Iš dangaus ant žemės

Klemensas Martinkus (vieno iš Atlantą nugalėjusių lakūnų Stasio Girėno – pusbrolis) gimė 1901 m. Nepriklausomybės kovų savanoris 1920-ųjų metų pradžioje perėjo į aviaciją. 1930 m. spalio 5d. Kaune per Aviacijos šventę pirmą kartą viešai pademonstravo sąmoningai uždelstą šuolį parašiutu. 1934 m. išėjo į atsargą.

Jonas Pyragius gimė 1901 m. Biržų apskrityje, 1919 m. įstojo į Lietuvos kariuomenę, dalyvavo nepriklausomybės kovose. 1920 m. baigė karo mokyklą. 1924 m. atėjo į karo aviaciją, kurioje tarnavo iki 1934 m., buvo majoras. 1934 m. už bandymą sugrąžinti į valdžią profesorių Augustiną Voldemarą buvo suimtas ir pašalintas iš karo aviacijos. Tada pradėjo dirbti Lietuvos aeroklube.

1934–1935 m. buvo Nidos sklandymo mokyklos viršininkas, atstovaudavo aeroklubui įvairiose užsienio varžybose, o 1938–1939 m. buvo generalinis aeroklubo sekretorius. 1935 m. pirmą kartą sklandytuvu nuskrido 75 km atstumą nuo Nidos iki Palangos, 1938 m. pagerino šį rezultatą įveikdamas 170 km nuotolį. 1936 m. su sklandytuvu ore išsilaikė 22 val. 36 min. Tais laikas tai buvo ketvirtas geriausias rezultatas pasaulyje. 1940 m., vos išvengęs arešto, pasitraukė į Vokietiją.

Į Monte Karlą K.Martinkus ir J.Pyragius važiavo amerikiečių firmos "Oakland" automobiliu. Dėl užpustytų, nevalomų ir dėl to beveik nepravažiuojamų Lietuvos kelių jie negalėjo pradėti kelionės Kaune, tad automobilis geležinkeliu buvo nugabentas į Kybartus, iš ten lenktynininkai nukeliavo į Karaliaučių, iš kur ir startavo sausio 18 d.

Finišavo mažiau kaip pusė

"Atminkime, kad Lietuva pirmą kartą dalyvauja panašiose lenktynėse, kad šiedu atkaklūs mūsų drąsuoliai išvyko vienu automobiliu nežinomais, neištirtais keliais, nugalėdami įvairiausias kliūtis, važiuodami be pertraukos dieną ir naktį", – rašė tuometė Lietuvos spauda. Nepaisant visų kliūčių pirmasis blynas nebuvo prisvilęs – lietuvių ekipažas sausio 21 d. sėkmingai pasiekė Monte Karlą ir iš visų 62 finišavusių komandų užėmė 30-ą vietą. Jau vien tik pasiektas finišas buvo nemenka pergalė, nes šiose lenktynėse startavo net 149 komandos, o finišą pasiekė mažiau kaip pusė startavusiųjų. Toks lietuvių debiutas, pasak "Lietuvos aido", "buvo sutiktas Europos sportininkų su dideliu entuziazmu. Iš visų pusių jiems pasipylė sveikinimai ir Lietuvos vardas buvo visų lūpose".

Iš karto po finišo vyko greitėjimo ir stabdymo varžybos – reikėjo įveikti 250 m atkarpą. Paskutiniuose 10 m K. Martinkaus automobilis pasiekė 67 km/val. greitį. Prie 250 m žymos jis pradėjo stabdyti ir per 10 m stabdymo sumažino greitį iki 48 km/val. Iš 61 dalyvio lietuvis užėmė 14-ą vietą ir papildomai gavo 6,38 taško. Į Lietuvą K. Martinkus ir J. Pyragius grįžo traukiniu.

Vienintelis kartu su jais Karaliaučiuje startavęs ir Monte Karle finišavęs olandas Leonas Gardtas užėmė 36-ą vietą, nors važiavo daug galingesniu ir geresniu "Hispano" automobiliu. Į galutinę įskaitą nepateko nė viena kaimynų lenkų ir latvių ekipa.

Pirmieji įspūdžiai

1931 m. "Monte Carlo" ralyje I kategorijoje (automobiliai, kurių darbinis tūris iki 1100 kub. cm) pirmąjį prizą laimėjo prancūzas V.E. Leverett su "Riley". Pirmąsias tris ir penktą vietas užėmė iš Stavangerio (Norvegijoje) startavę lenktynininkai, ketvirtą – iš Džon o'Groutso(Šiaurės Afrikoje) startavusi komanda. II kategorijoje (automobilių variklių darbinis tūris – daugiau nei 1100 kub. cm) pergalę iškovojo D.M. Healey su "Inwicta", greičiausiai iš visų įveikęs 3684 km atstumą. Šios "Monte Carlo" lenktynės jam buvo penktos. D.M. Healey pelnė ralio rengėjų "International Sporting Club" taurę ir prizą. Pirmąsias dešimt vietų užėmę lenktynininkai startavo būtent iš Stavangerio.

O štai kokiais įspūdžiais iš lenktynių dalijosi K.Martinkus. "Turiu savo automobilį, kuriuo Lietuvoje esu įveikęs 10 tūkst. km; atsirado didelis noras važiuoti į Monte Karlą. Nedrįsau tikėtis nuvažiuoti, patekti į konkursą, bet pasivažinėti buvo gera proga. Tokiai kelionei turi ypatingos reikšmės kompanionas, su kuriuo tenka dalytis visus vargus ir džiaugsmus. J.Pyragius buvo kaip Dievo dovanotas. Beveik drąsiai galiu pasakyti, kad be jo ši kelionė ir dar su tokiu pasisekimu nebūtų įmanoma. Mes buvome abu lyg viena kokia mašina, kuri mechaniškai dirbo 71 valandą. Miego teko mums per visą kelionę po 3–5 valandas, nes vienam vairuojant, kitas turėjo sekti žemėlapį. Dar prieš Karaliaučių mus triukšmingai aplenkė Rygos automobilininkai, Karaliaučiuje patyrėme, kad jie važiavo kokias šešias valandas prieš mus. Bet, deja, Monte Karle mums nebeteko jų pamatyti.

Su automobiliu debesyse

Kliūčių buvo daug: teko ir sniegą valyti, ir mašiną taisyti, ir benzino ieškoti. Įvažiavus į lenkų koridorių, lenkų valdininkas mums ne viską pažymėjo dokumentuose, kas buvo reikalinga, ir dėl to turėjome nesusipratimų išvažiuojant iš koridoriaus, nes ten valdininkai formaliai neturėjo teisės mus išleisti, pasiūlė grįžti ir sutvarkyti dokumentus, o grįžti 100 km – kaip grįžti namo. Čia mus išgelbėjo prancūzai, kurie tuo metu pravažiavo ir pareiškė, kad mes kartu važiuojame ir paprašė mus praleisti, valdininkas mus praleido, turėdamas formalų pagrindą mūsų nepraleisti.

Patekę už Berlyno į Vokietijos pramonės centrą, turėjome labai mažu greičiu važiuoti, nes ten mažesni miesteliai, labai arti vienas kito, ir tenka vis važiuoti gatvėmis.

Įvažiavus į Belgiją patekome į nepaprastą miglą ir turėjome didelius sunkumus traukti toliau. Paskui sužinojome, kad kiti prityrę, turi specialias lempas, kurios šviečia migloje. Mes apie tokias lempas supratimo neturėjome, nes Lietuvoje per tokias miglas netenka važiuoti.

Bet visa tai, ko mes buvome nustoję sunkiuose Vokietijos ir Belgijos keliuose, atgavome Prancūzijoje, kur keliai puikūs, asfaltuoti ir turėjome galimybę ilgai važiuoti 100 km/val. greičiu.

Vargo turėjome Lione, kur mums niekas kelio nerodė ir kur kelius sunku pažinti. Pagaliau turėjome pasisamdyti automobilį, kuris mus išvedė į žinomą pagal žemėlapį kelią. Šis vairuotojas mus nustebino tuo, kad vaikščiojo su klumpėmis.

Labai gražų įspūdį mums padarė kelionė per kalnus virš debesų. Nors debesys mums (lakūnams – aut. past.) – nesvetimas kraštas, tačiau važinėti virš debesų ir jausti po kojomis tvirtą pagrindą buvo be galo malonu ir įdomu. Tai buvo Prancūzijoje už Avinjono. Ypač turime būti dėkingi Lietuvos automobilių klubui, kuris mumis visą laiką tėviškai rūpinosi ir, be abejo, ir didele dalimi prisidėjo prie mūsų sėkmės."