Antanas „Vikonda grupės“ įmonėse darbuojasi nuo 1995 metų, o vasarį jis švenčia darbo „Kėdainių konservų fabrike“ dvidešimtmetį, yra vienas ilgiausiai čia dirbančių darbuotojų. Jis rūpinasi ne vien fabriko energetika, bet ir statinių bei aplinkos priežiūra: ne tik pačiame fabrike, bet ir kituose įmonei priklausančiuose nekilnojamojo turto objektuose.
„Būdavo ir sunkiau, ir lengviau, bet visuomet jaučiausi savo vietoje“, – apie darbo metus „Vikonda grupei“ priklausančiose įmonėse kalba jis. Nors artėja pensinis amžius, inžinierius sako dar negalįs galvoti apie išėjimą, kol nepabaigs dabartinių projektų. Dar viena jo užduotis – paruošti jauną specialistą, kuriam ramia širdim bus galima palikti įmonės energetikos ūkį. Tada jau jis atliks tai, ką daro Antanas: dėlios skaičius, svarstys, ar verta imtis vieno ar kito projekto, ar tai bus naudinga įmonei.
„Kėdainių konservų fabriko“ nuotr.
Kai viskas sukrenta, svarbu nepraleisti galimybės
Ekonominiai skaičiavimai Antanui patiko nuo studentavimo laikų, tai visą gyvenimą su jais ir dirba. Pirma skaičiuoja pats, paskui kartu su kolektyvu. Visą laiką seka kainas, kas vyksta rinkose, prognozuoja, analizuodamas pasaulio įvykius, nuolat stebi elektros bei dujų kainų santykį biržoj. Esant palankioms kainoms fabrikas jungia elektros gamybos generatorių, kuris patenkina dalį gamybos sąnaudų bei pagamina pakankamai šilumos, kad būtų užtikrinti gamybos procesai.
Panašiai atsitiko ir su saulės kolektorių sistema, pernai suklota ant fabriko stogo: ilgus metus A. Bliūdžius sekė procesus. Iš pradžių atrodė, kad niekaip neatsipirks, kol pernai neištiko energetikos krizė: visiems tapo aišku, kad situacijai pasikeitus verta tai daryti.
Kartais stebi kitus ir pamatai, kad jie paskubėjo ir tada supranti, kad tu išlošei. Bet ir pavėluoti nesinorėtų.
Šiuo metu „Kėdainių konservų fabriko“ inžinierius dirba prie naujo garo katilinės projekto. Ši idėja taip pat buvo vystyta daug metų: ji reikalavo didelių investicijų, buvo abejojama, ar verta. Dabar jau matyti, kad investicijos į katilinę atsipirks per metus ar pusantrų: bus suprojektuoti net kelių pakopų ekonomaizeriai, kurie leis ne tik sutaupyti daug energijos, bet ir padės sprendžiant klimato kaitos problemas.
Antanas vis kuklinasi dėl savo indėlio į darbus įmonėje. „Ne pasaulio bamba aš, vienas to nepadarysi, tai kolektyvinis darbas“, – tvirtina jis, neužmiršdamas pagirti įmonės technikos vadovą Darių Bagdoną, su kuriuo, kaip jis sako, eina sutarti, o tada ir darbai sėkmingai vyksta. „Senokai reikėjo daryti katilinės rekonstrukciją, o pernykštė situacija tik paskatino, – pasakoja inžinierius. – Yra idėja, reikia sulaukti momento, kai viskas gražiai sukrenta, o tada jau turi nepraleisti galimybės. Kartais reikia drąsos, kartais atsargumo. Visada padeda patirtis. Kartais stebi kitus ir pamatai, kad jie paskubėjo ir tada supranti, kad tu išlošei. Bet ir pavėluoti nesinorėtų“.
Paklaustas apie Antaną „Kėdainių konservų fabriko“ technikos vadovas Darius Bagdonas jį apibūdina kaip universalų žmogų. „Jo atsakomybėje visa didžiulė fabriko energetika ir, nors jis užima vadovaujančias pareigas, niekada nevengia pats imtis iniciatyvos ir pasidarbuoti gamybos ceche, sumontuoti loginį valdiklį ar pakeisti sumanius valdymo algoritmus, savo rankomis pakeisti garo armatūrą, – pasakoja jis. – Antano sukauptos praktinės žinios padeda racionaliai naudoti gamybos ir energetinius išteklius, vandenį dujas ir elektrą. O tai labai svarbu ir aktualu šiuo sunkiu laikotarpiu.“
„Kėdainių konservų fabriko“ nuotr.
Bendradarbiai labai vertina Antaną ir dažnai kreipiasi į jį, konsultuodamiesi, kokį elektros tiekėją pasirinkti ar kokiais būdais namuose taupyti energiją.
Geriausias poilsis – gamtoje
Darbui fabrike pasibaigus Antanas Bliūdžius skuba leisti laiko gamtoje. Per valandą jis gali surinkti tris baidares, o tada belieka susirasti gerą kompaniją, su kuria smagu prasiplaukti. Tą Antanas daro jau daug metų: ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų.
Kita aistra – žygiai po miškus. Antanas tebeprisimena savo pirmąją kelionę – tada dar studentavo: užsimetė kuprinę ant pečių ir išžygiavo. Sustojęs miške iš samanų ir šakų pasidirbdavo gultą, pramiegodavo ir toliau vienas per miškus. Tiesa, ta pirmoji kelionė baigėsi nekaip – pūslėmis ant kulno. Tačiau noro keliauti neatmušė, atvirkščiai – įžiebė.
A. Bliūdžio asmeninio archyvo nuotr.
Prie ankstesnių pomėgių prisidėjo važiavimas dviračiu. Dabar jis visada paruoštas ir laukia šeimininko. Pernai Antanas savotiškai pakartojo jaunystės kelionę: pasiėmė dviratį, pasiekė perkėlą, persikėlė į Karlshamną, ten tris dienas apsuko, vėl į perkėlą ir namo. „Palapinikė, minimalus komplekčiukas, turistinis dviratis ir – į vienišiaus kelionę, – pasakoja jis. – Mano siekiamybė yra toks keliautojas Julius: tas pasiima pripučiamą valtikę, dar kelis daiktus ir į tundrą, visą mėnesį vienas pats plaukioja, žvejoja tarp miškų. Ekstremalu, bet įdomu“.
Antanas save vadina vandeniniu žmogumi: prie vandens gimė, prie vandens ir gyvena. Iki didžiųjų šalčių įlenda į šalia tekančią Šušvę. Šaltas vanduo jam nebaisus. „Vaikystėje yra pakliuvę ir įlūžti į ledą, taip pat esu įkritęs į kalnų upę, o vanduo ten ledinis, – prisimena jis. – Išsimaudai, išsigręži ir gyveni toliau, nesuki galvos.“
Anksčiau Antanas su žmona Regina vis patrypdavo šokiuose ir pavaidindavo: priklausė Josvainių mėgėjų kolektyvui. Regina šoko dar nuo mokyklos, tad ir vyrą į tokias veiklas buvo įtraukusi. Ir po Lietuvą su kolektyvu smagiai pakeliavo. Deja, išėjo vadovė ir šios veiklos baigėsi.
A. Bliūdžio asmeninio archyvo nuotr.
Mokosi į gyvenimą žvelgti anūkų akimis
Kilimo Antanas Bliūdžius yra nuo Švėkšnos, į Josvainius jį atvedė meilė. Žmona Regina buvo jauniausia dukrelė, kiti vaikai išsilakstė, taip pora ir atsikraustė gyvenimo kurti Kėdainių rajone. Nors jau buvo gavę butą, tačiau reikėjo slaugyti tėvus, todėl ir apsisprendė likti Josvainiuose. Žmona – farmacininkė. „Įsimylėjusi savo darbą“, – su meile sako Antanas. Su ja užaugino tris vaikus, visi baigė aukštuosius mokslus, dabar džiaugiasi šešiais anūkais. Abu sūnus – į tėtį, daugiau prie skaičiukų, o štai dukra – prie meno. Vyriausiasis sūnus turi bendrą su draugais estais įsteigtą informacinių technologijų įmonę.
A. Bliūdžio asmeninio archyvo nuotr.
Dukra – dizainerė, dirba knygų leidykloje. Jaunėlis baigė taikomąją fiziką ir dirba su lazeriais. „Kėdainių konservų fabriko“ inžinierius neslepia, kad prie meno, tiksliau, amatų, traukia ir jį. Ypač jis norėtų dirbti su medžiu. Anūkams vis išdrožia kokį žaisliuką. „Tokius paprastus, nieko ypatingo, – kuklinasi jis. – Pagriebi kokį šakotą medį, pasižiūri, dar kažką pridedi ir tada kažkas gaunasi. Anūkas tokį kurmiuką net kelerius metus tampėsi. Arba pripjaustai iš rąsto ratukų, malkų kaladžių užtenka... Jaunimas visą dieną ir konstruoja traktorius, traukinį. Geriausias projektas, tarnaujantis nuo maniškių vaikystės, o kartu mėgstamas ir naujosios kartos, yra specialus inkilas varnėnams: iš išorės tai tik kiaurymė daržinėje, o viduje yra medinis inkiliukas su stebėjimo skylute ir galimybe atidaryti dangtelį. Net man pačiam įdomu stebėti varnėnų gyvenimą: nuo tada, kai jie susisuka lizdą, iki tada, kai jį palieka apsiplunksnavę varnėniukai. Jei man patinka, tai ką jau kalbėti apie vaikus“.
Antanas mėgsta leisti laiką kartu su anūkais. Įsisodina į baidarę ir žemyn upe. „Dauguma dar negimę ja praplaukė“, – sako didžiuodamasis.
A. Bliūdžio asmeninio archyvo nuotr.
Mylintis senelis mokosi į gyvenimą žvelgti anūkų akimis. Stebi, kaip jie palipa ant kupetos ir ta jiems tampa puikiausiu laivu. Dar pats mielai paskatina fantazijas, pašnekina, užkabina ir vaikų vaizduotė toliau žaidžia žaidimus. Neslepia – tai jam labai smagus užsiėmimas. „Svarbiausia ne ką nors padaryti gatavą, o kažkaip nežymiai stumtelti, padėti kažką sukurti, paskatinti kūrybiškumą, - kalba gausiu vaikų ir anūkų būriu besidžiaugiantis josvainiškis. – Jaunėlio dar pradinėse klasėse sukurtas eilėraštis apie mazgotę iki šiol tebėra garbingoje mokytojos kolekcijos vietoje.“
Dar viena veikla drauge – skaityti knygas. Nei vienas anūkas neina miegoti be pasakos – ar būtų pas senelius, ar pas save namie. „Čia būtiniausiai, tiesiog privaloma“, – teigia Antanas. Pamena, kad savo vaikams irgi skaitydavo, matyt tie ir perėmė. Yra įsitikinęs, kad pasakos labai padeda gyvenime, o ir knygomis vaikai susidomi. „Kėdainių konservų fabriko“ inžinierius energetikas ir pats mėgsta leisti laiką su knyga. Pripažįsta, kad pritrūksta laiko, nes jo vis nuvagia galvosūkių, ypač sudoku, sprendimas, naršymas naujienų portaluose, bet laiko su gera knyga niekas neatstos.
Naujausi komentarai