Moterys kare
Sofija Sakina: treji metai prie “polutorkos” vairo
Klaipėdietė Sofija Sakina gerai pamena karo įvykius, nors nuo jos mobilizacijos į frontą 1942-aisiais praėjo 61 metai. “Nėra ką pasakoti apie mane, geriau apie lakūnus, fronto žvalgus, tankistus. Jie - didvyriai. O mes - paprasti kariuomenės vairuotojai”, - dar prieš rengiant interviu kalbėjo ši kukli, kaip vėliau paaiškėjo, labai gyva ir žvali moteris. Moteris kare - šių dienų požiūriu, keista ir nenatūralu, o čia - tokia neįprasta karinė profesija - vairuotoja. Su lakūnėmis viskas aišku - tarybiniai filmai visiems laikams įtvirtino jų kaip didvyrių aureolę.
Vairuotoja tapo atsitiktinai
Sofija Sakina vis dar tiksliai nežino, kodėl ją, trapią dvidešimtmetę merginą, 1942 metų gegužę pašaukė į armiją. “Mašinos vairuoti nemokėjau, remontuoti - juo labiau, o čia šaukimas su įsakymu - atvykti su daiktais į karinį komisariatą. Galbūt reikšmės turėjo tai, kad dirbau Pamaskvės karinėje gamykloje, remontavau tankų dalis”, - prisiminė S.Sakina.
Merginą trims mėnesiams nusiuntė į karinę vairavimo mokyklą, kur keli šimtai tokių pat vakarykščių moksleivių, vaikinų ir merginų, gilinosi į automobilizmo paslaptis. Juos mokė ne tik remontuoti krovininius automobilius, bet ir važiuoti. “Vaikinams teko galingi sunkvežimiai “Studebekker” ir “Shevrolet”, o mums, merginoms, - “polutorkos” (automobilis GAZ-AA, kurio keliamoji galia - iki 1,5 t - V.R.), - prisiminė karo veteranė. - Iš pradžių neleido važiuoti, mokėmės remontuoti. Įsiminė vienas reiklus dėstytojas, kuris mane vadino vabalėliu - buvau labai liesutė, vos galėjau pasukti sunkvežimio vairą. Anuomet vairai buvo be stiprintuvų, stabdžius reikėjo spausti visa jėga.”
Aptarnavo fronto aviaciją
Sofija buvo paskirta į aviacijos dalinį - aptarnavimo batalioną kažkur miškuose prie Tulos. Frontas buvo netoli. “Vairuotojai Sofijai” skyrė degalų sunkvežimį. Jos pareiga buvo ne tik nugabenti degalus lėktuvams, bet ir atlikti techninį sunkvežimio aptarnavimą. Vėliau, fronte, teko ne tik mokytis remontuoti “polutorką” lauko sąlygomis, bet ir maskuoti nuo priešo oro atakų.
“Taip visas karas ir praėjo miškuose: įpilsi lėktuvui degalų fronto “oro uoste” ir iškart - į mišką, krūmynus, iškart maskuoji “polutorką”. Į bombardavimą nebuvau patekusi, tačiau bombardavo visai greta. Nė viena mūsų merginų nežuvo bombardavimo metu. Žuvo nuo minų, susižalodavo avarijų metu. Mane Dievas saugojo: posūkių metu ne kartą vos neiškritau iš kabinos. Kartą krestelėjo važiuojant per duobę, kritau iš kabinos, tačiau spėjau rankomis įsikibti į vairą. “Polutorka” kurį laiką taip pati ir važiavo, vilkdama mane. Mums, merginoms, baisiau būdavo naktį po 4 valandas stovėti poste. Saugojome degalų ir spirito sandėlius. Tamsu, kaukia žvėrys. Kartą į mūsų dalį užklydo vokiečiai iš apsupties. Išsigandusios merginos pradėjo šaudyti, galvojo - diversantai. Taip pačios ir nuvijo vokiečius, kol mūsiškiai suskubo.”
Pasak Sofijos Sakinos, GAZ-AA buvo patikima mašina. Dažniau lūždavo pakaba, nes važinėti tekdavo be kelių. Variklį remontuodavo retai, pakakdavo reguliaraus techninio aptarnavimo.
Karo sunkumai
Pasak Sofijos Sakinos, gyvenvietes ji prisimena ne “iš kovų kelių”, bet iš to, ar jose buvo... pirčių. “Moterims, ypač jaunoms ir gražioms merginoms, kare sunku. Miške, be karšto vandens, be įprastų drabužių. Aplinkui vyrai (viena kuopa - moterų, kita - vyrų). Galbūt medicinos seserims ligoninėse buvo lengviau, nes jos turėjo daugiau galimybių laikytis higienos. Be reikalo moteris ėmė į karą, joms ten ne vieta.
Mūsų karininkai buvo labai mandagūs. Netgi prisimenu jų pavardes: kuopos vadas kapitonas Nutersas - žydas, nepiktas žmogus, vos metais vyresnis už mane; jo pavaduotojas kapitonas Žemčiužnis - čigonas, labai linksmas žmogus. O viršila buvo tikras - griežtas ir reiklus. Kai šviesiaplaukės merginos, turėjusios vešlius plaukus, pradėjo juos dažyti įvairiomis spalvomis amerikietiškais dažais, viršila iškart tai nutraukė, tėviškai bardamas, kodėl jos gadina plaukus, - po karo bet kokį vyrą dėl jų priverstų pamilti.”
Karas Sofijai baigėsi 1944 metais prie Varšuvos. Iki praėjusio dešimtmečio pradžios buvusios aptarnavimo bataliono frontininkės dažnai susitikdavo Maskvoje. Sofija Sakina turi draugišką šeimą, vaikų, vaikaičių, tris provaikaičius. Karas liko tolimoje praeityje. Tačiau kartais vis dar sapnuoja drėgną Baltarusijos mišką, sušalusią mergaitę, su veržlėrakčiu palinkusią prie “polutorkos”.
Naujausi komentarai