Dėl „geležinių priežasčių“ Lietuvoje įvyksta apie 17 proc. automobilių avarijų

Klausantis kasdienių pranešimų apie eismo nelaimes mūsų šalies keliuose peršasi išvada, jog automobiliai jais keliaujančiųjų įkapėmis virsta tik dėl pernelyg didelio judėjimo greičio arba alkoholio kiekio vairuotojų kraujyje.
Transporto detektyvus narplioti teisėsaugininkams padedanti Vilniaus Gedimino technikos universiteto Automobilių transporto katedros profesorė Ona Lukoševičienė, parašiusi knygą „Autoįvykių analizė ir modeliavimas“, avarijas lemiančius veiksnius vardija gerokai ilgiau.

Juodoji trijulė

Komentuodama technines avarijų priežastis O.Lukoševičienė atkreipė dėmesį, jog labai dažnai lemiamą reikšmę turi daugelio vairuotojų smulkmenomis laikomi automobilio trūkumai.
„Esu atlikusi skaičiavimus, jog jei visų automobilių stabdžiai būtų geresni ar bent jau atitiktų techniniame standarte numatytus efektyvumo reikalavimus, avarijų sumažėtų apie 30 proc. Kartais stabdymo kelias būna vos centimetru per ilgas, todėl mašina kliudo pėsčiąjį, o šis griūdamas galva trenkiasi į asfaltą ir patiria sunkią traumą, – pasakojo O.Lukoševičienė. – Dažnai laiku automobilio sustabdyti nepavyksta todėl, kad vairuotojas pamiršta vežąs sunkų krovinį. Netgi bagažinėje įmesti du maišai bulvių keičia stabdymo kelią. Smulkmenų čia iš tiesų nėra.“
Profesorė taip pat atkreipė dėmesį, jog stabdymo kelias priklauso nuo stabdžių sistemos temperatūros. Tiek visiškai šalti, tiek pernelyg įkaitę stabdžių diskai, trinkelės ir stabdžių skystis gali sukelti didelių nemalonumų.
Antras svarbiausias avarijas lemiantis veiksnys – padangų būklė. Susidėvėjęs, skirtingo protektoriaus rašto mašinų apavas atima galimybę ne tik saugiai sustoti, bet valdyti automobilį.
Trečia itin svarbi detalė, kurią vairuotojai ne visuomet tinkamai įvertina, – žibintų kokybė. Blogai sureguliuotos šviesos, surūdijęs reflektorius, purvu aptaškytas žibinto gaubtas leidžia vairuotojui matyti kur kas trumpesnį kelio ruožą, nei reikia automobiliui sustabdyti.
„Neatsitiktinai šiems dalykams itin daug dėmesio skiria ir automobilių gamintojai. ABS sistemos jau tapo bazinės įrangos dalimi. Žibintai „išmoko“ apšviesti vidines posūkių dalis. Padangos taip pat tobulinamos kuriant naujus gumos mišinius ir protektoriaus raštą“, – dėstė profesorė.
Pašnekovės teigimu, vairo mechanizmo, pakabos ir važiuoklės gedimai avarijų priežastimi tampa labai retai.

Smulkmenų kaina

Keletą netikėtų pastebėjimų ekspertė pateikė komentuodama eismo saugumo problemoms skirtą socialinę reklamą.
„Dabar labai daug kalbama apie saugos diržus ir jie laikomi vos ne panacėja nuo visų bėdų. Tačiau iš tiesų diržas svarbus tik tuomet, kai automobilis patenka į avariją važiuodamas 80–120 km/val. greičiu. Važiuojant lėčiau nesukuriamos jėgos, kurių veikiamas žmogus po smūgio išlėktų pro priekinį stiklą. Lekiant greičiau diržai jau nebeturi prasmės, nes susidūrimo metu traiškomi vidaus organai. Toji socialinė reklama, kur maža mergaitė skrieja pro automobilio langą, neatspindi realių procesų, vykstančių automobilyje susidūrimo metu“, – pastebėjo O.Lukoševičienė.
Pašnekovės teigimu, svarbu ne diržas, o protingas greitis. Juk važiuodama 100 km/val. greičiu per sekundę mašina nurieda 30 m, o lėkdama 150 km/val. greičiu – 45 m per sekundę.
„Net jei tarp automobilių nardantis veikėjas iš tiesų gali pasigirti gera reakcija, kitas žmogus gali nespėti sureaguoti į staiga atsiradusią kliūtį. Juo labiau kad ir šiaip mūsų miestų gatvėse niekas nesilaiko taisyklėse reikalaujamo atstumo tarp ta pačia kryptimi judančių mašinų. KET formulė nurodo, kad tarp 50 km/val. greičiu važiuojančių automobilių būtų maždaug 25 m. Tačiau Lietuvoje į tokį tarpą akimirksniu įlenda dar bent trys mašinos. Pakanka vieno „kietuolio“ ir mažiausio netikėtumo atveju, kam nors prireikus stabdyti, automobilių virtinė gali akimirksniu virsti duženomis“, – sakė VGTU profesorė.

Sistemos grimasos

Ekspertė teigia, kad nors pastaruoju metu daug dėmesio skiriama eismo saugumo problemoms, jokių sisteminių pokyčių nevyksta.
„Lietuvos, kaip „švogerių“ šalies, apibrėžimas galioja ir kalbant apie tvarkos keliuose kontrolę. Apie visus policijos reidus kokiame nors rajone akimirksniu pasklinda informacija ir daugybė pažeidėjų sugeba išvengti akistatos su patruliais. Kita vertus, net jei pareigūnas ir mato kokio nors „kelių erelio“ akibrokštus, negi bausi gimto bažnytkaimio gydytojo sūnų, kaimyno dukrą ar savo mokyklos suolo draugą? Greičiausiai ne, nes po to gyvenimas taps prėskas. Mano manymu, eismo priežiūros tarnybos pareigūnai kiekvieną dieną turėtų važiuoti į svetimus rajonus, kur žmonės vieni kitų nepažįsta ir neturi jokių motyvų į viską žiūrėti pro pirštus“, – samprotavo O.Lukoševičienė.
Profesorė teigė, kad raginimai neviršyti nustatyto greičio ar nevairuoti išgėrus yra ignoruojami, nes automobiliais važinėja daugybė žmonių ir jie net nesuvokia, kuo rizikuoja ir kur kokia grėsmė tyko.
„Moksliniai tyrimai rodo, kad pirmieji 3–5 metai savarankiško važinėjimo automobiliais yra patys rizikingiausi. Jie turi šiokius tokius įgūdžius ir neadekvačią drąsą. Juk vairuotojo pažymėjimą dabar kai kas įsigudrina gauti nuo 16 metų. Daugeliu atveju pasiturintys tėvai jaunuoliams perka galingus automobilius, nors jų atžalos neturi atsakomybės jausmo, negerbia nei kitų, nei savęs. Su vertybių sistema Lietuvoje iš tiesų baisi bėda. Kartais atrodo, kad kol dabartinė vairuotojų karta neišsižudys ir neužaugs kitaip į šiuos dalykus žiūrintys žmonės, padėties keliuose nepakeis nei griežtesnės bausmės, nei nuolankūs prašymai“, – apgailestavo O.Lukoševičienė.
Pašnekovė teigė, kad jei būtų jos valia, vairuotojų pažymėjimus leistų įgyti ir automobilius vairuoti tik sulaukus 25 metų.