Prieš šešerius metus priimtas sprendimas naikinti specializuotą Kelių policijos padalinį vadinamas klaida

Į naujojo politinių debatų sezono meniu greičiausiai bus įtraukta diskusija apie Kelių policijos struktūros atkūrimą. Desperatiškai ieškant būdų pažaboti avaringumui jau buvo išbandyta daugybė priemonių, pradedant avaringų kelių ruožų nustatymo metodikos kūrimu, diskusijomis apie eismo organizavimo tobulinimą, įvairias inžinerines priemones ir baigiant intensyviomis reklaminėmis kampanijomis, apeliuojančiomis į sveiką vairuotojų protą. Kol kas niekas nedavė apčiuopiamų rezultatų – tragiškų nelaimių skaičius ne tik nemažėja, bet ir auga.

Saugaus eismo komisija neseniai pasiūlė apsvarstyti dar vieną galimybę – atkurti 2001-aisiais panaikintą savarankišką Kelių policijos struktūrą. Ką tai galėtų pakeisti?

Kruvinoji konstanta

Lietuvos automobilių kelių direkcijos interneto svetainėje pateikiama išsami statistika, kaip nuo 1980-ųjų keitėsi mūsų šalies transporto parkas, kiek kasmet įvykdavo avarijų ir kiek žmonių jose žūdavo bei patirdavo traumas. Nors tuo metu motorinių transporto priemonių skaičiaus siekė 653 164 (tarp jų net 275 340 motociklų), kasmet būdavo registruojama apie 6000 avarijų. Eismo nelaimėse žūdavo daugiau nei 800 žmonių, o apie 4 600 būdavo sužeidžiama.

Praėjusių metų gruodį keliais ir gatvėmis lekiančių mašinų skaičius priartėjo prie 2 milijonų ribos, t. y. išaugo beveik keturis kartus, o eismo nelaimių skaičius išliko beveik toks pat kaip ir prieš du dešimtmečius. 2006-aisiais buvo užfiksuoti 6773 įskaitiniai eismo įvykiai, kuriuose nukentėjo žmonės. Šiose avarijose žuvo 759 žmonės, o 8495 buvo sužeisti.

Įvertinus greitą automobilių skaičiaus augimą galima daryti prielaidą, kad avarijų skaičius netgi šiek tiek sumažėjo. Jei 1980-aisiais 1000 transporto priemonių tekdavo 1,33 žūtys, tai pernai – 0,42.

Nepaisant to, kad visus pastaruosius metus tragiška padėtis Lietuvoje praktiškai nesikeitė (išimtimi reikėtų vadinti 1991-uosius, kai žuvusiųjų skaičius šoktelėjo iki 1173), Lietuvos savivaldybių asociacijos direktorius Vytautas Kvietkauskas, Saugaus eismo komisijos posėdyje gynė specializuotos Kelių policijos padalinio idėją. Jo teigimu, anuomet čia dirbo aukštąjį išsilavinimą turintys teisininkai arba kelių transporto specialistai, kurie vertino savo darbą. Pasak V.Kvietkausko, Kelių policija buvo laikoma elitiniu padaliniu, o šiai tarnybai dirbant 1997–2000 m. šalyje realiai mažėjo avaringumas.

Naujos šluotos efektas

Vienas iš paskutiniųjų Nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje Kelių policijai vadovavusių pareigūnų, šiuo metu Varėnos rajono apylinkės teisme teisėju dirbantis Eugenijus Mačiulaitis teigė, kad diskusijoje ar verta atkurti minėtą struktūrą jis vienareikšmiškai pasisakytų „už“.

„Suversti Kelių policijai visą atsakomybę dėl avaringumo jokiu būdu negalima. Tai lemia daugybė faktorių, pradedant vairuotojų rengimu, kiekybiniais ir kokybiniais transporto parko pokyčiais, švietimu ir t. t. Net ir pats profesionaliausias kelių patrulis nepakeis padėties iš esmės, jei kitos grandys neveiks efektyviai. Tačiau jis gali padėti išvengti dar didesnių bėdų. Tarkim tinkamai reguliuoti eismą jau įvykusios avarijos vietoje ir apsaugoti kitus automobilininkus nuo grėsmės pakliūti į bėdą, – samprotavo E.Mačiulaitis. – Juk akių gydytojai niekada nesiima operuoti širdį, o chirurgai – protezuoti dantų. O vienas policininkas turi vienodai gerai išmanyti visas teisės ir viešosios tvarkos subtilybes – tai tikrai nėra normalu.“

Klausiamas, kokie 1995–1999 m. priimti sprendimai davė didžiausią efektą, E.Mačiulaitis prisiminė, kad Kelių policijos valdybos komisaru pradėjo dirbti po to, kai ankstesniems vadovams teko prisiimti atsakomybę už kilusį techninės apžiūros talonų padirbinėjimo skandalą.

„Mano prioritetas buvo kova su korumpuotais pareigūnais – per keletą metų privertėme pasitraukti ne vieną abejotinais sprendimais garsėjusį ar baudas į nuosavą kišenę rinkusį kolegą. Be to, tuo metu pavyko didelę dalį patrulių išvyti iš pakelės krūmų, kuriuose jie tykodavo pažeidėjų. Tai turėjo teigiamos įtakos tiek mažinant avaringumą, tiek kelių patrulių reputacijai“, – prisiminė E.Mačiulaitis.

Prevencijos problemos

Dvejus metus vėliau Kelių policijai vadovavęs Henrikas Sadauskas (2000-aisiais eismo nelaimėse žuvo 641 žmogus – mažiausiai per beveik tris pastaruosius dešimtmečius) taip pat sakė esąs tikras, kad tokia struktūra galėtų duoti daug naudos siekiant sumažinti avaringumą.

„Kokybiškas teisinis administravimas prasideda nuo to, kad kelių policijos profesionalas žino, su kokiu vairuotojo pažymėjimu kokias mašinas galima valdyti, kokie techniniai reikalavimai kam keliami. Esu tikras, kad gatvėje surengus improvizuotą Kelių eismo taisyklių egzaminą daugelis čia patruliuojančių vadinamųjų universalių policininkų būtų priversti raudonuoti“, – spėjo H.Sadauskas.

Buvęs Kelių policijos vadovas reformą, per kurią tvarką keliuose patikėta prižiūrėti visiems uniformuotiems pareigūnams, vadino klaida.

„Policijos pagalbos paprastai reikia tuomet, kai neveikia nusikaltimų prevencijos sistema. Deja, Lietuvoje gyvavusi eismo saugumo švietimo sistema buvo numarinta. Policininkai atrodo bejėgiai prieš sistemingai ir specialiai kelių eismo taisykles ignoruojančius kelių chuliganus. Tokiems veikėjams identifikuoti ir sutramdyti, kol jie neužmušė kelyje sutiktų niekuo dėtų žmonių, policija turėtų skirti ne mažiau kaip 70 proc. lėšų ir energijos“, – samprotavo H.Sadauskas.

Pašnekovas priminė istoriją, į kurią buvo patekusi legendinio krepšininko Arvydo Sabonio žmona Ingrida. JAV Oregono valstijos pareigūnams sulaikius ją neblaivią prie automobilio vairo, teismas priėmė drastišką sprendimą – uždraudė moteriai ne tik įsigyti, laikyti ir vartoti svaigiuosius gėrimus, bet ir apribojo jos judėjimo laisvę. Vairuoti automobilį ji galėjo tik griežtai apibrėžtu laiku, kai veždavo vaikus į mokyklą ar keliaudavo į prekybos centrą apsipirkti. Kaip vykdomi šie apribojimai buvo kontroliuojama naudojant prie moters kojos pritvirtinus miniatiūrinį siųstuvą.

„Lietuvoje panašią istoriją, ypač jei jos herojus būtų tokia žinoma asmenybė, įsivaizduoti sunku. Neabejotinai būriai žmogaus teisių gynėjų sukeltų didžiulį triukšmą ir įrodytų, kad tokia bausmė už vairavimą išgėrus yra neadekvati ir neteisinga. Tačiau būtent tokie dalykai, o ne tūkstantinės baudos, padeda išvengti tragiškų nelaimių keliuose“, – pastebėjo buvęs Kelių policijos vadovas.

Vardinės atsakomybės link

„Už“ profesionalią ir vienoje srityje besispecializuojančią policijos struktūrą pasisakė ir Susisiekimo ministerijos Saugaus eismo departamento direktorius Vigilijus Sadauskas.

„Pagrindinė tokio padalinio funkcija turėtų būti eismo kontrolė ir prevencija. Kelių policija turėtų būti atsakinga už padėtį konkrečiuose transporto arterijose, o jose dirbantys pareigūnai – už tai, ar čia keičiasi avaringumo rodikliai. Tai priverstų patrulius identifikuoti eismo saugumui realią grėsmę keliančius gatvių ar kelių ruožus, kovoti su manevravimo ar šviesos signalizacijos naudojimo taisykles ignoruojančiais veikėjais ir t. t. Kol kas akivaizdu, kad dauguma universalių policininkų renkasi lengviausią darbo formą – šalikelėse medžioja greičio mėgėjus, nors dažnai tai su eismo saugumu susiję tik formaliai“, – pastebėjo V.Sadauskas.

Jo manymu, Kelių policija iš tiesų turėtų būti elitinis padalinys, kuriame dirbtų išprusę ir inžinerinį išsilavinimą turintys specialistai, sugebantys tiksliai identifikuoti avarijų priežastis bei siūlyti sprendimus, padedančius užkirsti kelią naujoms nelaimėms.

V.Sadauskas atkreipė dėmesį, jog sparčiai augant šalies transporto parkui ir intensyvėjant eismui, kai kuriose vietose tragiškų avarijų skaičius mažėja. Taip nutinka todėl, kad lėtėja automobilių srauto greitis – jos trukdo viena kitai judėti net oficialiai leidžiamu tempu, todėl net ir padarius klaidą manevruojant paprastai atsiperkama aplamdytomis skardomis.