„Teleloto“ 25-metis: kaip gyvena legendinę frazę „skambutis!“ skelbdavęs S. Jačėnas?

  • Teksto dydis:

„Skambutis!“ – pirmasis „Teleloto“ vedėjas Sigutis Jačėnas šios frazės, pranešančios, kad liko tik vienas kamuoliukas iki „Teleloto“ Aukso puodo laimėjimo, nebetaria jau daugiau nei du dešimtmečius. Kokius projektus per šį laikotarpį jis įgyvendino ir kokius loterijos momentus prisimena iki šiol?

– Ar jus vis dar lydi frazė „skambutis!“?

– Šiemet jau 21-eri metai, kai mano sekmadieniai nebeužimti. Tačiau žmonės vis dar prisimena mano darbą „Teleloto“ ir pasitaiko, kad prasilenkiant gatvėje arba kur nors ant tilto smagiai sušunka „skambutis!“. Tiesa, dabar taip būna jau gerokai rečiau. Paskutiniu metu esu labiau atpažįstamas iš balso, tai ir stebina, ir džiugina.

– Jau anksčiau esate sakęs, kad vienu metu „skambutis!“ jus lydėdavo net per dažnai. Kokius prisiminimus tai sukelia dabar?

– Jeigu atvirai, dabar jau nostalgijos nebejaučiu. Tuos laikus prisimenu, nebent kai išgirstu reklamą arba kai parduotuvėje prie kasos pamatau bilietus. Žaidimo scenarijuje taip ir buvo parašyta, kad vedėjas sako „skambutis“. Tuo metu su laida dirbo Holivudo prodiuseriai, su kuriais visą mėnesį repetavome. Jie nuolat akcentavo, kad vedėjas – žaidimo šeimininkas.

Suprasdamas, kad atmosfera „kaista“, kad artėja kulminacinė akimirka, kartą suskambus skambučiui įrašo metu tiesiog sušukau „skaaambuuutis!“ ir toliau jau nebegalėjau to nebedaryti, todėl teko šaukti kaskart vis garsiau. Kartais dėl to sulaukdavau žiūrovų priekaištų, bet aš tikrai nuoširdžiai džiaugiausi, kad kažkas akimirksniu fantastiškai praturtėjo!

– Kartu su „Teleloto“ įėjote į istoriją. Kokie jums buvo pastarieji 25-eri metai, kokiais įgyvendintais projektais labiausiai didžiuojatės?

– Po „Teleloto“ buvau ir prezidento patarėju, ir bedarbiu. 15-us metus gyvenu Klaipėdoje, organizuoju įvairius kultūros renginius, režisuoju dainų šventes, kartą metuose persirengiu Kalėdų Seneliu. Prieš 17 metų įkūriau viešąją įstaigą „Vieno aktoriaus teatras“, kurioje dirbu ir dabar. Suskaičiavau, kad parengėme penkis televizijos kultūros laidų ciklus, iš viso apie 200 laidų. Taip pat – 20 radijo laidų ciklų su maždaug 1500 laidų.

Dar daug laiko skyriau leidybinei veiklai. Su grupele bendraminčių aktorių skaitovų, bardų parengiau ir išleidau virš 60 projektų. Tai – kolekcija „Lietuvių aktorių balsai“, albumų serija „Dedikacijos LT“, įvairūs kiti literatūriniai ir muzikiniai diskai – džiazo, klasikos, dainuojamosios poezijos, vaikams. 10 vasarų pajūryje rengiau literatūros ir muzikos „Naktigones“, vėliau – festivalius „Žemėj Lietuvos...“, „Klaipėdos vasaros festivalis“, įvyko ir daug kitų kūrybinių susitikimų visoje Lietuvoje.

– Kokioms veikloms šiuo metu skiriate savo laiką?

– Kovo 10 d. Lietuvos Respublikos Seimo „YouTube“ kanale įvyko mano dokumentinio videofilmo „Su Atgimimo diena!“ premjera. Jame pasakojama apie 1991 m. kovo 10 d. koncertą-akciją Nepriklausomybės aikštėje Vilniuje, kai vaikai su vėjo malūnėliais šventė pirmąjį Kovo 11-osios gimtadienį ir piešė, rašė linkėjimų laišką Lietuvai. Šiemet kalbu ir per „Žinių radiją“ – savaitgaliais kviečiu klausytojus keliauti „Pajūriais, pamariais...“.

– Ar pabaigęs karjerą kaip „Teleloto“ vedėjas, tapote loterijos žaidėju?

– Gal ir keista, bet aš netapau žaidėju. Žmonelei mano dovanotas bilietas atnešė planšetinį kompiuterį. Didesnių laimėjimų nėra buvę, bet tai yra dėl to, kad niekas nežino, kada ta laimės paukštė aplankys.

– Dalyvavote 20-ajame „Teleloto“ gimtadienyje, 1000-ajame žaidime, dabar kalbamės apie 25-ąjį gimtadienį. Kokias emocijas ir prisiminimus sukelia šis trumpas sugrįžimas į „Teleloto“?

– Kaip Nijolė Tallat-Kelpšaitė dainuoja – metai plauks kaip vanduo. Panašiai ir su „Teleloto“. Didelis džiaugsmas ir ačiū likimui, kad sulaukęs 33-ejų metų buvau pirmasis žaidimo vedėjas, kad kiekvieną sekmadienį buvau laukiamas tūkstančių, o kartais ir milijono, žaidėjų namuose, jų televizorių ekranuose. Taip pat, kad daugybei žmonių pranešiau apie laimėjimus, kurie padėjo realizuoti jų svajones. Tai nepamirštama ir jaudina. Kasmet vis labiau...

Sigutis Jačėnas. Organizatorių nuotr.

– Kokius smagiausius, netikėčiausius, o gal priešingai – sunkiausius, momentus iš „Teleloto“ prisimenate iki šiol?

– Kiekvienas pirmasis kartas – nepamirštamas. Puikiai pamenu, kad pirmasis „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojas buvo ypatingai laukiamas. Tiesa, niekas tada dar tiksliai nežinojo, kaip viskas vyks. Viename interviu jau esu minėjęs, kad laikai buvo neramūs ir nestabilūs: bankų griūtys, vyriausybių kaita ir t.t., todėl atsiimti laimėjimą į filmavimą Lapėse jis atvažiavo nusisamdęs apsaugą. Šventai tikėjo, kad laimėtas milijonas jam bus įteiktas grynaisiais, tiesiog žaidimo studijoje.

Nepamirštama ir kai kartą žaidimas sekmadienį tiesiog neįvyko. Sugedo, sulūžo kamuoliukų ridenimo mašina. Žaidimo transliacijos metu tiesioginiame eteryje atsiprašiau, informavau žiūrovus ir žaidėjus, kas nutiko ir pranešiau, kada vyks papildomas žaidimas. Regis po dienos, o gal po kelių, vėl visi iš visos Lietuvos rinkomės į LNK studiją Lapėse. Dabar ir smagu, ir kiek graudu visa tai prisiminti, nes laikai kardinaliai pasikeitė.

– Ar norėtumėte dar kartą paspausti ranką žmogui, kuriam „Teleloto“ atnešė milijoną ar naują automobilį?

– Norėčiau, bet šiuo metu rankas spausti nerekomenduojama, todėl teks palaukti geresnių laikų.

– Kaip manote, kuo dabartiniai „Teleloto“ žaidėjai skiriasi nuo pirmųjų žaidėjų, su kuriais susipažindavote studijoje?

– Tais laikais, kai vedžiau žaidimą, 1996–2000 metais, labiausiai pasigesdavau žaidėjų ir jų artimųjų nuoširdžių, džiaugsmingų reakcijų. Dabar, po 25 metų, situacija – jau visai kitokia. Dabar ir žaidėjai, ir jų artimieji jau yra „išmokę“, perpratę šou taisykles. Reaguoja spontaniškai, džiaugsmingai, išraiškingai, yra drąsesni prieš kameras.

– Būtent šiuo metu „Teleloto“ švenčia 25-metį. Loteriją galima pavadinti jūsų „kūdikiu“, prie kurio populiarumo labai stipriai prisidėjote. Ar galėtumėte ko nors palinkėti „Teleloto“ žaidėjams?

– Galėčiau ir norėčiau. Visais laikais yra taip, kad vieni labiau vertina daiktus, o kiti – galimybes. Tiesa, prieš 25 metus daiktų turėjome gerokai mažiau, o pinigų, galima sakyti, buvo tiek, kiek reikia. Todėl nuoširdžiai linkiu visiems nepervertinti nei daiktų, nei pinigų, o tuo labiau – sėkmės ar nesėkmės. Tiesiog džiaukimės mums skirta akimirka, dosniai ja dalinkimės su artimaisiais ir niekada nepamirškime, kad „ir tai praeis!“.

O jeigu linksmai, tai linkiu praplėsti ir sukonkretinti „Teleloto“ šūkį bei misiją – žaiskim, kol laimės visa Lietuva, bet būtinai po Aukso puodą! Su gimtadieniu, mieli žaidėjai, su gimtadieniu „Teleloto“!



NAUJAUSI KOMENTARAI

Anonimas

Anonimas portretas
Tai kad teleloto ir olifejoj nieko neimanoma laimet. Uzdarykit tas saraskes, duokit zmones normaliai kvepuoti ir gyvent. 10 biletu perki, 1 laimingas. uz 10 euru perki 10 laimi, koks tikslas? )) 500 prizu po 50 euru, o parduodamu biletu lietuvoje 100 tukst.))

opa

opa portretas
ojei koks dar jaunas buvo žmogutis... dabar su lazdele vaikšto. Mėlynas autobusiukas... čia kaip yellow submarine, jau etikete tapo. Sėkmės jam, na o teleloto- niekadda nepirkau ir nepirksiu bilietų.

Anonimas

Anonimas portretas
ir vel reklama,na pilieciai dabar taupo,juk ateitis neaiski,nebeislaidauja,daug kas be darbo tapo ir pajamos susitrauke,dziaugesi kad dar pavalgymams turi,o loterija,tai juk kam ji aplamai reikalinga
VISI KOMENTARAI 3
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių