Ketvirtadienį Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (ETT) paskelbė sprendimą dviejų „Snoro“ investuotojų byloje – pritarė investuotojų ieškiniams ir nutarė, kad Lietuvos Respublika tinkamai įgyvendino ES direktyvą, numatančią indėlių garantijų sistemą, tačiau netinkamai įgyvendino ES direktyvą, numatančią investuotojų kompensavimo sistemas.

„Snoro“ investuotojai, kreipdamiesi į teismus Lietuvoje, siekė, kad jų obligacijų ir indėlio sertifikatų pirkimo – pardavimo sutartys būtų pripažintos negaliojančiomis. Tai suteiktų teisę gauti indėlių draudimo išmoką iki 100 tūkst. eurų (priešingu atveju draudimo išmoka jiems nepriklausytų).

„Atsižvelgiant į ETT sprendimo motyvus, tenka konstatuoti, kad galutinio taško bylose teks palaukti, o, įvertinus tai, kad ETT nusprendė, jog Lietuva netinkamai perkėlė į nacionalinę teisę direktyvas, kelias į galutinį sprendimą tampa dar sudėtingesnis“, – teigia Ignas Dargužas, advokatų kontoros „Sorainen“ vyresnysis teisininkas, advokatas.

ETT šiandien paskelbtame sprendime nurodė, kad Lietuvos Respublika pagrįstai ir teisėtai pasinaudojo išimtimi netaikyti indėlių garantijų sistemos bankų skolos vertybiniams popieriams.  Lietuvos Aukščiausiasis Teismas turės priimti galutinį sprendimą, ar konkretūs banko „Snoras“ vertybiniai popieriai (indėlio sertifikatai) gali būti laikomi perleidžiamais skolos vertybiniais popieriais.

Nors netinkamas ES direktyvų įgyvendinimas suteikia teisę reikalauti valstybės atsakomybės, o teismai gali netaikyti ES teises prieštaraujančių nacionalinių teisės aktų nuostatų, tai dar nereiškia, kad sandoriai bus pripažinti negaliojančiais, o Lietuvos teismai besąlygiškai tenkins banko „Snoras“ vertybinius popierius įsigijusių asmenų ieškinius.

ETT ketvirtadienį priimtame sprendime pripažįstama, kad Lietuvos Respublikos teisinis investuotojų apsaugos reguliavimas neatitinka Europos Sąjungos teisės normų. ETT teigimu, Lietuvos Respublikoje priimant Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą buvo netinkamai įgyvendintos nuostatos, kurios numato garantijas investuotojams ir nepagrįstai susiaurinta jų taikymo apimtis. ETT nuomone, ES teisei prieštarauja LR Indėlininkų ir įsipareigojimų investuotojams įstatymo nuostatos, numatančios, kad įsipareigojimų investuotojams išmokos (iki 22 tūkst. Eur) mokamos tik jeigu kredito įstaiga investuotojo pinigus ar vertybinius popierius perleido ar panaudojo be investuotojo valios. ETT pažymėjo, kad tokia išlyga kuri yra numatyta įstatyme, ES direktyvoje nėra numatyta.

Investuotojai ieškinius prieš banką „Snoras“ motyvavo tuo, jog sudarydami sutartis jie suklydo arba buvo apgauti, nes nesuprato sudaromų sandorių esmės ar rizikingumo. Taip pat ieškovai teigė nesitikėję, kad bankas gali bankrutuoti, laikė banko obligacijas bei indėlio sertifikatus banko indėliu. Įvertinus ETT sprendimo išvadas apie netinkamai taikomas garantijas investuotojams, akivaizdu, kad ieškinius pareiškę asmenys turės keisti strategiją bylose.

Dviejų investuotojų byla buvo perduota ETT po to, kai išplėstinė Aukščiausiojo Teismo septynių teisėjų kolegija nusprendė, jog nagrinėjant šį ginčą kyla neaiškumų dėl ES teisės aktų įgyvendinimo tinkamumo ir kreipėsi į ETT. Kol kas bylos, kuriose yra reikalaujama investuotojų sudarytas indėlio sertifikatų ar obligacijų įsigijimo sutartis pripažinti negaliojančiomis, yra sustabdytos.

Bendra banko „Snoras“ neišpirktų iš investuotojų skolos vertybinių popierių vertė apytiksliai siekia 175 milijonus eurų.