– Diskusijos dalyviai pritarė, kad tvarios aplinkos kūrimas ir tvarus gamybos procesas yra žengtas žingsnis ir tai tampa ekonomikos norma. Savo pranešime pabrėžėte tvaraus mokslo sąvoką. Kaip tvarumas koreliuoja su mokymu?

– Kalbėdamas šia tema, akcentavau mąstymo ekologiją. Galime matyti, kaip tvarumas pasireiškia gamyboje ir praktinio mokymo procese, bet esmė yra vertybinis ugdymas. Vadinasi, turime mokytis maksimaliai efektyviai, nešvaistydami laiko, mokinio ir mokytojo energijos. Mums svarbiausia atsakomybė, profesinis tobulėjimas, tolerancija, aplinkos tausojimas plačiąja prasme.

Kaip vieną iš pavyzdžių noriu paminėti Medienos apdirbimo skyriaus dirbtuves, kur iš medienos atliekų gaminamos granulės, kuriomis šildomos Vilkijos skyriaus ūkinės patalpos. Taip vos pradėję praktinius užsiėmimus, mokiniai mokomi tausoti medžiagas, skatinami mąstyti, kaip panaudoti tai, kas atliko.

Formuojant vertybinį požiūrį atsakomybė tenka profesijos mokytojams. Jų tikslas – paaiškinti tvarumo svarbą taip, kad mąstymas ir kūrybiškumas būtų kreipiamas tvarių sprendimų paieškų linkme įvairiose profesinėse situacijose.

– Koks šiame kontekste galėtų būti verslo vaidmuo?

– Visada akcentuoju, kad verslo ir profesinio mokymo institucijos yra lygiaverčiai partneriai. Nuo mokinių priėmimo atlikti praktiką realioje darbo vietoje iki įsitraukimo į ugdymo turinio atnaujinimą, praktinių, teorinių paskaitų, dalyvavimo projektuose ir kt.

Tai leistų išvengti būsimo darbuotojo ir darbdavio lūkesčių konflikto. Ši situacija taip pat lygiavertė – kaip absolventas gali netenkinti įmonės lūkesčių, taip ir įmonė gali neatitikti jo įsivaizduojamos darbo vietos. Todėl reikalingas kuo glaudesnis bendradarbiavimas dar prieš įgyjant kompetencijų.

– Diskusijos dalyviams uždavėte du klausimus: kokiai įmonei netrūksta darbuotojų ir kurios įmonės bendradarbiauja su mokslo įstaigomis? Pakilo tik viena kita ranka...

– Tos įmonės, kurių atstovai pakėlė rankas, gali didžiuotis sėkmės istorijomis. Šių įmonių atstovai dažnai atvažiuoja į KAUTECH, bendrauja su mokiniais, motyvuoja įmonėje rinktis baigiamąją praktiką ir, matydami juos realioje darbo vietoje, turi galimybę pakviesti įsidarbinti. Taip jos laimi.

Kita vertus, profesinis rengimas niekada nespės koja kojon su pokyčiais darbo rinkoje. Tad kuo verslas anksčiau informuos apie technologinius pokyčius, tuo greičiau tai perkelsime į mokymo procesą. KAUTECH laimi tada, kai turi tvirtų socialinių partnerių, o įmonės – kai ateina pas mus.

Yra daug sėkmės istorijų – nuo įsidarbinusių ir karjerą darančių absolventų iki per trumpą laiką su verslu parengtų mokymo programų. Sėkmės galima tikėtis tada, kai verslas supranta, kad ir jis yra aktyvus mokymo sistemos dalyvis. Tai galiu iliustruoti sėkminga antžeminio orlaivių aptarnavimo specialistų rengimo programos istorija. Dvi įmonės užsiminė, kad trūksta šios srities specialistų, bet jie Lietuvoje nerengiami. Sulaukę politinio palaikymo, du mokymo centrai su šiomis įmonėmis skyrė resursų ir per trumpą laiką parengė mokymo programą, sulaukusią didelio jaunų žmonių susidomėjimo.

Dėl dar vienos glaudžios partnerystės šį pavasarį baigsime kurti mokymų bazę bepiločių orlaivių valdytojų programai ir priimsime mokinių. Kaune būsime pirmi.

– Kaip įsivaizduojate tvarumo vaidmenį ateities visuomenėje?

– Esu tikras, kad tvarumas jau netolimoje ateityje taps gyvenimo standartu. Viena vertus, mus įpareigos teisės aktai, kita vertus, mūsų pasaulėžiūrai kitoks elgesys taps nepriimtinas. Tvarumas turi atsispindėti visur – ne tik tausojant žemės išteklius, bet ir taupant laiką, dirbant ir mokantis efektyviai, saugant tiek gamtą, tiek žmogų.