Iki latvių – toli

Atidžiau pasižiūrėjus į tarpukario Lietuvos ir kaimyninių šalių tarpukario transportą, tampa akivaizdu, jog šioje srityje lietuviams girtis ir didžiuotis nebuvo kuo. Net ir palyginus su mažesnį gyventojų skaičių turėjusia Latvija, „autovežimių“ (taip tuometėje spaudoje vadinti automobiliai) skaičiumi mūsų šalis atsilikinėjo daugiau nei dvigubai.

Pagal Lietuvos „Centralinio statistikos biuro“ duomenis, 1938 metais Latvijoje vienas automobilis teko 335 gyventojams, o Lietuvoje – 953 gyventojams. Dar blogiau atrodėme lyginant su kitomis Europos šalimis. Švedijoje – vienas automobilis teko 33 gyventojams, Danijoje – 26, Prancūzijoje ir Anglijoje – 19.

Ne ką geriau atrodėme ir motociklų bei sunkvežimių kategorijose. Tiesa, Latviją pranokome autobusų skaičiumi. 1937 m. Lietuvoje buvo registruota 319 autobusų, Latvijoje – 267, o 1938 m. Lietuvoje – 333, Latvijoje – 315 autobusų.

Nedžiugino ne tik menka transporto įvairovė, bet ir mūsų šalies keliai. Didžioji dalis jų pavasarį ir rudenį tapdavo sunkiai pravažiuojami. Tik Klaipėdos kraštas galėjo pasigirti gera kelių kokybe. Kitoje Lietuvos dalyje tik 1939 m. buvo pabaigtas tiesti pirmasis modernus plentas, sujungęs laikinąją sostinę Kauną su Klaipėda.

Skirtumas: 1935 metų gamybos „Plymouth PJ Sedan DeLuxe“ kitose šalyse kainavo apie 10 tūkst. litų, o Lietuvoje vien muito mokestis siekė pusę jo kainos. / I. Stankevičienės asmeninio archyvo nuotr.

Kliūčių - gausu

Kita automobilizmo progresą stabdanti kliūtis – brangus benzinas ir dar brangesnis vietoje benzino naudotas motorinas. 1930-1940 m. litras benzino kainavo maždaug 93 lietuviškus centus, o motorino – 98 centus. Motorinas – benzino ir spirito mišinys, nuo 1936 m. pakeitęs gryną benziną ir naudotas Lietuvoje iki pat 1940 m. nepriklausomybės praradimo.

Tuometinėje Lietuvoje stebino ne tik benzino ar motorino brangumas, bet ir didelės pačių automobilių kainos. Jeigu manysite, kad tarpukariu mūsų keliais važinėjo prabangūs ir galingi automobiliai, labai klysite. Didžioji dalis „autovežimių“ buvo 4 cilindrų mažutėliai, atviro kėbulo, neišrankūs benzinui bei taupūs.

Be to, jų ir registracijos mokestis buvo mažesnis. Šis mokestis priklausydavo nuo apmokestinamų variklio arklio galių skaičiaus. Keturių cilindrų automobilio metinis registracijos mokestis siekdavo apie 400 litų, o 6 cilindrų – bemaž 200 litų brangesnis.

Kalbant apie pačių automobilių kainas, Biržų automėgėjas Povilas Čygas už naują, 1930 m. pagamintą keturių cilindrų „Ford“ sedaną sumokėjo 11 350 litų. Palyginimui, padienio žemės ūkio darbininko dienos uždarbis neviršijo 4-5 litų, o darbinis arklys arba melžiama karvė kainuodavo apie 350 litų.

Apmokestino ir dviračius

Pats didžiausias Lietuvos automobilizmo raidos stabdis – pernelyg dideli ir nesubalansuoti muito mokesčiai. Jų dydis priklausė ne nuo automobilio variklio galios ar kainos, bet nuo įvežamo transporto priemonės svorio. Norėdami sutaupyti tautiečiai pirkdavo kuo lengvesnius ir mažesnius ratuočius.

953 – vidutiniškai tiek Lietuvos gyventojų 1938 metais tekdavo vienas automobilis.

Lietuvos automobilistų klubui (LAK) pateikus vyriausybei memorandumą, įvežamų automobilių bei motociklų mokesčiai 1937 metais buvo drastiškai sumažinti. Tuo pat metu atsirado daugiau bei įvairesnio auto bei moto transporto.

Pirmasis Nepriklausomos Lietuvos muito tarifas, kuriuo buvo nustatytas įvežamų automobilių, motocikletų ir dviračių mokestis pasirodė 1919 m. gegužės 8 d. ir vadinosi „Laikinasai Lietuvos muitinių tarifas“. Jame buvo nustatytas fiksuotas įvežamų automobilių, motocikletų, dviračių ir jų dalių 20 proc. rinkliavos mokestis, kuris buvo skaičiuojamas nuo jų tikrosios vertės.

O jau 1920 m. lapkričio 5 d. pasirodęs „Lietuvos muitinių tarifas“ panaikino muitą žemės ūkio mašinoms ir padargams, bet paliko galioti buvusį 20 proc. muito mokestį kitam įvežamam transportui. Šis, 1920 m. muitinių tarifas buvo įdomus tuo, kad jame buvo išskirta atskira prekių grupė, į kurią buvo įtraukti ir pirmąkart įvardinti sunkvežimiai, autobusai ir atskiri automobilių rėmai (šassi) su ratais. Šios įvežamos prekės buvo „apdėtos“ tik 5proc. mokesčiu.

Išimtis: šio „Hanomag 210PS“ mažylio įvežimas kainavo itin pigiai, nes jis svėrė vos 370 kg. / Biržų muziejaus „Sėla“ nuotr.

Smetoniniai konstruktoriai

Jauna Lietuvos valstybė beveik kasmet keisdavo muito mokesčių tvarką bei dydį. Pirmas išsamus, apimantis beveik visas tuo metu įvežamas prekes, muito dokumentas buvo priimtas bei paskelbtas tik 1925 m.

Jame jau buvo įvardintos ne tik kasdieninės, bet net ir egzotinės įvežtinės prekės, tokios kaip banginio ūsai ar gyvūnų bei paukščių iškamšos. Šiame, išplėstiniame muitų tarife randame dar dvi įdomias naujoves. Pirmiausia – daugumai įvežamų prekių, įskaitant ir automobilius, muito mokestis buvo pradėtas skaičiuoti nebe nuo jų tikrosios vertės, bet nuo jų svorio.

Pirmai kategorijai buvo priskirti ratuočiai, sveriantys iki 1 000 kg ir jie buvo apmokestinti 0,90 Lt už kilogramą. Antrai kategorijai - sveriantys nuo 1 000 iki 1 300 kg (po 1,20 lito už kg). Vidutinės klasės ir prabangūs automobiliai, sveriantys daugiau kaip 1300 kg (po 1,50 Lt už kg).

Krovininiai automobiliai buvo apmokestinti 0,35 Lt už kilogramą. O krovininių automobilių rėmai (šassi) – 0,30 Lt už kilogramą. Dėl pastarojo, sąlyginai menko mokesčio, tuo metu tapo labai populiaru ir pelninga importuoti ne pilnai sukomplektuotas transporto priemones, bet jų rėmus su ratais, transmisijomis bei motorais ir jau Lietuvoje ant tų rėmų sumontuoti kabiną, kėbulą ar net sulipinti į vieną visumą netgi keleivinį autobusą.

Todėl ir dabar, suradus tų laikų pageltusią nuotrauką su automobilio ar sunkvežimio atvaizdu joje, sunku, arba visai neįmanomą nustatyti transporto priemonės markę ar pagaminimo metus. Mat to meto auksarankiai meistrai ant importuotų rėmų sukurdavo tokius šedevrus, kuriuose beveik nelikdavo tikrojo gamintojo formų ar ženklų.

Drastiškas šuolis

Motociklams ir dviračiams buvo palikta fiksuota muito rinkliava: už dviejų ratų motociklą – 100 litų, už triratį motociklą – 150 litų, o keturratį - 250 litų. Neliko užmirštas net paprastas, pedalais minamas „velosipedas“, t.y. dviratis, už kurį nustatytas 20 litų muito mokestis.

Nuo 1928 m. muito mokestis dviračiams nuo 20-ies buvo padidintas iki 40 litų, o 1931 m. – net ir iki 60 litų. Muitas buvo padidintas ir automobiliams bei motociklams. Net lengviausioms mašinoms, kurių svoris neviršijo 1 000 kg, jis pasiekė 2 litus už kilogramą. Tuo metu mažylis, keturių cilindrų dvivietis automobilis sverdavo maždaug iki 1200 kilogramų. Normalaus, vidurinės klasės penkiaviečio, šešių cilindrų sedano svoris svyruodavo tarp 1200 iki 1600 kg, na, o prabangus liuksusinis limuzinas neretai perkopdavo 2 tonų ribą.

Tais pačiais 1928 metais buvo pakeistas ir motociklų muito mokestis, kurį jau skaičiuodavo nebe atskiram importuojamam vienetui, bet kiekvienam motociklo svorio kilogramui. Ir šis tarifas buvo 2 litai už kilogramą.

Su 1928 metais nustatytais muito tarifais gal dar ir buvo galima išgyventi, bet jau 1932 metais pasirodę mokesčių pakeitimai tiesiog išvertė iš koto visą Lietuvos autotransporto bendruomenę.

1932 m. muito mokesčių pataisos deklaravo, kad už importuojamą automobilį, kuris sveria mažiau negu 800 kg, importuotojas privalo sumokėti į valstybės iždą jau nebe 2 litus, bet 2,50 Lt už kilogramą. Už automobilį, sveriantį nuo 800 kg iki 1200 kg – 3,50 Lt, nuo 1200 iki 1600 kg – 4,00 Lt, o už daugiau kaip 1600 kg - 4,50 Lt už kilogramą.

Komfortas – per brangus

Lietuvos gyventojas, pirkdamas vidurinės klasės, arba prabangų limuziną valstybės iždui sumokėdavo daugiau kaip trečdalį automobilio kainos. Pavyzdžiui, 1935 m. gamybos „Plymouth PJ Sedan DeLuxe“ svorį - 1 286 kg padauginus iš 4 litų, gausime 5 144 litų muito mokestį. Tokį „Plymouth“ kitose Europos šalyse buvo galima nupirkti už maždaug 10 tūkst. litų.

Nenuostabu, jog eilinis pirkėjas nebuvo suinteresuotas pirkti įvairesnio ir prabangesnio transporto. Šis būdavo prifarširuotas įvairiausiais priedais: papildomais žibintais, signalų trimitais, papildomais atsarginiais ratais, tad sverdavo virš dviejų tonų.

Lygiai ta pati problema buvo ir su motociklų tarifo pakeitimu. Jų mokesčiai buvo padidinti nuo 2 iki 3 litų už įvežamo svorio kilogramą. Jeigu „mažesnio“, vieno cilindro motociklo svoris paprastai būdavo apie 80-100 kg, tai „didesnio“, dviejų cilindrų – jau apie 160-200 kg. Apie motociklo su priekaba pirkimą, lietuviai galėdavo tik pasvajoti, nes priekabos svoris buvo apmuitinamas lygiai tokiu pačiu tarifu, kaip ir pats motociklas.

Už 1929 m. gamybos viencilindrį 600 cm3 motociklą „B.S.A. Sloper“, sveriantį 136 kg, priskaičiuodavo 408 litus muito mokesčio. Lietuvoje tokio tipo motociklą 1929-1935 metų laikotarpiu buvo galima nusipirkti už 1 500-2 000 litų.

Nepigiai: įvežimo mokestį tekdavo mokėti ir už motociklus bei dviračius - už viencilindrį 1929 m. „B.S.A. Sloper“ priskaičiuodavo net 408 litus. / Biržų muziejaus „Sėla“ nuotr.

Strėlės vyriausybei

1936 metais įtakingas Lietuvos automobilių klubas (LAK), kurio globėju buvo pats valstybės prezidentas Antanas Smetona, o jam priklausė tokios įžymybės kaip Kipras Petrauskas, kreipėsi Į Lietuvos vyriausybę. LAK memorandumo tema - „dėl priežasčių, stabdančių krašto automobilizacijos progresą“.

„Esamų krašte automobilių dauguma buvo pirkta gerų 1920 ir 1930 metų laikotarpyje. Dabar jie paseno, nusidėvėjo ir reikia pripažinti, dabartinė krašto automobilių atsarga susideda iš mažai tinkamų tvarkingam ir patikimam judėjimui… Sulaiko nuo automobilių pirkimo labai dideli muitai ir jei kas ir perka naują mašiną, tai stengiasi ją pirkti kuo mažesnę, kad mažiau tereikėtų mokėti muito.…“, - memorandumą citavo „Lietuvos aidas“.

Panašu, kad labiau nei memorandumas vyriausybę paveikė LAK lobizmas, t.y. atskirų autoritetingų Lietuvos automobilių klubo narių spaudimas vyriausybei. 1937 m. sausio 28 d. „Vyriausybės žiniose“ paskelbtas muito tarifo sumažinimas buvo tikra atgaiva auto ir moto transporto pirkėjams. Šiuo muitų tarifo pakeitimu, visų lengvųjų automobilių svorio kategorijos buvo sulygintos – nuo to laiko reikėjo mokėti tik po 1 litą už kilogramą. Muito mokestis sumažėjo nuo 2 iki 4,5 karto, o krovininių automobilių mokestis buvo prilygintas lengvųjų automobilių mokesčiui.

Motociklų muitai buvo sumažinti nuo 3 litų iki 0,50 lito už kiekvieną svorio kilogramą.

1937 m. laikraštis „Lietuvos sportas“ apie muito mokestį rašė taip: „...muitų sumažinimas taip smarkiai atsiliepė į moto sporto mėgėjų pirkimo galią, kad pastaruoju laiku naujų mašinų (ir motociklų) įvežimas į Lietuvą padidėjo beveik penkis kartus“. Šiam laikraščiui antrino ir „Lietuvos aidas“, teigdamas, kad po muito mokesčio sumažinimo pasiektas „ ...rekordinis automobilių ir žemės ūkio mašinų įvežimas per Klaipėdos uostą...“

Tapo įprasta matyti autobusų vairuotojus, karts nuo karto lipančius ant stogo ir į pakurą įmetančius keletą malkelių.

Pirmenybė - malkoms

Ženklus auto ir moto transporto padidėjimo šuolis Lietuvoje tęsėsi tik dvejus metus. Pasiekus lemtingus 1939-uosius, Europa, pergyvendama politinę krizę, ruošėsi numatomai karinei konfrontacijai.

Vėl, po dviejų metų pertraukos, buvo pakeistas muito tarifas lengviesiems automobiliams, autobusams ir sunkvežimiams, į pirmas eiles iškeliant automobilius su dujų generatoriais.

Pasak to meto spaudos, tai buvo daroma proteguojant automobilius, „varomus medžio dujomis, kuriems kuras gaunamas vietoje“. Dujų generatoriai, įtaisyti automobiliuose, tuo metu nebuvo naujiena Lietuvos keliuose. Jau 1937 metų vasarą Lietuvos kelių valdyba priskaičiavo 20 autobusų, naudojančių „gazogeneratorius“. Tapo įprasta matyti autobusų vairuotojus, karts nuo karto lipančius ant keleivinio automobilio stogo ir į pakurą įmetančius keletą malkelių.

Buvusį vieno lito mokestį automobiliams vyriausybė pakeitė į tris kategorijas. Lengviesiems automobiliams ir autobusams: su dujų generatoriais – 1,50 Lt už kilogramą, su benzininiais ar dyzeliniais varikliais – 2,50 Lt.

Šis 1939 m. mokesčio pakeitimas tapo paskutiniu pasispardymu prieštaringai vertinamos automobilių ir motociklų muito politikos, kurį buvo vykdoma nuo Lietuvos nepriklausomybės pradžios iki sovietinės okupacijos.