo my­li­mai mo­te­riai kur­tu­mė­te puokš­tę, ku­ria no­rė­tu­mė­te pa­sa­ky­ti dau­giau nei žo­džiais, ko­kius žie­dus į ją su­dė­tu­mė­te?

– Aš rink­čiau­si or­chi­dė­ją va­zo­nė­ly­je ir ant kiek­vie­no jos žie­do už­ra­šy­čiau po gra­žų žo­dį: my­liu, pa­siil­gau, nepyk… Tai bū­tų tar­si laiš­kas, pa­ra­šy­tas ant gė­lės žie­dų.

Kad do­va­na džiu­gin­tų dar il­giau, or­chi­dė­ją pa­so­din­čiau į va­zo­ną su spe­cia­lia drė­ki­ni­mo sis­te­ma. Tuo­met gė­lė ga­lė­tų aug­ti dau­gy­bę me­tų, krau­ti nau­jus žie­dus, o ant jų vis at­si­ras­tų nau­jų gra­žių žo­džių. Kuo ra­šo­me ant žie­dų? Įgu­du­sia ran­ka ir spe­cia­liais auk­so spal­vos žymikliais. Už­ra­šai at­ro­do la­bai su­bti­liai ir įspū­din­gai.

Ži­nia: toms, ku­rios my­li au­si­mis, pa­tiks „kal­ban­čios“ gė­lės – ant or­chi­dė­jos la­po ar žied­la­pio auk­so rai­dė­mis už­ra­šo­mi pa­lin­kė­ji­mai gė­lei ne­ken­kia, o mo­ters šir­dį su­šil­do. / Salono „Tarp gėlių“ nuotr.

– Kas Jums pa­čiam šia­me dar­be su­tei­kia dau­giau­sia džiaugs­mo?

– Dau­giau­sia džiaugs­mo su­tei­kia ge­ri klien­tų at­si­lie­pi­mai. Ma­to­me žmo­gų, kai atei­na liūd­nas, su­si­py­kęs ar nu­si­mi­nęs, o po ku­rio lai­ko su­grįž­ta pas mus  lai­min­gas, su­si­tai­kęs, su šyp­se­na vei­de. Ta­da iš­girs­ta­me: „Jū­sų puokš­tė tik­rai pa­dė­jo.“ Ar ga­li bū­ti sma­giau? Toks mo­men­tas – tar­si ma­žas ste­buk­las, ku­ris die­ną pa­da­ro pra­smin­gą.

– Ar daž­nai žmo­nės atei­na pa­dė­ko­ti? Juk pa­pras­tai tai, kas blo­ga, mes tėš­kia­me į akis, o kas ge­ra – nu­lei­džia­me ty­lo­mis kaip sa­vai­me su­pran­ta­mą da­ly­ką.

– Na, pa­pras­tai pa­gy­ri­mai ant lėkš­tu­tės tik­rai neat­ke­liau­ja. Ta­čiau juk pa­ti ką tik pri­si­mi­nė­te: prieš ku­rį lai­ką ga­vo­te mū­sų hu­sa­ro puokš­tę ir bu­vo­te be ga­lo su­jau­din­ta. Tai ro­do, kad ge­ri žo­džiai ir dė­kin­gu­mas kar­tais atei­na ne­ti­kė­tai. Gai­la, bet pa­gy­ri­mų mes, lie­tu­viai, daž­nai esa­me šykš­tūs.

– Kad mo­te­rims gė­lės pa­tin­ka – nė vie­na ne­pa­neigs. O kaip dėl vy­rų – ar do­va­no­tos gė­lės juos džiu­gi­na?

– Ži­no­ma, džiu­gi­na. Jei vis dar abe­jo­ja­te, mū­sų sa­lo­ne yra do­va­nų, ku­rias, kaip jau mi­nė­jau, ga­li­me pri­tai­ky­ti pa­gal žmo­gaus po­mė­gius ir jas pa­pil­dy­ti vie­na ki­ta gė­le­le. Ker­tu la­žy­bų: do­va­nų če­kis, de­ko­ruo­tas gė­lė­mis, tik­rai pa­tiks kiek­vie­nam vy­rui.

– Sa­lo­no „Tarp gė­lių“ tink­la­la­py­je ra­šo­te: „Ko­vo 8-ąją vy­rams pri­va­lu pa­si­temp­ti, pla­čiau nu­si­šyp­so­ti ir pa­si­rū­pin­ti gra­žiau­siais žie­dais MO­TE­RIMS! Juk be jų aki­mirks­niu nu­vys­tų vi­sos gė­lės. Be jų ne­mirk­sė­tų žvaigž­dės. Ne­čiul­bė­tų paukš­čiai. Be jų bū­tų ny­ku gy­ven­ti!“ Ko pa­lin­kė­tu­mė­te mū­sų mo­te­rims pa­va­sa­rio ir jų die­nos pro­ga?

– Šių lai­kų mo­te­rys yra to­kios ga­lin­gos, pro­tin­gos ir veik­lios, tu­rin­čios sa­vo nuo­mo­nę, kad joms ne­bū­ti­na lauk­ti, kol kas nors jas pa­svei­kins. Te­gul atei­na į mū­sų sa­lo­ną ir pa­čios iš­si­ren­ka gė­lių ar do­va­nų, ku­rios joms teik­tų džiaugs­mą. Juk kas ge­riau pa­kels nuo­tai­ką, jei ne pa­čios sau?! Ži­no­ma, vi­sa­da ma­lo­nu su­lauk­ti siurp­ri­zo, bet ne ma­žiau sma­gu ro­dy­ti ini­cia­ty­vą pa­čioms. To­dėl dar kar­tą sa­kau – mo­te­rys, džiau­ki­tės pa­va­sa­riu, my­lė­ki­te, žy­dė­ki­te ir… jei ką – im­ki­tės ini­cia­ty­vos pa­čios. Mes Jū­sų lauk­si­me!