Mat stambieji pieno perdirbėjai šiuo metu moka apie 14–16 centų už 1 litrą pieno iš smulkiojo ūkio ir dvigubai daugiau stambiems tiekėjams. „EKO Žemaitija“ nuo pat įsikūrimo apsisprendė nediskriminuoti savo narių. Liepos mėnesį visi kooperatyvo tiekėjai už 1 litrą pieno gavo apie 27 centus. Galbūt todėl prie kooperatyvo prašosi prijungiami ir atokiau Telšių įsikūrę pieno ūkiai.

Pasidalyti rūpesčiai

„EKO Žemaitija“ vasaros metu per mėnesį superka apie 500 tonų pieno, maždaug 10–13 tonų perdirba savo gamybos ceche. Visuose kooperatyvo gaminiuose nėra jokių cheminių priedų – varškė, sūriai, jogurtas gaminami iš pasterizuoto pieno ir natūralių bakterijų. Patys nariai ragauja savo produktus, siūlo, kaip patobulinti receptus. Nors kooperatyvo produkcija nėra laikoma tautiniu paveldu, stengiamasi, kad jos skonis būtų toks, kaip gamindavo mūsų protėviai.

„Vienam ūkininkui būtų sunku pasirūpinti ir gamyba, ir prekyba. Sudėtinga aprėpti viską: reikalavimus etiketėms, derybas su supirkėjais, buhalteriją ir produkcijos populiarinimą mugėse. Tai galima tik draugiškai pasiskirsčius darbus su kitais nariais arba bendrai samdant papildomų darbuotojų“, – teigia K.Katinienė.

Tiesa, suderinti skirtingus visų kooperatyvo narių požiūrius ir siekius ne visada lengva. „Nepaisant sunkumų turime žiūrėti į priekį ir dirbti nesustodami. Manau, nebūtų įmanoma išsilaikyti, jei ne žemaitiškas užsispyrimas“, – pusiau juokais sako kooperatyvo vadovė.

Visų pienas baltas

Jos žodžius patvirtina ir ūkininkai. Alma Barauskienė, išbandžiusi pieno tiekimą ir stambiems supirkėjams, ir kooperatyvui, sako, kad tik dėl kooperatyvo mokamų kainų galėjo plėsti bei modernizuoti savo ūkį. „Visų pienas baltas. O smulkieji ūkininkai juolab turėtų būti vertinami dėl kokybiškesnio pieno. Kuo mažiau gyvulių laikai, tuo lengviau išlikti tikrai ekologišku ūkiu. Deja, tiekiant pieną stambiesiems ne tik mokėdavo dvigubai mažiau už 1 l, bet ir nuvertindavo jo kokybę. Mums sakydavo, kad pieno riebumas tėra 1 proc., baltymų kiekis menkas, o ir po kelis litrus kasdien nubraukdavo“, – prisimena ūkininkė.

Stambieji pieno supirkėjai moka apie 14 centų už 1 litrą pieno smulkiesiems ūkininkams, apie 27 centus už 1 litrą stambiesiems. „EKO Žemaitija“ visiems tiekėjams moka vienodai – po 27 centus už 1 litrą.

Pradėjus tiekti pieną kooperatyvui situacija iškart pasikeitė. Pieno sudėtis ir kiekiai buvo įvertinti sąžiningai, ūkio pajamos iškart pradėjo augti. Šeimos ūkis išsiplėtė nuo trijų iki šešiolikos karvių, vietoje dviejų senų traktorių žemdirbiai įsigijo galingą „Holland“ ir kombainą. Prireikus kooperatyvas gali šiek tiek padėti finansiškai ar suteikti kitą pagalbą. Ir nors mažo ūkio šeimininkai gyvena nuo melžimo iki melžimo, visad atranda laiko bendroms kooperatyvo šventėms.

Ekologiškas – tik mažuose ūkiuose

Vienas pirmųjų kooperatyvo narių Algirdas Tarvainis, vidutinio stambumo ūkio savininkas, įvardija ir kitus kooperatyvo teikiamus pranašumus. Rengiant projektus paramai gauti kooperatyvų nariai gauna papildomų vertinimo balų. Didžioji dalis europinės ir nacionalinės paramos žemdirbiams nukeliauja skirta stambiems ūkiams, todėl mažesni turi išnaudoti visus savo pranašumus. „Jeigu neliks kooperatyvų, Lietuvoje išnyks smulkieji ūkininkai ir šalies pienininkystė bus kaip Estijoje. Ten liko tik stambieji ūkiai, tad apie ekologišką pieną galima tik svajoti. Didžiulių ūkių neįmanoma išlaikyti nenaudojant jokios chemijos“, – pasakoja A.Tarvainis. Nors A.Tarvainis laiko apie 50 karvių, derybų galios su stambiaisiais pieno perdirbėjais jis neturi. Sąžiningą kainą už parduodamą pieną užtikrina tik priklausymas kooperatyvui.

Ūkininkas tikisi, kad ateityje „EKO Žemaitijai“ pavyks perdirbti bent pusę superkamo pieno ir taip gauti daugiau pajamų. A.Tarvainis prisimindamas kooperatyvo įkūrimo pradžią sako, kad buvo tikrai nelengva. Pradžioje teko daug dirbti, tačiau uždarbis nebuvo didelis. Stiprėjant kooperatyvui stiprėjo ir jo nariai. „Jei ne kooperatyvas, bent pusė jo šiandienių narių būtų atsidūrę prie išnykimo slenksčio“, – sako ūkininkas. Todėl jis skatina ir kitus žemdirbius imtis iniciatyvos ir burtis į kooperatyvus. „Sunkiausia rasti vadovų ir suburti šiaip jau nelinkusius bendradarbiauti žmones. Tačiau įveikti šias kliūtis tikrai verta“, – pataria A.Tarvainis.