„Kiekvieną žiemą tas pats scenarijus: sniegas užverčia, gatvės „kaip čiuožykla“, o po pirmų avarijų kyla klausimas: kas už tai atsako – vairuotojas ar savivaldybė / kelininkai?“ – feisbuke rašė R. Joskaudienė ir pažymėjo, kad teisiškai atsakymas nėra vienas sakinys.
„1) Pirma taisyklė: „nevalyta“ ≠ automatinė valdžios kaltė
Pagal Kelių eismo taisykles vairuotojas privalo pasirinkti tokį greitį, kad valdytų automobilį atsižvelgdamas į dangą, matomumą ir oro sąlygas.
Tai reiškia paprastai: jei slidu – leistinas greitis dar nereiškia saugaus greičio.
Praktikoje todėl dažnai nutinka taip, kad po įvykio policija konstatuoja: „nepasirinko saugaus greičio“ – ir atsakomybė krenta vairuotojui, net jei kelias buvo prastas.
2) Bet kelio valdytojas irgi turi pareigą – ne „kai turės laiko“
Kas yra „kelio valdytojas“?
- Miesto / rajono gatvės – paprastai savivaldybės atsakomybė (vietinės reikšmės keliai).
- Magistralės, krašto ir rajoniniai (valstybinės reikšmės) keliai – valstybės tinklas, priežiūra dažnai organizuojama per atsakingas kelių institucijas ir rangovus.
Pagal teisę savivaldybės turi pareigą organizuoti ir užtikrinti vietinių kelių / gatvių priežiūrą ir saugų eismą. O už kelių priežiūros reikalavimų nevykdymą gali kilti ir administracinė atsakomybė (baudos atsakingiems asmenims), jeigu keliai neprižiūrimi taip, kad atitiktų eismo saugumo reikalavimus, arba laiku neapribojamas eismas pavojingame ruože.
3) „Kada realiai galima prisiteisti?“ – svarbiausia dalis
Vien faktas, kad kelias slidus, dažniausiai dar nėra „bilietas“ į žalos atlyginimą.
Kas veikia teisiškai? Įrodymai, kad buvo ne šiaip žiema, o nepriežiūra.
Kelio valdytojo atsakomybė tikėtina, kai:
- Kelias ilgą laiką nevalytas / nebarstytas, nors objektyviai turėjo būti sutvarkytas;
- Pavojus buvo aiškus ir pasikartojantis (pvz., konkretus kalnas / tiltas visą rytą ledinis);
- Nebuvo ženklų, nebuvo apribotas eismas, nebuvo jokių veiksmų;
- Galima parodyti, kad net ir atsargiai važiuojant įvykio išvengti buvo sunku.
Teisinė bazė tokiems ginčams dažniausiai remiasi Civiliniu kodeksu (atsakomybė už žalą ir už statinių / kelių trūkumus). Kitaip tariant: kelias irgi yra „objektas“, už kurio būklę kažkas atsako.
4) Ką sako praktika: laimi tie, kas turi faktus, ne emocijas
Teismuose gerai „važiuoja“ bylos, kur aiškus kelio trūkumas (pvz., duobė, nepažymėtas pavojus). Yra ir realių sprendimų, kai savivaldybė pripažįstama atsakinga, nes nepašalino / nepažymėjo kelio trūkumo, ir žala priteisiama.
O su „slidžiu keliu“ istorija dažnai tokia: jeigu nėra duomenų, kiek laiko kelias buvo neprižiūrėtas ir kokie veiksmai buvo (ar nebuvo) atlikti – atsakomybė lieka vairuotojui.
5) Jei nutiko bėda, ką daryti, kad turėtumėt šansą?
Jei tikslas – ne tik „pasipiktinti“, o realistiškai ginti savo interesą, po įvykio svarbiausia:
- Nuotraukos ir vaizdo įrašai: kelio danga, provėžos, ledas, ar matyti barstymas, kelio ženklai (ar jų nėra), vieta ir laikas;
- Liudytojai: kontaktai, trumpas paaiškinimas („čia visą rytą nevalyta“);
- Jei situacija rimtesnė – policija (jų fiksavimas labai padeda);
- Pranešimas kelio valdytojui (savivaldybei / atsakingoms tarnyboms) – kad vėliau nebūtų „mes nežinojome“;
- Dokumentai: sąmata, čekiai, draudimo dokumentai.
Tada galima rašyti pretenziją kelio valdytojui, o jei atsisako – vertinti civilinio ginčo perspektyvą.
6) Trumpa išvada (be romantikos)
Žiemą atsakomybė dažniausiai prasideda nuo vairuotojo: „rinkis greitį pagal sąlygas“.
Bet kai kelių priežiūra peržengia „natūralios žiemos“ ribas ir tampa neveikimu, atsakomybė gali pereiti ir institucijoms – jeigu tai įrodoma“, – nurodė R. Joskaudienė.
(be temos)
(be temos)