Pereiti į pagrindinį turinį

Stresas ar profesinis perdegimas? Skirtumas gali būti mirtinas

2024-10-03 07:00
DMN inf.

Ar kada esate patyrę būseną, kai atrodo, jog jau viskas, tiesiog visko per daug, daugiau nebegaliu? Ką tuomet galvojote? Kaip šią būseną apibūdintumėte? Ši tema pradeda straipsnių ciklą „Profesiniai konstruktai“, kuriame įvairių sričių specialistus kviečiu reflektuoti savo profesinę patirtį, analizuoti vidinius konfliktus ir ieškoti alternatyvių požiūrio taškų.

Kas iš tiesų yra stresas?

Streso reiškinys plačiau tyrinėti pradėtas ir jo sąvoka atsirado tik maždaug prieš šimtmetį, taigi, ne taip ir seniai. Mokslinėje literatūroje ar internete galite rasti daug skirtingų streso apibūdinimų ir tai visai ne keista – stresas vis dar painiojamas su nerimu, baime, neapibrėžtumu, įvairiomis kitomis emocijomis ar būsenomis. Taip pat ne visada pagalvojame, kad stresas nėra vien tik destruktyvus. Stresas taip pat gali tapti varikliu pokyčiams ir pasireiškia jis ne tik negatyviose situacijose. Stresą patiriame ir tuomet, kai mūsų gyvenime nutinka kas nors netikėto ir pozityvaus. Visgi, dažnai žmonės apskritai nežino, kaip apibūdinti stresą. Pabandykite – kas jums yra stresas?

Paprasčiausias atsakymas būtų toks: stresas yra jūsų organizmo atsakas į dirgiklį, pvz., situaciją, įvykį, objektą, su kuriuo jums sunku ar, jūsų manymu, apskritai neįmanoma susidoroti, išspręsti ar išbūti. Taigi nerimas, baimė, pasimetimas, išgąstis nėra stresas. Tai yra streso sukeltos emocijos ir būsenos.

Čia mes kalbame apie destruktyviąją – neigiamą – streso pusę, kuri veda link perdegimo, visiško išsekimo, noro numirti. Stresas yra neapčiuopiamas, negalime jo palaikyti rankose, pasakyti, kiek jis sveria ar kiek vietos užima mūsų gyvenime, todėl destruktyvusis stresas ir yra toks pavojingas. Kadangi negalime tiksliai išmatuoti streso lygio, sunku pastebėti, kada būtent jis tampa perdegimu.

Koks streso kiekis yra leistinas?

Iš tiesų stresas yra kasdienis mūsų palydovas ir nepatirdama jokio streso mūsų psichika ima nuobodžiauti. Tuomet žmogus ima savęs klausti – ką čia sugalvojus, kuo užsiimti, ką išbandyti? Nedidelis streso kiekis yra būtinas, jis mus tarsi pažadina, skatina mąstyti, atrasti, spręsti, ieškoti. Stresas taip pat paskatina veikti pavojaus akivaizdoje – žmogus pasirenka bėgti, gintis arba sustingsta. Taigi jausti stresą nėra vien tik blogai, nereikia imti bijoti nedidelių, momentinių stresinių situacijų.

Visgi nuolatinis, kasdienis, ilgai trunkantis stresas, kuris kyla dėl išorinių aplinkybių ar asmenybės savybių, jau yra žalingas. Toks stresas sudegina jūsų vidinius resursus, nes streso būsenoje pakyla kraujo spaudimas, padažnėja širdies darbas, sukyla adrenalinas, jaučiama fizinė įtampa kūne ir pan. Kitaip tariant, jūsų organizmas nuolat yra parengties būsenoje. Jei tokia būsena trunka ilgai, organizmas po kiek laiko išsekinamas, sutrinka miegas, dingsta apetitas, gali atsirasti skrandžio opos, širdies permušimai, valgymo sutrikimai, varginti padidėjęs prakaitavimas, galvos skausmas, įtampa, nerimas, emocinis jautrumas ir kitos nemalonios pasekmės. Stresas nuslopsta, kai dingsta stresorius, t. y. stresą sukėlęs įvykis, situacija ir kt. Tačiau profesinėje veikloje ir asmeniniame gyvenime ne visada įmanoma visiškai atsiriboti nuo stresoriaus ar net kelių.

Kas yra profesinis perdegimas

Kiekvieno iš mūsų atsparumas stresui yra skirtingas, be to, skirtingi žmonės į tuos pačius stresorius gali reaguoti skirtingai. Pvz., jūs jaučiate stresą, kai reikia kalbėti susirinkime, tačiau tai nereiškia, kad visi žmonės jaučia tą patį stresą ir vienodai jį interpretuoja. Vienus žmones ši situacija skatina pasitempti ir pasirodyti kaip įmanoma geriau, kitus – verčia susigūžti ir kuo greičiau pabaigti savo kalbą.

Vienas pagrindinių skirtumų tarp streso ir perdegimo yra tas, kad perdegimas sukelia ilgalaikius emocinius pažeidimus, tokius kaip apatija, depresija, motyvacijos ir idealų praradimas, prasmės nematymas (...)

 

Visgi riba tarp streso ir profesinio perdegimo yra labai plona, dažnai apskritai nejuntama. Vienas pagrindinių skirtumų tarp streso ir perdegimo yra tas, kad perdegimas sukelia ilgalaikius emocinius pažeidimus, tokius kaip apatija, depresija, motyvacijos ir idealų praradimas, prasmės nematymas, silpnas emocinis atsakas ir pan. Perdegimas paverčia mus abejingais tiek sau, tiek kitiems, sukelia norą ignoruoti problemas, pasislėpti, atsiriboti, atlikti darbe tik tai, kas priklauso ir kuo greičiau iš ten išeiti.

Perdegęs specialistas nustoja iš tiesų domėtis savo klientų situacijomis, jam tampa per sunku reaguoti empatiškai, jo emocijos atbunka ir visa tai veda į apatiją ir automatiškai, be jokio susidomėjimo atliekamus veiksmus. Žmogus nustoja augti ir tobulėti savo profesinėje srityje, nes nebemato tam prasmės, jo niekas nedomina, jis tik nori greičiau viską atlikti ir būti kur nors kitur. Dar blogiau yra tai, kad po kurio laiko profesinis perdegimas apima ir kitas gyvenimo sritis, ateina jausmas, kad gyvenimas nebedžiugina, viskas erzina ir atsiriboti nuo visko norisi labiau nei įsitraukti.

Jeigu pajutote, kad darbe jaučiatės vangiai, kiekvienas klientas kelia vidinį pasipriešinimą, koks nors įvykis darbe kelia norą atsiriboti ir nusišalinti, veikla ne džiugina, o atvirkščiai, kelia pasyvumo, apatijos, nevilties, beprasmybės jausmą, nors anksčiau būdavo priešingai, greičiausiai patiriate profesinį perdegimą.

Dirbdama su specialistais ir juos supervizuodama pastebiu, kad vis dar nemaža dalis jų neigia perdegimą arba jo neatpažįsta ir visus simptomus nurašo nuovargiui, greitam gyvenimo tempui, jautrumui ir panašiems dalykams. Tačiau profesinis perdegimas nėra tiesiog nuovargis, kuris pailsėjus praeina. Perdegimas yra nuolatinė, užsitęsusi būsena, kuri pamažu apima visas gyvenimo sritis. Paprastai artimieji tai pastebi greičiausiai ir klausia žmogaus kodėl jis pasikeitė, tapo uždaresnis, nuolat pavargęs, nebenori užsiimti aktyvia veikla kaip iki šiol ir pan., tačiau perdegusiam specialistui pačiam tai pripažinti yra gan sunku.

Stresas yra laikina būsena – dingus stresoriui, praeina stresas ir visos jo sukeltos emocijos bei fizinės reakcijos. Jis yra natūrali organizmo reakcija. Perdegimas – tai visų organizmo siunčiamų įspėjimų ignoravimo pasekmė. Gilus perdegimas sukelia netgi suicidinių minčių, gyvenimas perdegusio žmogaus požiūriu netenka prasmės, tampa pilkas, slegiantis, nebedžiugina net malonūs dalykai. Todėl ilgai besitęsiančio streso nereikėtų ignoruoti ar nurašyti darbo pobūdžiui, tempui, įtampai, sunkioms darbinėms situacijoms ir sakyti, kad kada nors pailsėsiu ir viskas pasikeis. Streso priežastys slypi daug giliau mūsų psichikoje, asmenybėje, mūsų patirtyse ir t. t. Tai nėra vien tik išorinių veiksmų padarinys, tai yra ir mūsų pačių viduje, todėl svarbu laiku pastebėti tokius dalykus kaip nuolatinė įtampa, net ir situacijai praėjus, nerimas prieš kiekvieną, net ir aiškiai pažįstamą situaciją, nuolatinis situacijos nagrinėjimas, apmąstymas ir permąstymas, negalėjimas susikaupti, fizinė įtampa kurioje nors kūno vietoje, kuri nepraeina, stiprus nuolatinis abejojimas savo profesionalumu, drebulys ir kitos kūno reakcijos.

Kaip netapti pačiam sau stresoriumi, arba kas yra profesionalumas

Kuo didesnius ir griežtesnius reikalavimus žmogus sau kelia, tuo daugiau streso jis generuoja. Įsitikinimas, kad geras specialistas neklysta yra visiškai neteisingas ir netgi žalingas. Daug diskutuojame su specialistų komandomis apie tai, kokią klaidų kultūrą jie turi savo kolektyve – kaip žiūrima į padarytas klaidas, kiek erdvės specialistai turi reflektuoti savo sėkmes, iššūkius ir klaidas, sunku ar lengva kalbėti komandoje apie savo klaidas, kokį santykį pats su savimi turi žmogus, kai suklysta, ar klaida lygi bausmei, ar augimui ir pan.

Profesionalumas yra ne tik gebėjimas valdyti ir spręsti darbines situacijas. Profesionalumas taip pat yra gebėjimas suvokti savo profesijos ir savo kaip specialisto ribotumą, t. y. profesijos ir kompetencijų ribas ir jas išlaikyti. Gebėjimas klaidos kontekste priimti save ir užuot „tarkavus“ paklausti, o ką dabar daryčiau kitaip, kokius specialistus pasitelkčiau į pagalbą, su kuo pasikonsultuočiau, kaip reaguočiau, jei vėl nepavyktų, yra galingas ilgalaikio streso ir perdegimo priešnuodis. Keldami sau nepamatuotus reikalavimus ir lūkesčius arba sulaukdami jų iš profesinės aplinkos ir laikydami tai norma, generuojame didelį streso ir nerimo lygį, tampame patys sau priešais ir baudėjais. Ar tikrai tai padeda mums dirbti efektyviau?

Kitas streso generatorius yra darbo iškėlimas aukščiau visų kitų gyvenimo sričių. Tai kai žmogus parsineša darbą į namus, dirba savaitgaliais, per atostogas, darbines situacijas laiko svarbiausiomis ir jų sprendimui teikia pirmenybę, taip iš dalies ar netgi visiškai atsisakydamas asmeninio gyvenimo, neskirdamas laiko poilsiui. Visgi, svarbu suvokti, kad darbas yra tik viena gyvenimo dalis, be jo gyvenime dar yra begalė sričių, kurias verta ir įdomu atrasti, išbandyti, išmokti, patirti.

Jei pastebite, kad jūsų kolega ar jūs pats jaučiate perdegimo požymius, viskas aplink nebetekę prasmės, darbas išsunkia visas jėgas ir niekaip nepavyksta jų atstatyti, nenumokite ranka, kreipkitės profesionalios pagalbos ir palaikymo.

 

Profesinis perdegimas neateina per naktį, tai įvyksta pamažu. Įsisenėjęs gali privesti prie depresijos ir savižudybės, tad jei pastebite, kad jūsų kolega ar jūs pats jaučiate perdegimo požymius, viskas aplink nebetekę prasmės, darbas išsunkia visas jėgas ir niekaip nepavyksta jų atstatyti, nenumokite ranka, kreipkitės profesionalios pagalbos ir palaikymo.

Kaip padėti sau sumažinti streso poveikį

Yra daug momentinių streso paleidimo praktikų ir metodų, kurios tikrai veikia, kai reikia čia ir dabar padėti sau nusiraminti, tačiau ilgalaikis pokytis ateina tik suvokus tikrąsias streso priežastis, t. y. išsiaiškinus dėl ko būtent šis dalykas ar situacija jums yra stresorius. Išorinių dalykų kontroliuoti ar išvengti neįmanoma, todėl atsakymų geriausia ieškoti savyje. Paklauskite savęs šių klausimų:

• Kas šioje situacijoje man labiausiai kelia nerimą?

• Kiek realu, kad įvyks pats blogiausias mano įsivaizduojamas scenarijus, o kas visgi yra tik mano galvoje?

• Ką ši mano reakcija man sako apie mane? Koks aš esu, dėl ko būtent taip reaguoju?

• Ar man būdinga kurti nerealistinius, perdėtus scenarijus savo galvoje?

• Iš kur kyla šis mano jautrumas? Ar tai yra mano paties jausmai, ar sukurti mano aplinkos?

• Žinutė, kurią dabar sau siunčiu, yra mano paties, ar tai yra aplinkos man įkalbėtas dalykas, o galbūt socialinis konstruktas?

• Ar po penkerių metų aš vis dar taip pat jausiuosi galvodamas apie šią situaciją?

Būdami sąžiningi ir atviri sau, galime rasti daugybę atsakymų ir savo reakcijos paaiškinimų. Situacija ir jos reikšmingumas yra jūsų pačių atspindys, todėl pasikalbėję apie tai su savimi, galite rasti visai netikėtų atsakymų ir sprendimų. Norint iš tiesų pradėti kitaip elgtis ir vertinti stresines situacijas, būtina suvokti šių reakcijų ir elgesio priežastis – dauguma jų slypi jūsų pačių viduje, todėl iš pradžių gali būti sunku tai padaryti. Visgi, pasvarstykite kas yra labiau vertinga – padėti sau ar toliau jaustis blogai.

Supervizija – saugi erdvė kalbėtis apie profesinius iššūkius

Kad ir kaip norėtųsi kalbėti apie galimybę profesinėje aplinkoje jausti bendrystę ir palaikymą, visgi šis klausimas vis dar opus ir ne visi specialistai ir jų komandos turi erdvės reflektuoti savo profesines patirtis, gauti palaikymą darbe ar atvirai išsakyti savo poreikius. Supervizijos metu su specialistų grupe, komanda ar individualiu klientu kuriame pasitikėjimu, konfidencialumu ir palaikymu grįstą santykį, t. y. saugią erdvę kalbėtis apie bet kokius profesinius skaudulius, iššūkius, normalizuojame tai, kas yra normalu – klaidas, nesėkmes, baimes, abejones.

Taip pat įžeminame profesines patirtis, ieškome pusiausvyros, alternatyvų, panašių patirčių, kurios tik įrodo, kad savo profesiniame kelyje nesame vieni. Dauguma mano klientų jau po pirmojo supervizijos susitikimo išeina su palengvėjimu, aiškesniu savęs ir profesijos matymu. Supervizijos grupėse kuriasi bendrystė, ryšiai, žinau, kad kai kurios grupės pasibaigus supervizijos procesui susikūrė uždaras „Facebook“ grupes ir toliau tarpusavyje diskutuoja sau aktualiais klausimais.

Tiems, kuriems vis dar nedrąsu jungtis į grupės superviziją, pakviečiu į individualų supervizijos procesą. Džiugina tai, kad vis daugiau įvairių sričių specialistų yra linkę ieškoti išeičių ir spręsti ilgalaikio streso ir perdegimo klausimus, inicijuoja savitarpio grupes, kviečiasi profesinio konsultavimo specialistus, domisi profesinės gerovės temomis.

Profesionalumas prasideda ne tik nuo profesinių žinių, tačiau ir gebėjimo rūpintis savimi. Profesionalumo konstruktas, kuriantis neklystantį, neabejojantį, viską žinantį specialistą, yra mitas.

Straipsnių ciklo autorė Nomeda Jerochova, supervizorė, mokymų lektorė, metodikų autorė, metodinės knygos „Streso valdymas“ bendraautorė, socialinių mokslų magistrė, socialinė darbuotoja, mokymų centro „Patirtys ir idėjos“ įkūrėja. Partnerio nuotr.

Straipsnis užsakytas

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų