Žmogus ir automobilis

Muzikologas Viktoras Gerulaitis: “Aš važinėju keistai”

Tradicinėje rubrikoje kalbamės su muzikologu Viktoru Gerulaičiu, žinomu radijo ir televizijos laidų vedėju (“Vakaro autografas”, LTV), šmaikščia, ekscentriška asmenybe. O koks jis vairuotojas?

- Ar seniai vairuojate?

- Pirmą kartą prie vairo atsisėdau būdamas kokių septynerių metų. Tėvas leido man kieme pravažiuoti tokiu labai senu moskvičiumi. Atsimenu, kad jis lyg “kiauliukas”, toks “super super” senas... Šiuo pasivažinėjimu mano “mašinizmas” ir baigėsi. Niekada gyvenime nesitikėjau, kad turėsiu automobilį. Nemėgstu technikos, nemoku su ja elgtis, tai pirmąkart įsigijau mašiną būdamas kokių 48-49 metų. Vadinasi, visiškai senas.

- O kodėl taip vėlai, ne anksčiau?

- Esu iš neturtingos šeimos ir niekada neturėjau pinigų automobiliui nusipirkti. Ir kažkaip, kai gyvenimas taip ėjo be to automobilio, tai taip ir atrodė, kad aš jo niekada neturėsiu. Nusipirkau jį visiškai atsitiktinai. Kartą darbe kolega paklausė, gal norėčiau automobilį nusipirkti. Atsakiau, kad norėčiau. Kolega pasivedė mane už 10 metrų, parodė savo automobilį, sako – imk šitą. Pažiūrėjau, toks tvarkingas, švarus. Sakau – gerai. Tai ir nusipirkau jį.

- Teises jau turėjot?

- Neturėjau. Teko laikyti. Išlaikiau jas labai lengvai, tik patenkinamais pažymiais. Taip senas būdamas sėdau prie vairo.

- Koks buvo pirmasis jūsų automobilis?

- “Škoda Forman”.

- O po to kokių dar turėjot?

- “Audi 80”. Draugai man jį išrinko. Aš tik išoriškai apžiūrėjau, jis man patiko ir pasakiau – šitas. Tik šiuos du automobilius ir tesu turėjęs.

- Koks jūsų svajonių automobilis?

- Zaporožietis.

- Jūs rimtai?

- Rimtai.

- Tai kodėl jo neįsigyjat?

- Todėl, kad dabar jų nebegamina.

- Tai gal dar pasisektų kokį rast?

- Gal. Sako, galima kažkur už 100 litų nusipirkti.

- O kodėl būtent zaporožietis? Kuo jis toks ypatingas? Kokie nors sentimentai?

- Jis primena mano jaunystę, kai aš dar buvau palaidas ir negalvojau, kad gyvenimas yra pakankamai sunkus daiktas. Be to, tai labai kreivas automobilis, ratai visi jo kreivi, suprantat, jis toks... na toks naivus, kaip “kiauliukas”, lyg nekaltas kūdikis (šypsosi – Z.V.).

- Negi manot, kad šiais laikais būtų patogu tokiu gatvėmis važinėti?

- Absoliučiai. Tik turbūt jis baisiai dūmytų, ekologiškai visiškai nešvarus būtų, ir šiaip – tai labai keistas padaras. Aš automobiliams nejaučiu jokių sentimentų. Neskiriu jų markių ir nežinau, kur viduje yra kokios ventiliacijos ar radijas. Man automobilis yra daiktas, kuriuo galiu nuvažiuot iš taško A į tašką B. Nesu iš tų, kurie sėda ir vairuoja vien todėl, kad patinka važiuoti. Aš nesu vairuotojas romantikas. Esu vairuotojas praktikas. Bet važinėju keistai...

- Ką tai turėtų reikšti?

- Na tai reiškia, kad aš nepažįstu kelio ženklų, kad nejaučiu automobilio gabaritų ir galiu įvairuoti į bet ką. Nesu nudaužęs nė vieno pėsčiojo, bet mano automobilis visąlaik sulankstytas. Aš nemoku vairuoti. Kai senas žmogus pradeda vairuoti, jis nebejaučia nieko. Mane geriausia paleist lygiu plentu. Mieste važinėtis man sunku. Važinėju iš bėdos, visąlaik rizikuodamas. Manau, kad dažnai sukuriu avarines situacijas. Nenoriu įžeist nė vienos moters, sakau tai su visa meile ir pagarba priešingai lyčiai, tačiau lyginu save su moterimi prie vairo.

- Kaip galėtumėte trimis žodžiais apibūdinti save kaip vairuotoją?

- Nedrausmingas. Nutrūktgalvis. Lekiantis.

- Ar dažnai tenka turėti problemų su policija dėl greičio viršijimo?

- Be abejo, tenka, bet nedažnai. Visos problemos baigiasi taikiai. Tai reiškia, kad su policininkais nereikia pyktis, reikia paaiškint, kad iš tikrųjų skubi į gastroles, ir jie nesupyksta. Tiesiog reikia policininkus mylėti. Nesuprantu tų, kurie juos keikia, ant jų šaukia; policininkai yra sunkiai dirbantys žmonės.

- Ar teko patirti kokį nors ypatingą atsitikimą kelyje?

- Mano praktika tokia maža, aš taip nedaug vairuoju, kad visi juokingi nuotykiai dar tik prieš akis. Bet kadangi visiškai nesuprantu, kaip vairuoti žiemą, tai ne kartą esu apsisukęs kelyje. Gerai, kad nepasitaikė daugiau mašinų priekyje. Aš – netipiškas vairuotojas. Važiuodamas net muzikos niekuomet nesiklausau, nes muziką mėgstu klausytis iš esmės.

Turiu dar vieną specifinę vairavimo ypatybę, kad vairuodamas kertu posūkius. Kadangi suprantu, kad tiesiai yra tiesiau negu su posūkiais, tai taip ir važiuoju: matydamas, kad artėja posūkis, ir jausdamas, kad niekas nevažiuoja priešais, išvažiuoju į priešingą juostą. Taip sutaupau bendzino ir, kaip man atrodo, sutrumpinu atstumą. Kai vienam profesionalui tai pasakiau, jis parodė man pirštu į smilkinį.

Žmonės, kurie važiuoja su manim, kai vairuoju, visada įsitempia, sako, kad kažkaip neteisingai vairuoju. Mano vairavimo mokytojas yra sakęs, kad matosi, jog esu muzikantas: pianinu groju, tai rankom dirbt moku, bet su kojom – jau liūdniau... Bet jeigu pamatau per kelią bėgantį ežiuką arba paukštį, stabdau iš visų jėgų, kad tik nesutraiškyčiau. Tai iš karto avarinė situacija, bet aš gelbėju Lietuvos gyvybę.

- Bet rizikuojate savąja. Kaip manot, kas jus gelbsti?

- Manau, kad mano toks likimas – neužsimušti.

- Ačiū už pokalbį.