Žmogus ir automobilis

A.Saulaitis: „Angelai turi prisisegti saugos diržus“

Kalbiname žmogų, kuris yra praskaidrinęs daugelį gyvenimų iš viso pasaulio. Neseniai kunigas jėzuitas Antanas Saulaitis aplankė ir Klaipėdą. Čia jis posėdžiavo Lietuvos krikščioniškosios kolegijos direktorių taryboje. Šios viešnagės metu Antanas Saulaitis „Autodromui“ papasakojo apie savo “automobilizmo patirtį”.

- Tėve, sakykit tiesiai, koks Jūs esate vairuotojas?

- Ramus ir mėgstantis gryną orą. Kai važiuoju, šalia manęs visada sėdi angeliukas. Jis irgi turi prisisegti saugos diržus.

- Kodėl?

- Nes to reikalauja įstatymas. Be to, angeliuko sparnai šnarėtų vėjyje…

- Kada pradėjote vairuoti ir kokia buvo Jūsų pirmoji transporto priemonė?

- Tada man buvo dvylika metų, gyvenau Jungtinėse Amerikos Valstijose. Ten ūkyje vairavau traktorių ir sunkvežimį. Tais laikais kaime tikrai nereikėjo leidimo vairuoti padargus.

Buvau devyniolikos, kai tėvelis nusipirko automobilį “Studebaker”. Tai ir buvo pirmasis automobilis, kurį išmokau vairuoti. Aš labai dėkingas savo pirmajai vairavimo mokytojai, moteriai, kuri išmokė mane kantriai vairuoti. Ji man neleisdavo “spausti”, sakydavo, kad mano koja per sunki.

Savo nuosavo automobilio neturėjau. Kai mokiausi universitete, kuris buvo 80 kilometrų nuo namų, iš tėvelių pasiskolindavau jų automobilį. O sulaukęs 22 metų, tapau jėzuitu ir visas turtas buvo bendruomenės.

- Kokius automobilius esate vairavęs?

- Didžiausią nostalgiją jaučiu “Volkswagen” autobusiukui, kuriuo Brazilijoje septynerius metus važinėjau, jis man buvo kaip antri namai. Dabar Lietuvoje vairuoju “Ford Escort”. Man jis patinka todėl, kad yra mažiukas.

- Pakeleivių imate?

- Kada tik galiu. Labiausiai mėgstu kaimo močiutes, nes su jomis miela pasikalbėti - jos pasako, kaip yra, ir studentus.

- O kaip pasirenkate, ką pasiimti, jei pakeleivių yra daug?

- To išmokau iš kito kunigo. Kadangi labai sunku rinktis, tai aš sustoju prie pirmų. Dažnai stabdantieji stovi po vieną, o vietos automobilyje yra daugiau, tai tada paklausiu, kur kuris važiuoja, jei būna pakeliui, paimu kelis.

Kartą turėjau iš Vilniaus į Kauną kelis ketvirtadienius iš eilės važiuoti paskaitų skaityti. Išvažiuodamas iš Vilniaus, paėmiau dvi ar tris studentes. Kaune paklausiau, kur išleisti, nupasakojau maršrutą, ir pasirodo, viena studentė ėjo į mano paskaitą. Tai kartu su ja ir nuėjom į tą paskaitą. Kitą ketvirtadienį aš vėl važiavau į tą pačią paskaitą panašiu metu ir vėl pamačiau tą pačią mergaitę. Aišku, ją paėmiau. Ji man pasakė, kad manęs laukė. O juk galėjau ir kitu maršrutu važiuoti.

O linksmiausia buvo, kai pavasarį dėsčiau Vilniaus dailės akademijoje. Turėjau paskaitą, po kurios važiavau vėl į tą patį Kauną. Kaip ir visada, sustojau prie pirmų dviejų studentų. Žiūriu, kad jie man lyg ir kažkur matyti. Jie atsisėdo gale ir sako: “Dėstytojau, nuo jūsų pabėgt neįmanoma… Mes neatėjom šiandien į paskaitą, o dabar vis tiek su Jumis“.

- Visada drąsiai imate pakeleivius?

- Aš bijau, jeigu yra keli vyrukai, jau vyresni negu paaugliai. Nors esu paėmęs ir tokių. Ir tenka išgirsti, kaip žmogus guodžiasi, kad jau laukė aštuonias valandas ir niekas jo nepaėmė. Bet kai aptemsta, neberizikuoju. Man gaila, bet…

Bet šiaip didelės blogybės nebuvo atsitikę. Yra buvę keletas nemalonių dalykų, kai paėmiau žmogų, kuris buvo per daug išgėręs. Tokie truputį ir nusišneka, be to, nežinau, ar jie išlips, kur jiems reikia, - jeigu pasigėrę, gal nežino, kur važiuoja. Dar vieną kartą paėmiau moterį, kuri... nežinau, ar galima sakyti, kad prostitutė… Vienu žodžiu, moterį, kuri siūlė lytines paslaugas. Ji taip uždarbiauja. Aš ją pavežiau, paklausiau, kur išleisti, ir taip įsikalbėjom, kad ji man pasisakė auginanti dvi mergaites ir neturinti, kaip jų išlaikyti. O tokiu būdu stengiasi nors penkiasdešimt litų per dieną uždirbti. Aš jai daviau pinigų autobusui parvažiuoti atgal namo, bet iki šiandien graužiuosi, kad nedaviau jai penkiasdešimties litų ir nepasakiau, kad eitų namo pas savo dukrytes ir kad bent šiandien jai nereikėtų dirbti.

- O ką manote apie tuos, kurie galvoja, kad jie dirba, moka pinigus už kelionę, ir nenori nieko pavežti, nes neva čia gudresni atsirado dykai nuvažiuoti norintys?

- Matai, kas tie “tranzuotojai” yra: daugiausiai studentai arba kokia suvargusi močiutė, kuri net bijo į mašiną sėst mane pamačiusi. Aš tokias stengiuosi pakalbinti ar iki namų pavežt. Juk reikia žinoti, kaip studentams yra sunku su pinigais. O aš juk vis tiek važiuoju, tai man papildomai nieko nekainuoja.

- Ar dažnai Jus stabdo kelių policija?

- Taip. Lietuvoje, ir tik dėl greito vairavimo. Aš išvažinėjau Brazilijoje septynerius metus. Jungtinėse Valstijose – apie keturiasdešimt ir niekur už greitį niekas nėra pagavęs. O čia net nežinau…

Visada atsargiai vairuoju, bet man atrodo, kad čia labai daug gaudo už greitą važiavimą, bet negaudo už vagystes ir “žulikystes”. Taip aš tesuprasčiau.

- Kokiu didžiausiu greičiu yra tekę važiuoti?

- Daugiausiai spaudžiau 140 km per valandą greičiu. Tai buvo Vokietijoje, kur labai skubėjau į operą.

- Ar padeda kunigystė ir tai, kad daug žmonių Jus pažįsta, išvengti bausmių?

- Atsimenu vieną įvykį Kaune. Viršijau greitį ir mane sustabdė. Nebuvau apsirengęs kaip kunigas, buvau apsirengęs kaip paprastas žmogus. Pripažinau, kad per greit važiavau. Tada policininkai pasakė, kad mane paleidžia, nes kitaip už juos nesimelsčiau. Tai jie arba atpažino mane, arba kaip nors kitaip susigaudė, kad čia kunigėlis.

Dar kartą mane buvo sustabdę, kai viršijau greitį 17 km per valandą. Gavau 150 litų baudą, bet paskui policijos nuovadoj parašiau raštą, kad baisiai gailiuosi, tai tereikėjo 50 litų sumokėti. Nemanau, kad čia dėl to, kad esu kunigas Saulaitis. Aš tą raštą parašiau ten, kur jau reikėjo mokėti, gal dėl to galėjau bent kiek išsisukti. Policininkai manė, kad aš esu vairuotojas, vadinamasis “šoferis”. Ši bauda Lietuvoje - didžiausia, kokią yra tekę sumokėti.

Manau, kad nuo didelių nemalonumų mane gelbsti tai, kad atsargiai važiuoju, tai vėlgi mano vairavimo mokytojos nuopelnas. Be to, žinau, kad jei labai skubinsiuos – užsimušiu ir mudvi (A. Saulaitis kalbėdamas su moterimis tokią formą vartoja dažniausiai – Aut. past.) negalėsime čia sėdėti ir kalbėtis.

- Ką manote apie policininkus? Kaip galėtumėte palyginti Lietuvos ir užsienio pareigūnus?

- Turiu labai gerą nuomonę apie juos. Kita vertus, žinau, kad yra visokių… Na, tie, su kuriais turėjau reikalų ir Lietuvoje, ir užsienyje, man labai panašūs. Visur policininkai buvo malonūs. Niekur nebuvo šiurkštūs ar nemandagūs.

Atsimenu, 1969 metais mes su draugu pasauliečiu važiavome per Europą. Ir labai išvargę įvažiavom į Italiją, pasistatėme automobilį ir nuėjom pavalgyti. Kai sugrįžome, pamatėme už lango užkištą popieriaus lapą, kuriame keliomis kalbomis parašyta: “Džiaugiamės, kad atvažiavote į Italiją, mes tikimės, kad mūsų šalis jums patiks. Čia tiek daug yra įdomybių ir prašome žinoti, kad šitoje vietoje automobilio statyti negalima. Prašome žiūrėti į kelių ženklus”. Baudos jokios nebuvo, buvo tik toks gražus įspėjimas.

- O ar skiriasi vairavimo galimybės ir aplinkybės čia ir svetur?

- Lietuvoje vairuoti sunkiau. Čia labai agresyvūs vairuotojai. Dabar jau vis mandagesni, bet šiaip jie visada skuba labiau nei aš. Automobilių greitkeliuose ir gatvėse yra mažiau, bet jie per daug drąsiai važiuoja. Jie nepraleidžia, kerta… Jei pėstčiasis eina per perėją, tai vairuotojas taip skuba, kad tiesiog ant kulnų pėsčiajam važiuoja.